Valytojas 5: Tu kitas

By Inger Gammelgaard Madsen

\"Ana Larsen parodo Uvės Finčo nuotrauką Rolandui ir šiam kai kurie jo veido bruožai pasirodo pažįstami. Jo akys buvo labai arti viena kitos. Bet juk jis tikrai negali būti tas pats žmogus, nes jis prieš daug metų žuvo viešbučio gaisre. Kai pirštų atspaudai patvirtina, kad jis tikrai tas žmogus, Rolandas susidomi, kodėl jis sugrįžo pasikeitęs tapatybę ir kodėl atvyko į Orhusą. Bertramo mama jo kambaryje randa vogtą odinį švarką ir nori grąžinti jį savo mylimajam. Bertramas dar kartą pabando ją įtikinti, kad jos gyvybei gresia pavojus, bet ji supyksta ir neklauso jo. Ji pareiškia, kad jis pavyduliauja ir apkaltina jį jo mažosios sesutės žmogžudyste. Bertramas įsiunta, prisirūko žolės ir užmiega prie įjungto televizoriaus. Būdamas apsvaigęs jis staiga suvokia siaubingą tiesą. Ryte Bertramas išsiblaivęs pamato, kad mama negrįžo namo.

„Valytojas" – šešių dalių kriminalinė drama.
\"

• Language: Lietuvių
• Publisher: SAGA Egmont
• Release date: Aug 28, 2019
• ISBN: 9788726231779

Book preview

purchaser.

Valytojas

Dalis 5:6

Tu kitas

Ana Larsen jau anksčiau buvo apsilankiusi jo namuose Hojbjerge. Paprastai ji nebūdavo kviečiama, todėl šis vizitas buvo kitoks. Rolandas pakvietė ją atvykti, nors buvo jau vėlus vakaras. Dabar jis jau gailėjosi, kad pasikvietė ją. Tačiau jos balse buvo kažkokia užuomina, jam tai buvo ženklas, kad ji kažką žinojo –  kažką svarbaus.

Tai galėjo būti tik gudrybė, siekiant gauti informacijos iš NNPNS, bet jeigu paaiškėtų, kad jos tikslas būtent toks, jis vėl išmestų ją lauk. Tai taip pat jau buvo atsitikę anksčiau. Laukdamas jos jis suprato, kaip pasiilgo tų senų laikų, kai dirbo centrinėje policijos nuovadoje. Ne žurnalistų, žinoma, bet Ana Larsen buvo kitokia. Ji buvo įgudusi žurnalistė, bet galėjo būti ne prastesnė policijos detektyvė.  Ji nebijojo teptis rankų. TV reportaže ji paminėjo kalinį, mirusį nuo narkotikų perdozavimo, ir kalėjimo sargybinio savižudybę. Gal ji ką nors žinojo, kas praverstų NNPNS?

Irena nusprendė leisti jiems pasikalbėti vieniems ir buvo jau nuėjusi miegoti, kai Ana paskambino į duris.

Angolas entuziastingai pasitiko viešnią prie durų, ir ši kiek nervingai patapšnojo per galvą dideliam vokiečių aviganiui. Buvo akivaizdu, kad ji nepratusi prie naminių gyvūnų. Rolandas rankos gestu paguldė šunį į pintinę virtuvėje.

– Labai gerai išdresiruotas, – šypsodamasi pastebėjo Ana, nusivildama striukę.

– Policijos šuo, – atsakė Rolandas. – Gal norėtum išgerti? Turiu truputį likusio „Barolo".

– Ačiū, tik gurkšnelį, aš vairuoju, tad.... Kur Irena?

– Nuėjo miegoti, jau labai vėlu.

– Žinau, ir atsiprašau už atkaklumą, bet norėjau paklausti, ar padėsi man.

Rolandas šiek tiek susirūpino, bet surado švarią taurę spintelėje ir įpylė truputį vyno. Jis buvo dar neišgėręs savo taurės. Jis su Irena paprastai negerdavo gero raudono vyno paprastą savaitės dieną, bet netikėtai atsirado proga švęsti, kai „SSC Napoli", jo mėgstamiausias klubas iš gimtojo miesto, pasiekė tokią įspūdingą pergalę.

– Kokios pagalbos tau reikia, Ana? – paklausė jis atsisėsdamas. – Tu žinai, kad negaliu