Nėra vietos dviem

By Kristijonas Kaikaris

Kartais atsitinka neįtikėtinų dalykų. Tokių neįtikėtinų, kad nebelieka nieko kito, kaip tik patikėti...

Praradęs darbą ir išsiskyręs su mergina Baltimorėje Nikolas atvyksta į egzotiškąjį Tailandą. Siaučia audra, lėktuvas vėluoja pusę paros, tačiau kaip tik dėl šių aplinkybių Nikolas ir susipažįsta su žavia norvege Hilde. Atrodo, kad prasideda pačios nuostabiausios atostogos...
Tačiau Tailando įlankoje vyksta keisti dalykai. Kaip į vandenį dingsta du Hildės draugai, o ieškodamas jų Nikolas aptinka tai, kas Žemėje gali sukelti katastrofą. Nikolas priverstas įveikti nežinomybę ir susidoroti su iššūkiais, kurie jį nubloškia net į tolimąjį Kazachstaną. Iš ten Nikolas turi pargabenti į Tailandą kai ką, kas yra pavojingiau už narkotikų kontrabandą.
Ir tai dar ne viskas. Paslaptingoji JI laukia Nikolo pagalbos. Kas yra JI ir iš kur JI atsirado?

„Intriguojanti, su vėjeliu papasakota istorija ir egzotiška scenografija!“ - Rolandas Maskoliūnas

„Kokybiškas tekstas, dinamiški skyriai įsuka taip, lyg keliautum kartu su pagrindiniu knygos herojumi.“ - Žydrė Gavelienė

„Pirmas tikras lietuviškas puslapvertys, kurio padėti neperskaičius vienu prisėdimu tiesiog neįmanoma.“ - Liudvikas Andriulis

„Puslapiai verčiasi „Formulės–1“ greičiu, o veiksmo ir įvykių tiek, kiek retai būna dramatiškiausiose lenktynėse!“ - Arūnas Volungevičius

• Language: Lietuvių
• Publisher: Kristijonas Kaikaris
• Release date: Feb 12, 2020
• ISBN: 9780463135129

Kristijonas Kaikaris

Kristijonas Kaikaris – baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete, dirbęs žurnalistu, vadovavęs IT ir aviacijos įmonėms, ilgametis „Formulės–1“ komentatorius, prisiekęs keliautojas ir svajotojas – savo turtingą biografiją papildo kaip rašytojas, debiutuojantis su veiksmo trileriu, kupinu kvapą gniaužiančių nuotykių su mistikos ir fantastikos elementais.

Book preview

430

NĖRA VIETOS DVIEM

Copyright 2020 Kristijonas Kaikaris

Published by Kristijonas Kaikaris at Smashwords

Smashwords Edition License Notes

This ebook is licensed for your personal enjoyment only. This ebook may not be re-sold orgiven away to other people. If you would like to share this book with another person, pleasepurchase an additional copy for each recipient. If you’re reading this book and did not purchaseit, or it was not purchased for yourenjoymentonly, then please return to Smashwords.comoryour favorite retailerand purchase your own copy. Thank you for respecting the hard work ofthis author.

Buvo tokia viena maža planeta…

Jos nebėra, tačiau nuostabūs jos gyventojai niekur nepražuvo.

Šią knygą skiriu jums.

Visos vietos, kuriose vyksta veiksmas, yra tikros. Jeigu aptikote rimtesnių neatitikimų, viskas gerai – jas galėjo pakeisti laikas ir žmonės...

Visi veikėjai yra išgalvoti. Jeigu pasirodys, kad jie kuo nors panašūs į jus, tai atsitiktinumas. Arba ne...

Neieškokite JOS Sam Sao saloje. Nerasite. Ieškokite JOS kitur...

Pirmas skyrius

Ang Tongo nacionalinis parkas

Prie Sam Sao salos

Pirmadienis, 10:13

Staiga sutemo. Tarsi kažkas būtų spragtelėjęs elektros jungiklį ir išjungęs šviesą kambaryje be langų.

Tamsu. Visiškai juoda.

Ema nieko aplink nebematė. Ji negalėjo pasukti galvos. Nebepajudino nei rankų, nei kojų. Ji tarsi įstrigo tirštoje tamsoje.

Pabandė įkvėpti, bet krūtinė buvo sustingusi.

Turėtų užplūsti panika, – pagalvojo, – juk atsitiko kažkas baisaus ir aš dabar mirsiu...

•

Sekmadienį praūžus audrai ir ištisą parą iš dangaus purslais kritus lietui, jūros vanduo nebuvo skaidrus. Matomumas siekė vos trejetą metrų. Be to, naro kaukės stiklas įkyriai rasojo.

Luka dar kartą palenkė galvą prie krūtinės. Pasukiojo ją į šonus, kad kaukėje teliūškuojantis vanduo nuplautų aprasojusį stiklą. Kaukė ne tik rasojo – ji dar ir vandenį leido.

Sūraus vandens pateko į atmerktas akis.

Mėšlas, – pagalvojo Luka ir stipriai užsimerkė.

Po penkių sekundžių atsimerkęs, priešais išvydo skaidrų kaukės stiklą. Tačiau drumzliname vandenyje nebesimatė Emos.

Visiškas mėšlas...

Su Ema jie susipažino prieš du mėnesius Pangano saloje, Haad Salado paplūdimyje. Kaip ir jis, Ema buvo italė, iš nedidelio tingaus miestelio pietuose atvykusi studijuoti į Romą. Baigusi studijas nusprendė, kad dar anksti pradėti teisininkės karjerą – kur kas smagiau pasidžiaugti gyvenimu be ilgalaikių įsipareigojimų, laisvai leidžiant tėvų „stipendiją". Jos su kaupu pakako šį pavasarį Tailande, kur nuolat šilta, skanus ir pigus maistas, o su atsivežta nardymo įranga galima nerti kone kasdien ir nemokamai. Reikia tik draugo, dirbančio viename iš daugelio nardymo biurų Haad Salado paplūdimyje.

Luka nardymo instruktoriumi Tailande dirbo jau antrą sezoną. Tiksliau, antrą vasaros sezoną. Žiemą jis grįždavo į Val Gardeną ir tapdavo kalnų slidinėjimo instruktoriumi. Tikriausiai dėl tokio gyvenimo būdo jo draugystė su merginomis netrukdavo ilgiau nei savaitė ar dvi.

Ema buvo išimtis – smulkaus, moteriško sudėjimo, pabrėžtinai dailių kūno linijų, niekuomet neapsiniaukiančios nuotaikos, bet kokia proga dovanojanti Lukai bučinius, tarsi norėtų visiems aplinkiniams parodyti, kokia ekspresyvi būna tikra itališka meilė.

Luka jautė, kad įsimylėjo. Netgi nustojo akimis sekioti kitus užpakaliukus paplūdimiuose, mat po pažinties su Ema norėjo tik jos vienos. Štai ir dabar po audros drumzliname Tailando įlankos vandenyje pajuto geidulį prisiglausti prie Emos kūno ir, nusiplėšus rasojančią kaukę, pajusti saldų jos lūpų prisilietimą.

Bet kurgi Ema? KUR TU?

Jis bandė atkalbėti Emą šiandien nerti, bet ji vėl neklausė. Juk buvo galima palaukti kelias dienas, kol vanduo taps skaidrus ir nurims povandeninės srovės... Bet ne.

Kur Ema?! Kiek kartų jai galima kartoti, kad nerti galima tik su pora?

– Taip, – visuomet atsako Ema, – mes gi ir nardome kartu. Kaip pora!

Tačiau kai šalia nebematai porininko, jau nebesi pora. Taip žmonės ir nuskęsta... Emos dabar nesimatė nei kairėje, nei dešinėje pusėje.

Mėšlas!

Srovė šiandien po vandeniu keistai tempė į priešingą pusę – ne tolyn nuo salos kranto, o atvirkščiai, tiesiai link kranto uolų.

Gal Ema nuplaukė pasroviui?

Visomis jėgomis Luka įsispyrė plaukmenimis į vandenį ir nėrė srovės link. Smilkinius užgulė vandens slėgis, todėl, viena ranka nuolat laikydamas užspaustą nosį, pūtė orą į ausis.

Priartėjęs prie koralais padengto dugno, patraukė ranką nuo nosies ir už penkių metrų priekyje pastebėjo oranžinės spalvos lopinėlį.

Štai kur tu, – apsidžiaugė, – ne veltui prie tavo oro baliono pririšau oranžinę audeklo skiautę!

Jau ne pirmas kartas, kai Ema nuo nardymo partnerio nutolsta taip, kad drumzliname vandenyje ją aptikti padeda tik ryški spalva. Tačiau džiaugsmą pagaliau pamačius Emą staiga pakeitė šokas – pusiau sulenktomis galūnėmis ji plūduriavo vandenyje, plaukmenų galiukais atsirėmusi į kietą koralų paviršių dugne. Ji nejudėjo. O iš reguliatoriaus nekilo burbulai.

– Ema! – dusliai suburbuliavo Luka.

Kaip pašėlęs sumosavo kojomis ir rankomis. Per kelias sekundes priartėjo prie savo merginos ir ištiesė ranką link jos liemenės infliatoriaus.

Tuoj įpūsiu oro į liemenę ir Ema šaus kaip plūduras į vandens paviršių...

Akimirką, iki ranka pasiekė Emą, Lukai akyse staiga sutemo. Emos jis nebematė. Nematė nei jūros dugną dengiančių koralų, nei savo rankų, nei rasojančios kaukės stiklo. Jis ne tik apako. Jo visas kūnas įsitempė ir sustingo.

Kas per... – pradėjo mintį Luka, bet jos nebaigė.

•

Du narų kūnus jūros srovė lėtai nešė link juodos angos, kurios čia dar prieš kelias dienas nebuvo.

Antras skyrius

Samujaus sala

Samujaus oro uostas

Pirmadienis, 14:42

Samujaus oro uostas įrengtas po atviru dangumi. Tai išties šaunus architektūrinis sprendimas Tailando įlankos salai – vos išlipę iš lėktuvo atostogų ištroškę poilsiautojai patenka ne į įprastą betono ir stiklo konstrukcijų narvą, o į nedidelį medinį bungalą atviromis sienomis. Palmių ir vešlios atogrąžų augalijos vaizdas, džiunglių kvapas, paukščių garsai ir kiaurai pučiantis vėjelis patvirtina, kad išsvajotos atostogos pagaliau prasidėjo. Bet po parą siautusios audros dabar ore, taigi ir pačiame oro uoste, tvyrojo nepakeliama drėgmė ir 38 laipsnių karštis.

Atviroje ovalo formos atvykimo salėje būriavosi kelios dešimtys žmonių, laukiančių bagažo. Jie stengėsi prieiti kuo arčiau palubėse kabančių ventiliatorių, kad tie šiek tiek atvėsintų nuo karščio tirpstančius kūnus. Kiti keleiviai, su mažesniais lėktuvo salone telpančiais lagaminais, būreliais traukė link išėjimo.

Nikolas atsistojo prie nejudančio bagažo konvejerio. Kad nesuliptų nuvargusios akys, ėmė skaityti bėgančią eilutę ant kolonos kabančiame be garso CNN žinias transliuojančiame ekrane:

Karštos naujienos: po šiąnakt ore įvykusio incidento Pietų Korėja kaltina Pchenjaną išbandžius naujo tipo raketą. Šiaurės Korėja neigia tokią informaciją ir tvirtina, kad raketą paleido Seulas... Karštos naujienos...

Kodėl man dabar tai turi rūpėti? Velniop tas karštas naujienas, man juk atostogos! – taip pagalvojęs Nikolas nusipurtė ir prasisegė dar vieną marškinių sagą. Pavargusį žvilgsnį nuleido į savo kojas – chaki spalvos džinsai, kuriuos jis užsivilko prieš dvi paras namuose Baltimorėje, per skrydį sugėrė stiklinę pomidorų sulčių ir dabar kartu su prakaito dėmėmis atrodė tiesiog apgailėtinai.

– Nelabai smagu čia su tokiais džinsais? – išgirdo šalia moterišką balsą.

Nikolas pakėlė akis nuo savo kojų ir atsisuko į balso pusę. Užtruko kelias sekundes, kol žvilgsnis kaip išterliotas fotoaparato objektyvas sufokusavo. Pirštais pasitrynęs apsiblaususias akis, Nikolas išvydo besišypsančią šviesiaplaukę.

– Žinau, kaip būna, – pasakė ji. – Pomidorų sultys lėktuve ir bemiegė laukimo naktis Bankoko oro uoste?

– Na taip, – palinksėjo Nikolas. – Pomidorų sultys pasielgė kiauliškai, o Bankoke laukdamas audros pabaigos lagamino taip ir neatgavau...

– Man pasisekė neką geriau, – su užuojauta atsakė mergina ir nuleido akis į savo džinsus. Šie taip pat buvo su panašia dėme, o nuo drėgmės lipo prie kojų.

Abu balsiai nusijuokė. Nikolas ištiesė ranką.

– Aš Nikolas, – prisistatė, – Nikolas Kempas. Mėgstu pomidorų sultis ir nekenčiu savo džinsų. Atskridau iš Vašingtono.

– Malonu susipažinti, – juokdamasi atkišo ranką mergina. – Aš esu Hildė Asker. Iš Oslo. Dievinu pomidorų sultis ir taip pat nepakenčiu savo džinsų!

Kurį laiką šypsodamiesi kratė vienas kitam ranką. Nikolas žiūrėjo tiesiai į žydras Hildės akis, kurios greitu žvilgsniu nuskenavo jį visu ūgiu. Nikolas nevalingai padarė tą patį. Nors su ja šnekėjosi jau gerą minutę, tik dabar suvokė, kad Hildė tik vos žemesnė už jį.

Tikra ilgšė, – pagalvojo 193 centimetrų ūgio vyras. – Tikrai virš metro aštuoniasdešimties!

Nikolas lėtai kėlė akis ilgomis Hildės kojomis, vos pastebimai sustojo ties jos švelniai išlenktais klubais, liaunu liemeniu ir nedidele, gal net mergaitiškai maža krūtine, kurią stipriai suspaudusi dengė žydra palaidinė su kuklaus dydžio iškirpte. Hildės smakrą puošė duobutė, simbolizuojanti, kaip Nikolas kažkur buvo skaitęs, žmogaus emocionalumą ir seksualumą. Jis panašiomis nesąmonėmis niekad netikėjo, bet dabar ši duobutė ir auksinės strazdanos aplink baltą nosytę netikėtai privertė suabejoti tokiais įsitikinimais.

Nikolas pamatė Hildę žvelgiant jam tiesiai į akis ir akimirką pasijuto nepatogiai, kad taip tyrinėjo ją per visą ūgį.

– Visi mano, kad aš krepšininkė, – tarsi supratusi jo mintis prabilo Hildė ir užkišo už ausies plaukų sruogą. – Bet ne, paauglystėje šiek tiek žaidžiau tinklinį. Tik vėliau pasirinkau kiek neįprastą sporto šaką...

Ją pertraukė gongas garsiakalbiuose, tada pasigirdo pranešimas:

– Dėmesio, dėmesio – skrydžio PG129 Bankokas–Samujaus sala keleiviams. Labai atsiprašome, bet jūsų bagažas liko Bankoke. Prašom prieiti prie keleivių aptarnavimo stovo ir mes pasirūpinsime, kad jūsų bagažas būtų pristatytas į nurodytą vietą pačiu artimiausiu laiku. Dar kartą labai atsiprašome. Linkime malonių atostogų Samujaus saloje...

– Nemalonu prisipažinti, bet kažko panašaus ir tikėjausi, – susiraukė Hildė, bet atsisukusi į Nikolą vėl plačiai nusišypsojo. – Nepavyks greitai išsiskirti su savo mėgstamiausiais džinsais?

Abu patraukė prie keleivių aptarnavimo stovo. Jis buvo vos už kelių žingsnių, Nikolas su Hilde eilėje atsistojo pirmieji. Klientų aptarnavimo darbuotoja paėmė Hildės įlaipinimo bilietą su bagažo talonu.

– Pangano sala, viešbutis „Salad Hut", – Hildė pasakė adresą, kur pristatyti bagažą, ir paklausta padiktavo mobiliojo telefono numerį. – Ar galiu tikėtis lagamino šiandien?

– Ne, ne, ponia, šiandien tikrai negausime jūsų daiktų iš Bankoko, – darbuotoja nuleido akis, tarsi pati būtų dėl visko kalta. – Labai apgailestauju, bet po vakarykštės audros turime techninių problemų, dėl to anksčiausiai galime tikėtis tik rytoj. Tik antroje dienos pusėje...

Moteris nutilo žvelgdama tai į Hildės džinsus, tai į Nikolo.

– Jūs su vienu lagaminu ar turite atskirą bagažą? – pasiteiravo Nikolo.

Tarsi nežinodamas atsakymo, jis tylėdamas atsigręžė į Hildę. Pamatęs klausiamą išraišką, atsakė:

– Na, mes keliaujame atskirai. Štai mano bagažo talonas. Bet...

Velnias, nežinau viešbučio adreso...

Jis keliauja į tą pačią Pangano salą kaip ir Hildė, bet viešbutį jam užsakė draugas, kuris žadėjo pasitikti Samujaus oro uoste.

Nikolas pažvelgė išėjimo koridoriaus pusėn. Gale buvo dar viena atvira salė, kur būriavosi žmonės, laukiantys išeinančių iš atvykimo terminalo. Minioje pastebėjo šokinėjančią ir rankomis mosuojančią žmogystą.

– Styvas? – vos judindamas lūpas sau pasakė Nikolas. – Styvai!

– Nikolai, žmogau! – iš koridoriaus galo pasigirdo vyriškas šūksnis. – Nikolai, bičiuli! Sveikas atvykęs! Na pagaliau!

Styvas prasibrovė pro nedidelę metalinę užtvarą, skiriančią atvykimo terminalo koridoriaus galą ir erdvę keleiviams pasitikti. Šalia stovintis apsaugos darbuotojas dėbtelėjo, bet nesiėmė stabdyti pažeidėjo. Nikolas pasileido koridoriumi link Styvo rėkdamas:

– Styvai, čia aš! Sveikas!

Vyrai puolė vienas kitam į stiprų glėbį.

– Bičiuli, aš visą naktį prastovėjau čia tavęs laukdamas! – primerkęs akį pajuokavo Styvas. – Ta nelemta audra... Bet tu pagaliau čia! Sveikas atvykęs į rojų!

– Maniau, rojuje viskas pagal grafiką, – šyptelėjo Nikolas. – Ir bagažas Bankoke neužstringa.

– Atsipalaiduok, bičiuli, – nuramino Styvas. – Bankoke skaistykla, o rojus čia – salose!

Vyrai dar kartą stipriai, širdingai apsikabino. Tada Nikolas žengė atgal prie šią sceną stebinčios klientų aptarnavimo darbuotojos ir paklausė Styvo:

– Mano bagažas bus greičiausiai tik rytoj, jį pristatys į mūsų viešbutį. Reikia adreso, o aš gi nežinau...

– Jokių problemų, – nutraukė jį Styvas ir kreipėsi į klientų aptarnavimo darbuotoją: – Šis jaunuolis bus saugiai pristatytas į Pangano salą ir gyvens Haad Rine, viešbutyje „Paradise Bungalows". Užsirašėte koordinates? Be klaidų?

Nikolas priėjo padiktuoti savo mobiliojo numerio. Nepastebėjo, kaip Hildė atsidūrė atvykimo terminalo koridoriaus gale, kur jos laukė šviesiaplaukis vyras įdegusiu veidu. Nerūpestingai apsikabinę pasibučiavo į žandus ir ėmė kalbėtis nenuleisdami akių vienas nuo kito.

Žinoma, tokios gražuolės vienos nevaikšto, – pagalvojo Nikolas.

Tuo metu Hildė atsisuko į jo pusę ir pamojo ranka plačiai šypsodamasi.

Nikolas atsakė tuo pačiu. Tik Hildė jau buvo nusisukusi ir po akimirkos pranyko koridoriuje.

Trečias skyrius

Pangano sala

Haad Rinas

Pirmadienis, 16:47

– Atsibusk, žmogau, mes jau atplaukėme! – išgirdo Nikolas jį žadinančio Styvo balsą.

Nuo Samujaus oro uosto iki kelto į Pangano salą juos atvežė taksi juodai tamsintais langais. Visą kelią prieblandoje klausydamasis Styvo pasakojimo, kaip jau metus jis džiaugiasi gyvenimu Tailande, Nikolas vos laikėsi neužmigęs. O atsisėdęs ant medinio suoliuko lėtaeigiame „Haadrin Queen" kelte padėjo galvą Styvui ant peties ir akimirksniu išsijungė.

Negalėjo pasakyti, kiek truko plaukimas nuo vienos salos iki kitos, galbūt kokią valandą. Dabar, lėtai slinkdamas su minia keleivių iš kelto, apsidairė ir pasijuto žvalesnis. Šilto oro gūsis, pačiame giedro dangaus skliauto viršuje spiginanti saulė, palmės krante ir tankiai tarp jų surikiuoti poilsio namukai, sodriai mėlynos spalvos vanduo, skalaujantis į abi prieplaukos puses besidriekiantį smėlėtą paplūdimį, priminė Nikolui, kad jo išsvajotos atostogos prasideda. Pamatęs vandenyje krykštaujančius vaikus prisiminė Bankoke įstrigusį lagaminą.

– Būtų gerai nusipirkti šortus ir marškinėlius, – stuktelėjo petimi šalia pro keleivių minią besibraunančiam Styvui.

Bičiulis žvilgsniu parodė į krantą.

– Pakeliui į viešbutį jie parduodami ant kiekvieno kampo. Mes Haad Rine, žmogau! Labai džiaugiuosi, kad ištrūkai iš pragaro namuose ir atsibeldei čia. Ši vieta yra legendinė, pamatysi!

Keltas buvo sausakimšai prigrūstas keleivių. Minioje galėjo būti iki pusantro šimto žmonių, kurie dabar rikiavosi į eilutę prie trapo ir vangiai lipo į krantą. Jų žingsnius dar labiau lėtino siaurą krantinę aplipę vietiniai, čia pat siūlantys taksi į bet kurią salos vietą, valtis į automobiliais nepasiekiamus paplūdimius, motorolerių nuomą ir šiaip viską, ko galėtų užsigeisti bet kuris keltu atplaukęs keleivis. Įdomu, kad grūstis ir chaosas nė kiek netrukdė nei paslaugas siūlantiems, nei jas perkantiems ar jų atsisakantiems – visų veiduose švietė šypsenos ir aplink tvyrojo pakili nuotaika su svaigiais mėnulio pilnaties lūkesčiais.

Styvas stumtelėjo Nikolą į nugarą ir ėmė pasakoti:

– Kai virš žemės pakimba mėnulio pilnatis, Pangano saloje siaučia dūzgės. Kiekvieną mėnesį kelios dešimtys tūkstančių žmonių čia suvažiuoja kiaurą naktį švęsti „Full Moon Party" salos paplūdimiuose. Pagrindinė šventė verda šiame pusiasalyje salos pietryčiuose, Haad Rino mieste. Mūsų viešbutis yra būtent ta vieta, kur praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, anuomet dar menkai turistų atrastoje saloje, mėnulio pilnatis tapo renginiu ir tas išaugo į legendinį festivalį.

Pagaliau išlipęs iš kelto, Nikolas apkabino per pečius geriausią savo draugą, su kuriuo kartu mokėsi mokykloje nuo pirmos klasės. Nors studijavo skirtinguose universitetuose, o vėliau dirbo priešingose Jungtinių Valstijų pakrantėse, jie išliko draugai ir nuoširdžiai džiaugėsi kiekvieną kartą susitikę. Paskutinįsyk matėsi lygiai prieš dvejus metus, kai Styvas netikėtai pardavė savo verslą Silicio slėnyje. Ir taip pat netikėtai išvyko bastytis po Aziją.

– Styvai, man beprotiškai trūko tavęs pragare už balos. Matai, koks aš pasidariau, – krizendamas Nikolas parodė į savo murzinus džinsus.

Vyrai iš prieplaukos nužingsniavo pagrindinės miestelio gatvės link. Kaip žadėjo Styvas, tarp restoranų, kavinių, masažo salonų ir turistams įvairias paslaugas siūlančių biurų čia buvo gausu drabužių parduotuvių. Nikolas sustojo prie pirmos parduotuvėlės su atviroje gatvės pusėje iškabintais spalvotais marškinėliais ir banglentininkų šortais.

– Pigus čia šlamštelis, – pasakė Styvas rodydamas į parduodamus rūbus, – bet šioje saloje visi taip rengiasi. Šiai nakčiai patogesnės aprangos nerasi.

Styvas bakstelėjo pirštu į raudonus marškinėlius su vietinio alaus „Chang" emblema. Nuo pakabo nukabino ryškiai geltonus berankovius marškinėlius su užrašu Full Moon Party.

– Žiūrėk, šio vakaro uniforma. Perkam abu vienodas?

– Kodėl gi ne? – ranka sklaidydamas kabančius marškinėlius sutiko Nikolas. – Tik gerai būtų pasimatuoti, bent šortus.

Klientus stebinti pardavėja ranka pamojo į blankiai apšviestą parduotuvės gilumą, kur buvo matavimosi kabina. Ten stovėjo du jau akivaizdžiai gerai truktelėję alkoholio vaikinai. Nikolas pastebėjo, kaip vienas vaikinas ranka purto kabinos užuolaidas.

– Ei, pupyt, – užgiedojo sunkiai apversdamas liežuvį, – tau tikriausiai reikia mano pagalbos?

Įkaušęs vaikinas pabandė atitraukti užuolaidas, bet kažkas kabinos viduje tikrai nenorėjo įsileisti svečio ir ranka tvirtai laikė juos skiriantį audeklą. Moteriškas balsas iš vidaus dusliai atsakė:

– Dinkit iš čia, arba pasigailėsit!

Aišku, girti vaikinai kabinėjasi prie parduotuvės klientės matavimosi kabinoje. Nikolas žengė prie nenustygstančio jaunuolio ir, sulaikęs į užuolaidą įsitvėrusią jo ranką, paprašė:

– Jaunuoli, gal malonėtum pasitraukti ir palikti merginą ramybėje?

Vaikinas atsisuko nustatęs tokią nuostabos miną, kokią galima pamatyti tik pačiose kvailiausiose televizijos komedijose. Tarsi nevykęs aktorius išsiviepė:

– O ką tu man padarysi, jeigu aš... – ir netikėtai abiem rankom pastūmė Nikolą į krūtinę.

Staigiam išsišokėlio manevrui Nikolas buvo nepasiruošęs. Norėdamas išlaikyti pusiausvyrą žengė kelis žingsnius atbulas, bet užkliuvo už kėdės ir griuvo ant parduotuvės grindų. Griūdamas nuvertė rūbų stovą, o keliu trinktelėjo sau į veidą. Skausmas persmelkė nosies sritį. Po sekundės pajuto kraujo skonį burnoje.

– Tau dar kas neaišku, šiknaskyle? – triumfuodamas išdeklamavo užpuolikas.

Tuo metu jo draugužis, akivaizdžiai įkvėptas sėbro adrenalino protrūkio, pasičiupo metalinį rūbų kabyklos strypą ir užsimojęs ėmė artintis prie Styvo. Nesiryždamas priešintis strypu ginkluotam girtam chuliganui bičiulis susigūžė tarp pigių rūbų lentynų.

Delnu užsidengęs skaudančią nosį Nikolas lėtai atsistojo. Jis buvo visa galva aukštesnis už abu vaikinus ir fiziškai kur kas stipresnis. Į kraują plūstelėjęs adrenalinas skatino nedelsiant duoti atsaką užpuolikams ir apginti į nemalonią padėtį persirengimo kabinoje pakliuvusią merginą. Tačiau, matydamas ginklą antrojo chuligano rankoje, Nikolas akimirką susimąstė – ar atakuoti jį užpuolusį vaikiną ir nukreipti strypu ginkluotojo dėmesį nuo Styvo, ar pirmiau nuginkluoti pavojingesnį priešininką?

Nikolo neapsisprendimą pertraukė matavimosi kabinos užuolaidas staiga praskleidęs judesys, o po sekundės dalies – antras. Tarsi liauni berželiai abu užpuolikai sulinko ir rankomis užsidengė veidus. Netrukus sugargaliavo kraujais pasruvusioms nosimis.

– Joks muai tai, joks muštis mano parduotuvė! – laužyta anglų kalba įsiterpė iš lauko atbėgusi pardavėja. – Aš kviesti policija! Dabar! Lauk! Eina! Eina!

Abu jaunuoliai kruvinomis nosimis ir kaip reikiant išsigandę svyruodami išsliūkino iš parduotuvės. Styvas juos žvilgsniu palydėjo iki saulės šviesos ir iš pilnų plaučių iškvėpė:

– Eina sau! Kas čia dabar buvo?!

Nikolas atsisuko į prasiskyrusias užuolaidas, už kurių sušvito ryškiai geltonos spalvos marškinėlius su užrašu Full Moon Party užsivilkusi šviesiaplaukė mergina.

– Hi... Hil... – sumikčiojo Nikolas. – Hilde? Po šimts, čia tikrai tu!

Hildė išsišiepė lygiai taip pat plačiai, kaip prieš kelias valandas Samujaus oro uoste.

– Nikolai! Ačiū, kad apgynei mane nuo šių nevykėlių!

Nikolui buvo smagu taip greitai vėl ją sutikti. Bet tik ne tokiomis aplinkybėmis.

– Na, tikrai... aš norėjau tave apginti, bet iš tiesų... tai tu mus apgynei. Ar kas čia dabar atsitiko?

Nikolas buvo apstulbęs. Sutrikęs. Hildė suknežino tiems nevykėliams nosis. Hildė? Dvi nosis per akimirką, kol jis sekundę galvojo, ką daryti!

– Parodyk nosį, – paprašė Hildė eidama prie Nikolo.

Styvas stovėjo išsižiojęs ir sustingęs kaip statula. Atrodė komiškai, todėl nesusilaikęs Nikolas prunkštelėjo per nosį. Joje buvo kraujo, tad jo užtiško ant naujų Hildės marškinėlių.

– Geras! – sureagavo ji. – Pažiūrėkit, prie užrašo Full Moon Party man kaip tik trūko dėmių. Jų spalva ir... išsidėstymas marškinėlių dizainą daro tobulą. Dabar tikrai juos imu, nors matuodamasi dar abejojau!

Styvas atgijo ir ėmė kvatotis. Atgavęs kvapą sušuko:

– O šventa karve! Tai buvo geras! Kaip matau, jūs jau pažįstami? Aš – Stefanas Hobsas. Tiksliau – Styvas. Vos neapsisiusiojau iš baimės, bet tu mus išgelbėjai!

– Sveikas, Styvai, – Hildė tokiu greitu judesiu ištiesė ranką, kad bičiulis net susigūžė, tarsi tikėdamasis smūgio.

Tuo tarpu pardavėja spėjo atnešti kelis ledo kubelius polietileniniame maišelyje. Nikolas ėmė šaldyti skaudančią nosį. Iš jos nebekraujavo, bet šaltis turėjo sumažinti skausmą ir patinimą.

Hildė švelniai patraukė Nikolo ranką su ledu ir pirštais perbraukė per visą nosies ilgį. Tada atsargiai pačiupinėjo skruostikaulį ir apatinį žandikaulį.

– Viskas gerai, – patvirtino. – Nosis nelūžusi, veido kaulai sveiki. Vaikiškas sužeidimas – kraujas tik iš nosies gleivinės. Pašaldyk, kol ledas visai ištirps, ir vakarop nebejausi jokio skausmo. Net nieko nesimatys.

Nors Hildė ką tik baigė apžiūrą ir patraukė delnus nuo Nikolo veido, jo oda vis dar buvo maloniai pašiurpusi nuo švelnaus jos prisilietimo. Skausmas nosyje stebuklingai pranyko, tik kraujo skonis burnoje dar liko. Bet ir jis nė kiek netrikdė keistos malonumo akimirkos.

Hildė pasiėmė marškinėlius iš matavimosi kabinos ir nuo grindų pakėlė pluoštą drabužių, kuriuos per užpuolimą išmetė Nikolas su Styvu.

– Perkate? Ko abu apšalote? – paklausė pirštais kedendama savo gelsvus plaukus. – Eime, susimokėsim už pirkinius. Liko tik kelios valandos susiruošti vakaro šventei!

Ketvirtas skyrius

Pangano sala

Haad Rinas

Pirmadienis, 17:19

Nors iki saulėlydžio dar buvo likusi visa valanda, Haad Rino gatveles užtvindę „Full Moon Party" dalyviai ruošėsi mėnulio pilnaties pasirodymui nesikuklindami – pirko ir čia pat gėrė alkoholį, garsiai dainavo iš gatvės barų sklindančias dainas ir glėbesčiavosi nė kiek nesijaudindami, kad dauguma matosi pirmą kartą gyvenime.

Drabužių parduotuvę ir viešbutį skyrė vos keli šimtai metrų pėsčiomis Haad Rino gatvelėmis. Tik prie viešbučio vartų Nikolas suprato, kad sekė paskui kelią rodantį Styvą visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinką. Jo smegenys tarsi išsijungė palikdamos aktyvų vos vieną centrą – tik tą, kuris galvojo apie Hildę.

– Ar tikrai atsitiko tai, kas atsitiko? – vis dar neatsigavęs po įvykio parduotuvėje Styvo paklausė Nikolas.

– Aha! – palingavo galvą Styvas susižavėjimo kupinu veidu. – Hildė sumalė nosis jiems abiem!

– Ne apie tai aš, pats mačiau, – skėstelėjo rankomis Nikolas. – Klausiu, ar tikrai atsitiko taip, kad mes nepaklausėme Hildės nei telefono numerio, nei adreso, nei kur susitinkam šįvakar?

– Atsipalaiduok, žmogau! – Styvas nematė problemos. – Ji bus šventėje. Juk žinai, jei tau lemta su ja... na, pats supranti, tai likimas pasirūpins jūsų susitikimu.

Patenkintas savo sąmoju Styvas draugiškai stuktelėjo kumščiu Nikolui į krūtinę. Tada sugriebė jo ranką ir nusitempė draugą į viešbutį.

– Rojaus bungaluose užsakiau mums dvivietį kambarį, turim terasą antrame aukšte su vaizdu į baseiną. Viešbutis prie paplūdimio, kuriame šiąnakt festivalis! Vakar tave užregistravau, viskuo pasirūpinau.

Nikolas apsidairė. Styvas jau mokyklos laikais nepraleisdavo nė vienų dūzgių. Nepasikeitė ir dabar, nors trisdešimt ketverių galėjo pagaliau subręsti. Taigi bičiulio pasirinkimas nestebino – viešbutis pačiame vakarėlio centre. Aišku, kad naktį miego nebus. Čia niekas neatvyksta miegoti per mėnulio pilnatį.

Nedideliame baseine mirko kelios dešimtys žmonių, visi gultai aplink buvo užimti. Ant baseino krašto sėdėjo kojas į vandenį sumerkęs jaunimas. Jų rankos kilnojo alaus „Chang ir „Singha butelius. Trys prie baseino krašto stovinčios šviesiaplaukės sinchroniškai atsisuko į Nikolą.

– Sveikas! – sučiulbėjo dvi unisonu, o arčiausiai stovinti ilgaplaukė languotu maudomuku atkišo „Chang" butelį. – Gal šalto alučio?

Nikolas net nesvarstė atsisakyti. Čiupo butelį ir užsivertęs ėmė godžiai ryti. Kartus gėrimas buvo sušilęs, bet vis tiek puikiausiai tiko gyvybei sugrąžinti į ilgoje kelionėje sustingusį kūną.

Ilgaplaukė pirštu šelmiškai kilstelėjo butelį, iš kurio gėrė Nikolas. Į burną pakliuvo per didelis alaus gurkšnis ir akimirksniu suputojo išpūsdamas žandus. Nikolas pabandė nuryti, bet nesėkmingai. Ranka prisidengė burną, tačiau alus prasiveržė pro lūpas ir nutekėjo ant nuostabiųjų džinsų.

Merginos ėmė garsiai juoktis. Pasilenkė prie baseino ir ėmė pilnomis saujomis taškyti vandenį ant Nikolo. Kliuvo ir Styvui, ir šalia stovinčiam ketvertui jaunuolių. Šie pripuolė prie merginų ir be perspėjimo stumtelėjo jas į vandenį. Merginos to tik ir laukė – visos trys pūkštelėjo į baseiną į visas puses pakeldamos purslus.

Juokas ir klegenimas užgulė ausis. Tuo metu ant pakylos tarp baseino ir paplūdimio įsitaisęs didžėjus paleido garsą į kolonėles – stuktelėjo galingi bosai ir suskambo elektroninės muzikos ritmas. Jaunimas aplink iškėlė gėrimus į viršų ir sušuko tai, kas tuo metu jiems reiškė džiaugsmą. Šventė prasideda!

Nikolas prisitraukė Styvą arčiau ir suriko į ausį:

– Norėčiau pirmiausia nusimesti šiuos skarmalus ir nusiprausti po dušu. Paskui reikia pavalgyti, nes pilve tuoj atsivers milžiniška skylė!

Styvas linktelėjo ir nuvedė bičiulį nuo baseino prie dviaukščio viešbučio šono, kur aukštyn kilo laiptai. Užlipę į antrą aukštą vyrai nuėjo balkonu iki pat galo ir atidarė kraštinio kambario duris.

– Voilà! Čia mūsų namai, žmogau. Nusiplauk visas kelionės nuodėmes duše, o aš nubėgsiu nupirkti tailandietiško gatvės maisto.

Ir išeidamas trinktelėjo durimis.

Nikolas išsinėrė iš priplėkusių rūbų. Susuko juos į gniužulą ir sugrūdo į šiukšliadėžę. Tada nuėjo tiesiai į dušą.

Karštas vanduo stambiais lašais krito Nikolui ant galvos ir maloniai tekėjo per visą kūną. Jis jautė, kaip lėtai atitirpsta kiekviena kūno ląstelė, atsipalaiduoja įsitempę ir nuvargę raumenys. Vienintelis raumuo nemažino tonuso. Nikolas pažvelgė sau į tarpukojį ir šyptelėjo į ūsą.

Hildė, – pagalvojo. – Privalau šįvakar ją susirasti...

Nikolas pareguliavo vandens čiaupo rankeną. Dabar tekėjo šaltas vanduo. Oda pašiurpo, bet kūnas džiaugėsi.

Pabandė įsivaizduoti, kas jo laukia čia, Tailande. Žinoma, šiąnakt bus festivalis. Nebuvo toks dūzgių mėgėjas kaip bičiulis Styvas, bet norėjo atsipalaiduoti – išgerti šiek tiek daugiau, nei leisdavo sau įprastoje aplinkoje. Kas buvo jo įprasta aplinka? Darbas be galo ir nerimo jausmas grįžus namo pas Kim. Keista, bet kone visus pastaruosius metus negalėjo atsikratyti kažkokio nepaaiškinamo nerimo...

Draugavo su Kim nuo mokyklos laikų. Universiteto metais buvo ir kitų merginų, bet vieną dieną abu suprato, kad jiems kartu turėtų būti labai gerai. Nusprendė gyventi drauge. Tai atrodė kaip meilė, bet slenkant metams gyvenimas virto rutina – ankstyvas rytas, ilgiausia darbo diena, vėlyvas vakaras, trumpa miego naktis... ir vėl tas pats kitą parą. Kitaip būdavo savaitgaliais, bet ir jie darėsi vis nuobodesni. Ypač Kim, kuri niekada niekuo nesiskundė, bet pradėjo atsikalbinėti nuo bendrų savaitgalio planų, o po kiek laiko tiesiog suplanuodavo susitikimus su draugėmis anksčiau, nei Nikolas pasakydavo, kad savaitgalį vakarienė pas bendrus draugus ar tėvus. Kuo toliau, tuo dažniau Kim be jokių kompromisų išplasnodavo iš namų pas draugužes ir vakarodavo iki vėlumos ne tik penktadieniais ar šeštadieniais – ilgainiui nebegrįždavo namo nakčiai.

Nikolo draugai netruko atskleisti, kad Kim kelis kartus matė nepažįstamų žmonių draugijoje. Ne vien draugių ratelyje, bet ir vyriškose kompanijose. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji susibičiuliavo su kažkokiu gynėju iš futbolo klubo. Dvylika metų jaunesnis, uždirbantis nors ir ne aukso kalnus, bet gerą pusę milijono per metus. Kai vieną vakarą Nikolas tiesiai šviesiai paklausė apie jos naująjį draugą, Kim ramiausiai paaiškino, kad su Nikolu nebesijaučia saugi – jai reikia tvirto finansinio užnugario. Jos vaikinas ar vyras turi uždirbti tiek, kad nereikėtų penkerius metus važinėti ta pačia „Corolla ir nebekiltų klausimų, kodėl negalima vakarienei suvalgyti „Wagyu jautienos kepsnio restorane „Capital Grille" tada, kada tik norisi.

Nikolas nusipurtė nuo šalto vandens, o gal nuo savo minčių. Nuo pašiurpusio nuogo kūno nutekėjęs vanduo rinkosi juodoje angoje tarp pėdų ir sūkuriu veržėsi žemyn kanalizacijos vamzdžiais.

Kaip mano gyvenimas... Iki šiol...

Kim susirinko daiktus ir išėjo net neatsisveikinusi. Nikolas liko vienas su savo darbu