Valytojas

By Inger Gammelgaard Madsen

Bertramas ir trys jo draugai susibūrė į nedilę gaują ir pasivadino vanagais. Jis gyvena vienas su mama, kuri dirba padavėja. Jis nelabai prisimena savo tėvą, nes šis buvo suimtas už žmogžudystę ir nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kai Bertramas buvo tik septynerių metų amžiaus. Vieną dieną Bertramas pavagia brangų „Schott, Made in USA" odinį švarką iš restorano, tai turės lemtingas pasekmes ne tik Bertramui. Rolandas Benito, tyrėjas iš Nusiskundimų policija tarnybos, ir jo kolega išsiųsti apklausti dviejų policijos pareigūnų. Kalėjimo sargybinis iššoko iš ketvirto aukšto pro savo buto langą, vos atvykus dviem pareigūnams, kuriuos kaimynai iškvietė dėl triukšmo, sklindančio iš jo buto. Rolandas išgirdo gandus, kad vienas kalinys neseniai mirė kalėjime ir kažkas gąsdino bei persekiojo nusižudžiusį sargybinį, kuris buvo Rolando anūkės mokyklos draugės tėvas. Gal tai visai ne savižudybė? Ana Larsen, „TV2 East Jutland" televizijos žurnalistė, taip pat tiria šią bylą. Visi atrodo susiję su vienu kaliniu, žmogžudžius Patriku Aspu, kuris nužudė savo kūdikį r atlieka bausmę kalėjime, kuriame dirbo nusižudęs sargybinis. Paslaptingų mirčių skaičiui didėjant, Aukščiausiojo teismo teisėjas dingsta be pėdsakų, o Rolandas Benito ir Ana Larsen kartu ima ieškoti trūkstamos grandies. Paaiškėja, kad ši grandis yra Bertramas ir švarko vagystė, ir dabar Anos gyvybė taip pat pakimba ant plauko.

• Language: Lietuvių
• Publisher: SAGA Egmont
• Release date: Aug 28, 2019
• ISBN: 9788726231748

Book preview

purchaser.

Valytojas

Dalis 1:6

Sąrašas

Švarkas buvo šiek tiek platokas per pečius, kvepėjo nauja oda ir tabaku. Brendžio spalvos oda truputį girgždėjo, kai jis sulenkdavo ranką, sveikindamas kitus jų gaujos ženklu.

Trinktelėdavo kumščiu sau į krūtinę, paskui pakeldavo smilių ir vidurinįjį pirštus prie dešiniojo smilkinio ir susidauždavo kumščiais su kiekvienu atskirai.

Džekas pasiūlė šį ženklą. Jam labai patiko ritualai, tiesą sakant, tai buvo tiesiog manija. Viskas baigėsi diagnozės nustatymu, ir jam nebereikėjo dirbti. Jis buvo vyriausias savo grupėje ir rudenį turėjo tapti dailidės pameistriu, bet paskui mama nusitempė jį pas psichologą dėl jo keisto potraukio viską skaičiuoti ir nuolat kartoti tuos pačius judesius.

Su truputį panašiu į pasididžiavimą balso atspalviu Džekas jiems pareiškė, kad psichologas nustatė jam bipolinį sutrikimą. Dabar jis turėjo tai, ko neturėjo kiti.

Bertramas taip pat norėtų turėti diagnozę. Jis ieškojo darbo, kai išlaikė devintos klasės baigiamuosius egzaminus, nutaręs nebelankyti vidurinės, bet darbų buvo nedaug.  

Paskui susitiko Džeką ir kitus „vanagus", jie save taip vadino. Tai buvo gana tiesmukas pasišaipymas iš „Naktinių vanagų," visoje šalyje veikiančios piliečių organizacijos, kurios nariai naktimis patruliuodavo gatvėse, saugodami ramybę.

Vanagai protingi ir nuožmūs, jie medžioja kitus paukščius ginkluoti aštriais nagais ir snapu; „Naktiniai vanagai" buvo tik žmonės, nemiegantys naktimis.

 –  Po galais, kietą švarką nurovei! – tarė Feliksas labai susidomėjęs, bent kartą patraukęs akis nuo šviečiančio planšetės ekrano. Jo veidas atrodė dar labiau išblyškęs ir papilkėjęs negu paprastai.

 – Kur jį radai, velniai rautų? – Džeko cigaretė smilko lūpų kampe, kam skeptiškai žiūrint į Bertramą.

 – Taip, iš kur išpešei? – paklausė Kasparas, pataikęs į patį smiginio taikinio centrą.

– Restorane, – prisipažino Bertramas, susikišdamas rankas į kišenes ir stengdamasis kietai atrodyti. – Brangi firma: „Schott, Made in USA."

– Nežinojau, kas seksualioji Ieva aptarnauja tokius išskirtinius klientus, – tarė Džekas, kreivai šypsodamasis, ir nukratė cigaretės pelenus.

Bertramas visada susierzindavo, kai Džekas taip pavadindavo Ievą Mają. Niekada nevadino jos „mama," galvodamas, kad tai skambėtų vaikiškai. Jam nepatiko ir tai, kaip Džekas žiūri į ją, apsimesdamas suaugusiu vyru, turinčiu didžiulę patirtį su moterimis. Jis buvo turėjęs tik vieną merginą ir įgriso jai vos po savaitės.

Labiausiai Bertramas norėjo smogti Džekui į veidą, bet žinojo, kad turbūt tai ne pati geriausia mintis. Jo manija kartoti tą patį judesį tapdavo mirtinai pavojinga, kai jis paleisdavo kumščius į darbą. Be to, jis lankė bokso treniruotes. Sakė, kad jos nuramina jį.

Bertramas, kaip visada, užgniaužė savo pyktį.

– Manai, kad Prižiūrėtojas norės jį priglausti? – paklausė Kasparas, dėl kurio Prižiūrėtojas ir nedavė jiems ramybės. Buvo gerai, kad jis parduodavo jų nugvelbtus daiktus, bet tas praplikęs storas senas šunsnukis žiauriai nervino Bertramą. Jis tikrai per daug kišosi, beveik sekė juos. Kodėl jis pats nevagia?

Bertramas nepasitikėjo Prižiūrėtoju, o Prižiūrėtojas nepasitikėjo „Vanagais." Daug linksmiau buvo iš pradžių, kai jie buvo vieni, ir vagystės iš parduotuvių buvo tik žaidimas. Žinoma, dabar jie pasidarydavo pinigų iš vagysčių, bet teko už tai sumokėti.

– Nenoriu, kad Prižiūrėtojas sužinotų apie švarką.

– Nori pasilikti sau? – Kasparas atrodė nustebęs.

Bertramas atsisėdo prie Džeko ant medinio suolo prie upės.

Saulė nutarė nepagailėti šviesos šią balandžio dieną, beveik kaip pavasarį. Jis vis tiek džiaugėsi švarku. Vėjas buvo vis dar šaltas.

Jis pažvelgė į „Vaivorykštinę panoramą ant Aros muziejaus stogo, kur lankytojai atrodė kaip taškeliai už spalvoto stiklo. „Vaivorykštė buvo panaši į NSO, nusileidusį ant masyvaus keturkampio pastato, kuriame įrengtas muziejus. Atrodė, kad ateiviai iš kosmoso tariasi už stiklo, planuodami užpulti miestą.

Naktį, kai negalėdavo užmigti, nes paprastai miegodavo iki vidurdienio, jis sėdėdavo prie kompiuterio ir rašydavo apie zombius, vampyrus ir piktąsias dvasias; kraują ir smurtą. Jam neabejotinai būtų nustatyta diagnozė, jeigu psichiatras perskaitytų jo rašinius. Jis nusispjovė į žalsvai rudą upės vandenį ir linktelėjo.

– Prižiūrėtojas labai įsius, jeigu sužinos. Jis tikriausiai uždirbtų jį pardavęs, o mes...

– Užsičiaupk, Feliksai! Mes susitarėme, kad kai kuriuos daiktus pasiliksime sau. Prižiūrėtojas neturi visko žinoti, – piktai suniurnėjo Džekas, ir Feliksas, nukreipęs žvilgsnį į planšetės ekraną, vėl užsidarė savyje.

– Ištuštinai piniginę? Turėtum pasidalinti, – sprigtelėjo nuorūką į vandenį. Ji nukrito ten, kur Bertramas nusispjovė.

– Kišenės buvo tuščios.

– Tai nežinai, kas jo savininkas? O jeigu jis priklauso farui ar dar kam nors? Gal net tam, kuris vakar buvo pričiupęs tavęs.

Jų vos nesuėmė, kai pardavėjas elektronikos parduotuvėje pamatė, ką jie darė. Patruliuojantis automobilis kaip tyčia buvo visai netoli, nes policininkai pasirodė labai greitai. Vienas iššoko iš mašinos ir sugriebė Bertramą už apykaklės, bet šiam pavyko ištrūkti ir pabėgti.

Tačiau faras matė jo veidą ir gali lengvai atpažinti iš rudo 10 kronų monetos dydžio apgamo prie dešinės akies. Konsteblis gerai jį įsižiūrėjo.

Bertramas gūžtelėjo pečiais.

– Ir kaip jis įrodytų, kad švarkas jo?

– Ties petimi ant nugaros yra žymė. Ar tik nenudeginta?

Bertramas nepastebėjo juodos dėmelės, turbūt nuo kontakto degančia cigarete.

– Velnias, – iškošė pro sukąstus dantis.

Džekas dar kartą kreivai nusišypsojo. Jis sakė, kad jo šypsena liko kreiva nuo operacijos, kai kūdikystėje jam susiuvo kiškio lūpą. Kiti teigė, kad tai vienų jo pralaimėtų muštynių pasekmė, kai priešininkas sutraiškė jam viršutinę lūpą, ir po to Džekas pradėjo mokytis bokso. Paskui jis miglotai pažvelgė į kažką už Bertramo.

– Po galais! Kalbant apie Prižiūrėtoją, pažiūrėkit, kas atėjo mūsų aplankyti.

Bertramas atsisuko ir pamatė žemaūgį, storą vyrą, einantį per veją, kur po medžiais keli studentai kažką įtemptai skaitė. Nors oras buvo ne visai pavasariškas, daug žmonių vaikštinėjo Malūno parke.

Prižiūrėtojas sustojo priešais juos ir bandė atgauti kvapą. Marškiniai prie jo pažastų buvo šlapi nuo prakaito.

– Taip ir maniau, kad kaip visada būsite čia. Turiu jums darbą šį vakarą,

– Apmokamą darbą? –  paklausė Džekas, apsimesdamas, kad jam neįdomu.

– Velniškai gerai apmokamą, žinoma. Gausit įprastą dalį, – Prižiūrėtojas nusišluostė nosį viršutine plaštakos puse, – bet man reikia tiki dviejų iš jūsų. Darbas turi būti atliktas labai tyliai. Džekas, tu turi būti vienas iš judviejų.

– Kodėl aš? – paprieštaravo Džekas.

– Tik tu turi 18 ir vairuotojo pažymėjimą. Paruošiau automobilį. Kasparai, gali vykti su juo. Manau, tu stipriausias.

Prižiūrėtojas įdėmiai žiūrėjo į juos visus keturis, lyg iki šiol nebūtų pastebėjęs jų kūnų sudėjimo. Atrodė, jis nepastebėjo, kaip įsižeidė Džekas, kuris stipriausiu laikė, žinoma, save. Faktas, kad jis buvo agresyviausias, niekam nekėlė abejonių.

Kasparas pasiruošęs atsistojo, ir nusibraukė dulkes nuo kelnių. Jis visada nervindavosi, Prižiūrėtojo akivaizdoje. Bertramas nežinojo, kaip jiedu susipažino, bet buvo akivaizdu, kad šis vyras kėlė Kasparui mirtiną baimę.

– Tai ką mums daryti? – Bertramas paklausė, nykščiu rodydamas į Feliksą

Prižiūrėtojas ilgokai žiūrėjo į jį primerktomis, krauju pasruvusiomis akimis Sklido gandai, kad visus pinigus, uždirbtus iš vagysčių, jis išleisdavo alkoholiui. Tačiau Bertramui nerūpėjo, ką jis daro su savo pinigais, kol jie gaudavo savo dalį,

– Padėsite vėliau, kai reikės pristatyti prekes pirkėjui. Turime užsakymą kelių individualaus dizaino baldų pristatymui iš sandėlio, esančio Hasselager rajone.

Prižiūrėtojas padavė Džekui popieriaus lapelį su priemiesčio adresu ir juodo krėslo nuotrauką. Jie jau buvo anksčiau pavogę panašų. Prižiūrėtojas vadino jį „kiaušiniu."

Bertramas neįžvelgė jame nieko ypatingo ir niekaip negalėjo suprasti, kaip toks daiktas gali kainuoti 70 000 kronų. Prižiūrėtojas vis dar įdėmiai žiūrėjo į jį.

– Tavo švarkas velniškai gražus, jaunuoli. Nemažus pinigėlius suplojai, ar ne? – paklausė.

Šalto vėjo gūsis praskriejo parku pačiu laiku, šlamindamas sudžiūvusius medžių lapus. Bertramas pašiurpo.

– Aš... Vis atidėdavau po truputį, kai mums sumokėdavai, – sumurmėjo.

Prižiūrėtojas palingavo galvą, pakeltais antakiais rodydamas, kad netiki.

– Turbūt per daug jums moku! Atrodo brangus.

– Ieva Maja truputį pridėjo, – pamelavo Bertramas.

– Ieva Maja? Tavo mama? Kaip ji, po galais, apskritai gauna pinigų, dirbdama toje skylėje?

– Ne skylėje, bet prašmatniame restorane.

„Prašmatniame!" – Prižiūrėtojas suprunkštė. – Nei ta vieta, nei tavo mana nepasižymi prašmatnumu.

Jis išsikratė cigaretę iš pakelio ir bandė prisidegti, ranka dengdamas žiebtuvėlį nuo vėjo. Kasparas akimirksniu prišoko padėti.

Prižiūrėtojas vis dar žiūrėjo į Bertramą, pūsdamas dūmus per šnerves ir atrodydamas kaip piktas drakonas.

– Beje, tavo senis perduoda linkėjimus. Pasiilgo tavęs.

Bertramas negalėjo prisiversti ką nors pasakyti. Kelis kartus nurijo seiles, pulsas padažnėjo.

– Nuvylei mane, jaunuoli. Kai sėdėjau kalėjime, būčiau neišgyvenęs, jeigu žmona ir vaikai nebūtų manęs lankę. Tavo mama taip pat jo nelanko.

Bertramas toliau tylėjo, Prižiūrėtojas papurtė galvą ir nutilo. Džekas ir Kasparas nusekė paskui, kai jis nuėjo. Jis ketino paaiškinti jiems, kaip patekti į sandėlį. Bertramas žinojo tvarką.

Feliksas beveik nepakėlė akių nuo ekrano, net kai Prižiūrėtojas buvo su jais. Jis buvo visiškai pasinėręs į savo pasaulį.

Staiga jis pliaukštelėjo sau per šlaunį ir pradėjo garsiai kvatoti.

– Puiku! – Man sumautai pasisekė! Jokia kibernetinė erdvė negali pasislėpti nuo Felikso!

– Ką tu padarei? – šypsodamasis Bertramas paklausė besijuokiančio Felikso. Jo jausmai nedažnai būdavo tokie matomi.

Feliksas atsuko ekraną į jį, bet Bertramas nesuprato, ką reiškia kodai ir skaičiai jame.

– Kas tai?

Feliksas susierzinęs pasiėmė planšetę. Truputį parašė ir parodė jam ekraną.

– Ar dabar lengviau suprasti?

– Vidurinės mokyklos tinklavietė...

- Nesupranti? Ką tik nulaužiau savo brolio mokyklos IT sistemą. Pakeičiau jo praleistų pamokų skaičių į nulį.

Feliksas vėl nusijuokė.

– Jie greitai sužinos apie tai, ar ne? Ar supranti, kad tave gali ilgam uždaryti į kalėjimą?

– Niekas nesužinos. Nesupras, kaip nulaužiau. Be to, tai tik pokštas.

– Aš rimtai, Feliksai. Policija vis geriau gaudosi šioje srityje. Jeigu jie sužinos, kad tai tu...

– Ir kas tada? Nelankysi kalėjime ir manęs? Ar ką nors nužudžiau kaip tavo tėvukas... – atkirto Feliksas, bet iš karto pasigailėjo savo žodžių.

– Klausyk, atsiprašau. Suprantu, kodėl nenori lankyti savo tėvo, kai jis... Ir kodėl tavo mama jo nelanko.

– Baik malti šūdą apie mano tėvą, gerai? – iškošė pro sukąstus dantis Bertramas, – Ir apie Ievą Mają!

– Atsiprašau.

Feliksas įsistebeilijo į tingiai tekantį upės vandenį. Jo skruostai buvo įraudę iki pat išblyškusios kaktos, kuri šiandien gerai matėsi, nes jis buvo susisukęs savo plaukus, siekiančius pečius, į mažą kuodelį viršugalvyje. Bertramas žiūrėjo į jį iš šono. Šis atrodė kaip mergina. Visada buvo pamišęs dėl kompiuterių. Jie buvo visiškos priešingybės, ir tikrai keista, kad jis pirmiausia susipažino su Feliksu, kai jie su Ieva Maja atsikraustė į daugiabutį, kuriame be Felikso gyveno Kasparas ir Džekas.

Jis ir Feliksas buvo toje pačioje mokyklos klasėje ir faktiškai kartu užaugo kieme, kuriame vasarą būdavo rengiami vieši piknikai, kur hašišo kvapas dažnai nustelbdavo kepsnių kvepėjimą, o vyrai dažnai prisigerdavo ir sukeldavo muštynes. Neretai pasirodydavo policijos automobilis, kai daugiabučio gyventojams įgrisdavo triukšmas ir muštynės. Tačiau gyvenimas vis tiek pasidarė geresnis, kai staiga jis su Ieva Maja liko dviese.

– Feliksai, tik sakau... Būk atsargus. Žiūrėk, kad Prižiūrėtojas nesužinotų apie tavo gebėjimus. Jis tikrai pabandytų jais pasinaudoti. Ir tai būtų nebe žaidimas.

– Nežinau, ar tai gebėjimai, tiesiog bandau, – sumurmėjo Feliksas.

Antis snapu pagriebė kažką vandens paviršiuje ir nuplaukė šalin. Saulė kaitino nugarą per odinį švarką. Bertramas jį nusivilko.

Kurį laiką jie sėdėjo tylėdami. Feliksas sviedė ančiai alaus butelio kamštį, kurį ši taikėsi praryti. Abu nusijuokė.

– Ar tikrai kišenėse nieko nėra? – Feliksas paklausė, pažvelgęs į švarką. – Jeigu yra mobilusis telefonas, jį galima susekti. Ar patikrinai vidines kišenes? Tokiame švarke turi būti daug kišenių.

Bertramas, linktelėjo, bet vis tiek pradėjo tikrinti švarką dar kartą. Iš tiesų jis buvo patikrinęs tik išorines kišenes, skubėdamas iš restorano. Švarkas kabojo ant krėslo atlošo, kai jis atėjo pas Ievą Mają į darbą paimti pinigų pietums, kuriuos ji paprašė nupirkti.

Ji nuolat kartojo, kad jis turi dirbti, jei ketina čia gyventi. Prie stalo, pilno tuščių taurių