Apgultis. Pirmoji knyga

By Klemensas Kacinskas

Tamsūs artėjančio pavojaus debesys kaupiasi virš klestinčio viduramžių miesto Feirhelmo.

Du išvargę keliauninkai, samdinių kompanija, nepaklusnus vartų garnizono kapitonas, vagis ir kiti personažai netrukus bus priversti kovoti už savo gyvybes.

Tuo tarpu kraugeriškų orkų ir goblinų ordos, senovinio blogio išvarytos iš savo protėvių žemių, ruošiasi miesto puolimui.

Iki Feirhelmo apgulties lieka vis mažiau laiko ir tik nedaugelis sulauks kitos aušros.

• Language: Lietuvių
• Publisher: Klemensas Kacinskas
• Release date: Jan 8, 2023
• ISBN: 9798215067857

Book preview

Apgultis. Pirmoji knyga

Klemensas Kačinskas

Published by Klemensas Kačinskas at Smashwords

Copyright 2023 Klemensas Kačinskas

Skyrius 1

Į pietvakarius nuo Bruko pelkės

Tatonas Hydas trumpam stabtelėjęs apsižvalgė. Tuomet atsargiai peržengė per po kojomis gulinčias kelias sausas šakas ir nužingsniavo toliau. Didžiąją gyvenimo dalį pratarnavus kariuomenės žvalgu, galiausiai toks perdėtas atsargumas virto įpročiu, net kai tai nebuvo būtina. Jo įsitikinimu aplink nebuvo jokių gyvūnų, o juo labiau nesislėpė priešai. Antraip jis jau senai būtų juos pastebėjęs. Patyręs žvalgas puikiai mokėjo susilieti su jį supančia aplinka ir, nors jam nebuvo pagrindo vengti kiekvieno akmenėlio ar šakos, jis tai darė instinktyviai. Kai kurių įpročių atsisakyti neįmanoma.

Matuodamas kiekvieną savo žingsnį, Tatonas toliau atsargiai sėlino priekin. Kario amatas išmokė jį atskirti žmonių ir gyvūnų skleidžiamus garsus iš toli, tačiau dabar aplink tvyrojo keista tyla. Netgi įprastai nenuščiūvanti paukščių balsų kakofonija buvo gerokai prislopusi.

Labai keista.

Žvalgas vėl sulėtino žingsnį ir įtraukė pilnus plaučius gaivaus ir kvapnaus miško oro. Jis dievino mišką ir jo skleidžiamą ramybę. Tiesą sakant, Tatonui būti gamtoje patiko daug labiau nei kitų žmonių kompanijoje. Gal todėl bendražygiai ir praminė jį Atsiskyrėliu. Vyrukai niekuomet nepraleisdavo progos patraukti jį per dantį, bet žvalgui tai buvo nė motais. Būdamas gamtoje jis visuomet atsigaudavo ir mėgaudavosi kiekviena akimirka. Tai buvo puikus būdas prablaškyti mintis nuo kasdienių rūpesčių, kurių, laikui bėgant, tik daugėjo.

Tatonas dabar mielai būtų prigulęs pasnausti, tačiau jis vykdė įsakymą. Ir pareigos jausmas, giliai įspaustas į pačią jo sielos esybę, vertė jį vėl judėti pirmyn.

Jis atsargiai apėjo sudžiūvusių lapų krūvą ir sustojo gurkštelėti vandens iš gertuvės.

Uodai jo nevargino, kita vertus, tvyrantis karštis buvo tikras kankintojas. Nors vyras ir vilkėjo tik ploną medvilninę liemenę bei kelnes, prakaitas žliaugė nuo jo upeliais. Jis užjautė vargšus bendražygius, kurie pėsčiomis kėblino už pusės mylios atgalios, tempdami ant pečių savo sunkius šarvus. Jo būrys išvyko dar prieš aušrą patikrinti pranešimų apie aplinkiniuose kaimuose šeimininkaujančius plėšikus. Tačiau praleidę visą dieną žygiuodami, jie neaptiko jokių niekdarių pėdsakų.

Kokie dar plėšikai? Jau senokai nei vieno neregėjau.

Tatono šis faktas nė kiek nestebino. Aplinkiniai miškai, besiribojantys su pelke, buvo atokiau nuo prekybinių kelių ir retas juose klaidžiodavo. Joks save gerbiantis plėšikas negaištų laiko tykodamas šiose apylinkėse aukų. O keli aplink išsimėtę kaimeliai buvo per daug vargani, kad apsimokėtų su jais terliotis.

Netrukus ims temti.

Jis atsirėmė į senos tuopos kamieną ir patrynė sopančias pėdas. Perkopęs jau penktą dešimtį žvalgas giliai atsiduso. Su amžiumi nuovargis darė savo ir jam žūt būt reikėjo atsipūsti. Deja, iki artimiausio kaimo, kur galbūt laukė šiltas srėbalas ir krūva šiaudų ištiesti kojas, buvo dar kelios mylios kelio.

Murmėdamas sau po nosimi Tatonas pėdino toliau, bergždžiai tikėdamasis ką nors išgirsti. Tai jau ne juokais kėlė jam susirūpinimą. Aplink buvo per daug tylu, ypač vidurvasarį. Paprastai šie miškai galėjo pasigirti įvairiausios gyvybės gausa, o dabar, per visą dieną, jis nepastebėjo nieko stambesnio už triušį ir net šie ilgaausiai buvo retas vaizdelis.

– Kažkokia velniava, – tarė sau Tatonas. Jis puikiai prisiminė, kad dar pernai šios apylinkės knibždėjo elnių ir šernų, kurie čia jautėsi kaip namie. Savo ruožtu žinduoliai priviliodavo tokius plėšrūnus kaip vilkai ir lokiai, tačiau ir šių nebuvo matyti net su žiburiu.

Valstiečiai retai čia užklysdavo, ypač iš Feirhelmo ar aplinkinių gyvenviečių. Tik patys atkakliausi medžiotojai bastydavosi po šiuos šabakštynus, ieškodami laimikio. Bet jie tikrai nebūtų išnaikinę net mažos dalies čia gyvenančių žvėrių.

Tiesa, keliaudamas, jis pastebėjo keletą stambesnių gyvūnų paliktų pėdsakų, tačiau šie buvo bent keliolikos dienų senumo. Ir nei vieno lavono ar net apgraužtų palaikų.

Tikrai labai keista.

Svarstydamas, kodėl taip galėjo atsitikti, Tatonas perlipo per jo kelią pastojusią išvirtusią didžiulio klevo šaknį. Netikėtai jo dėmesį patraukė kažkas ant žemės.

– Kas čia dabar? – Jis priklaupė ir apžiūrėjo iš arčiau. Pėdsakas tikrai nebuvo gyvūno. Jis labiau priminė žmogaus kojos įspaudą, bet buvo daug didesnis už vidutinę pėdą. Šis padaras ėjo basas ir sprendžiant iš pėdsako gylio buvo sunkus. Tatonas pakėlė žiupsnelį žemės ir pauostęs susiraukė. Ji dvokė pašvinkusiu vandeniu ir išmatomis. Gyvis tikriausiai atkeliavo iš netoliese esančios pelkės ir ne per seniausiai. Apsižvalgęs aplink jis pastebėjo dar keliolika pėdsakų. Vieni buvo gilūs ir gerai matomi, o kiti paviršutiniai ir vos įžiūrimi plika akimi, tarytum juos būtų palikę vaikai. Ir visi vedė viena kryptimi – atgal, link keliu artėjančio patrulio. Šie padarai kažkokiu būdu prasprūdo pro jį nepastebėti.

Tatonui toptelėjo šiurpi mintis ir jis skubiai atsistojo. Staiga už nugaros trakštelėjusi sausa šaka privertė jį apsisukti.

– Mėšlas.

***

– Sakau jums, tos mergos krūtinė tarytum Dievo siųsta. – Užsisvajojęs Vaiberto Hilio veidas nušvito plačia šypsena, vos tik jis nusimaukšlino nuo galvos sunkų metalinį šalmą. Prakaitas žliaugė per jo kaktą ir smarką, viliodamas iš už gūbrio nusidriekusios pelkės nesuskaičiuojamą aibę kraujasiurbių vabzdžių. – Kaip aš nekenčiu šio prakeikto karščio.

– Kalbi apie Alvenos papus? Na ir nusišneki. – Priešais Vaibertą kiūtinantis Harperis Vutonas apsisuko ir apdovanojo jį paniekinančiu žvilgsniu. – Tą bobšę sunku rankomis aprėpti. Koks čia malonumas? Ne, man patinka kūdesnės.

Kaip ir likusieji, jis kentėjo nuo nepaliaujamo vabzdžių antpuolio ir tvojęs sau per kaklą vienu smūgiu priplojo net tris zyzeklius.

– Pats tauški nesąmones, nes nesupranti tikros moters grožio, Šunie, – jam atšovė Vaibertas ir nenoromis vėl užsimaukšlino šalmą. Šis bent jau apsaugojo jo veidą nuo sugėlimų. – Manau grįžęs ją vesiu.

– Teisingai, vaikine, – jam už nugaros nuskambėjo Bleiko Lintono balsas. – Sėk sėklą kol jaunas, vyruti ir neklausyk tokių niurzglių kaip Šuva.

– Sakiau tau taip manęs nevadinti, Bleikai! – Harperio tonas akimirksniu pasikeitė. Jo balsas ir šiaip nebuvo malonus, tačiau Harperis tiesiog nemokėjo užsičiaupti ir nuolat su visais dėl visko ginčydavosi. Bet Bleikas žinojo, kaip užlipti savo bendražygiui ant nuospaudos.

– Taip, sakei, – tarė jis ir sukikeno. – Daug kartų. Bet tiesos nepakeisi.

– Bleikai...

– Ir kalbant apie tai, kadangi jau pats palietei šią temą, manęs nė kiek nestebina tas faktas, jog gavai būtent Šuns pravardę. Mes visi puikiai žinom tavo aistrą griaučiams.

– Bleikai, perspėju tave..... – Harperio veidas virto tamsiai raudonu, bet Bleikas nė neketino liautis, taip tik praskaidrindamas aplinkinių nuotaiką.

– Ir man įdomu, žinoma, jei galiu tamstos neįžeisdamas paklausti, bet kai lankaisi kapinėse, ar kartais nejauti geidulio? Na žinai, aistros, matydamas visus tuos besiilsinčius kaulelius?

Po šios kario replikos vyrai pratrūko kvatoti.

– Bleikai, užsikišk! – Harperis sustojo ir apsisukęs atrėžė. – Man bent jau dar stovi, skirtingai nei tau, senas kerėpla.

Kaip ir buvo galima tikėtis šis karių apsižodžiavimas neliko nepastebėtas.

– Visiems užsičiaupt! – staiga nugriaudėjęs įsakmus balsas privertė įsiaudrinusius vyrus nuščiūti.

Osgaras Renartas nužvelgė aštuonis prieš jį išsirikiavusius pavaldinius ir susiraukė. Aplipę dulkėmis, prakaituoti ir apkandžioti vabzdžių šie išvargę kariai nė kiek nepriminė tos pasitempusios ir spindinčios grupės, kuri auštant iškeliavo pro rytinius Feirhelmo vartus. Šis žygis buvo jo pirmasis kaip vado išbandymas ir Osgaras, kaip išmanydamas, stengėsi palaikyti savo pavaldinių gretose drausmę. Jaunajam serui Renartui žūtbūt norėjosi pakilti vyrų akyse, bet reikėjo pripažinti, kad jam tai sunkiai sekėsi. Ir tai nė kiek nestebino, atsižvelgiant į jo kilmę. Osgaro tėvas buvo ne kas kitas, o pats garsusis Seras Emerikas Renartas. Kaip Feirhelmo rytinių vartų garnizono kapitonas, seras Renartas užsitarnavo tvirto, bet doro vado reputaciją. Jis buvo kilęs iš kilmingos šeimos, kas tik apsunkino sūnaus padėtį. Daugelis dabar jaunuolio vadovaujamo būrio karių buvo kilę iš prastuomenės ir amžiumi gerokai vyresni už jį. Jie žvelgė į jaunąjį serą Renartą kaip į privilegijuotą vaikpalaikį, kuris buvo paaukštintas tik dėl savo giminystės ryšių.

– Harperi! – Osgaras mostelėjo niurzgančiam kariui prieiti.

– Pats žinau savo vardą, – murmėdamas ir be jokio entuziazmo linktelėjo galva Harperis. Kaip veteranas jis nejautė jaunikliui nieko apart paniekos. Tačiau sero Renarto vienturtis sūnus dabar buvo jo seržantas ir Harperiui neliko nieko kito, kaip jam paklusti.

– Geras šunelis, – Harperiui išėjus iš rikiuotės jam pavymui sušnibždėjo Bleikas.

Per vyrų gretas nuvilnijo tylus kikenimas.

Harperis stabtelėjo, neapsispręsdamas kaip elgtis. Ar atsikirsti, o dar geriau išmušti Bleikui dantis, ar visgi vykdyti vado įsakymą? Pastarasis sprendimas visgi atrodė protingesnis, tad, nurijęs kartėlį, Harperis lėtai nusliūkino link Osgaro, stovinčio už keliolikos metrų patrulio priešakyje. Jį guodė vienintelė mintis, kad galės pamokyti tą nepraustaburnį Bleiką vėliau.

– Kuo galiu padėti, pone? – prisiartinęs ir išsitiesęs žvaliai vado paklausė Harperis.

– O tu neskubėjai, Harperi, – tarstelėjo Osgaras, žvelgdamas kariui tiesiai į akis.

– Pone?

– Kitą kartą greičiau judink savo tingų užpakalį.

– Žinoma, pone! – atsakė Harperis, sunkiai tvardydamas grimasą.

– Noriu, kad judėtum priekin ir surastum Tatoną, – griežtai tarė Osgaras. – Jau temsta ir jis jau seniai turėjo parsirasti.

– Kodėl aš, pone? – Susiraukė Harperis. Jo išvargusios kojos maldavo poilsio, o ne dar vieno pasitrainiojimo po miškus. – Gal geriau siųskit Vaibertą? Jis daug jaunesnis ir trykšta energija. Visą dieną neužsičiaupia apie savo mergšę.

Prieš atsakydamas Osgaras giliai atsiduso. Vienas iš nedaugelio dalykų kurių jis negalėjo pakęsti buvo kario atsikalbinėjimas ir dvejojimas jo, kaip vado, sprendimais. Tokio elgesio toleravimas buvo silpnumo ženklas už kurį reikėjo griežtai bausti. Jaunuolis jau ruošėsi išsižioti ir apšaukti įžūlų išsišokėlį, bet prisiminė tėvo kadaise pasakytus žodžius, kad tikrą pagarbą pelnysi per kartu išgyventus sunkumus, o ne per rykštę.

– Nes esi labiau patyręs už jį ir rasi Tatoną greičiau, – tvirtai atsakė Osgaras, užtikrindamas, kad visi jį girdėtų. – Ir todėl, kad daviau tau įsakymą, Harperi. Ar tau tai nepatinka?

– Ne, pone. – Spręsdamas iš vado balso Harperis suprato, kad bus geriau prikąsti liežuvį. – Tas niekam tikęs šunbezda. Tikriausiai kur nors miega....

Harperis nespėjo užbaigti sakinio. Netikėtai atskridusi strėlė perskrodė jo kaklą ir aptaškė Osgarą ryškiai raudonais purslais. Akimirką nei vienas iš jų nesuprato, kas vyksta. Tuomet Harperis garsiai atsikosėjo, springdamas savo paties krauju ir griebėsi už gerklės.

– Pasala! – Osgaras atsipeikėjo pirmesnis, čiupo Harperį už peties ir kone nusviedė jį į pakelę. Tuo tarpu aplink suzvimbė dar daugiau mirtį nešančių strėlių. Tik per plauką nei viena jų nekliudė, tačiau Osgarui vos spėjus iškelti skydą, keletas atšoko nuo jo kieto paviršiaus.

– Kelkit skydus! – suriko jaunasis kapitonas ir atsistojęs priešais sužeistą pavaldinį, uždengė jį nuo pražūtingos krušos. Kitapus kelio augančiuose tankiuose krūmuose besislepiantys šauliai toliau beatodairiškai į juos pliekė.

Harperis sukniubo prie stataus pakelės šlaito. Žiopčiodamas jis gaudė orą, o kraujas čiurkšle veržėsi iš žaizdos kakle. Jo būklė sparčiai prastėjo.

Osgaras pažvelgė į tolėliau susibūrusius savo vyrus. Du iš jų jau gulėjo nukauti, o kiti slėpėsi nuo apšaudymo už savo skydų.

– Stokit į gynybinę liniją! – suriko kariams jaunasis vadas, bet apšaudymas liovėsi taip pat staiga kaip ir prasidėjo. Akimirkai aplink įsivyravo mirtina tyla. Tačiau tik akimirkai.

Netrukus ją perskrodė iš už medžių lapijos nugriaudėjęs nežmoniškų riksmų choras ir iš miško tankmės išnirę keliolika, stambesnių už vidutinį vyrą, žmogystų puolė kelio viduryje susispietusius karius. Trys iš užpuolikų pasuko link Osgaro.

– Pasiruoškit gintis! – spėjo sušukti šis, apnuogindamas savo kardą.

***

Prieblandoje užpuolikai priminė aukštaūgius vyrus, bet vos tik greičiausi iš jų prisiartino, visi panašumai baigėsi. Tai nebuvo kažkokie bejėgių aukų tykantys pakelės plėšikai, o laukinės pabaisos. Susidūrę su jomis išgyvendavo nedaugelis, kad vėliau apie tai papasakotų kitiems.

Arčiausiai išdygęs aukštas ir perkaręs sutvėrimas šuoliavo pirmyn vilkėdamas vien tik suplyšusiomis odinėmis kelnėmis. Padaro kūnas buvo purvinas ir išvagotas nesuskaičiuojama gausybe randų. Iš pražiotos burnos styrojo eilės susikraipiusių dantų, o jo juodos akys degė neapykanta.

– Dėl Dievo meilės! Tai sumauti orkai! – Bleikas akimirksniu atpažino priešą ir iškėlė prieš save ietį. Perkaręs užpuolikas nusitaikė tiesiai į jį, beatodairiškai mosuodamas grubaus darbo kirtikliu. Baisūnas net nesivargino išvengti susidūrimo ir metėsi tiesiai ant ieties. Jis sustugo iš skausmo, aštriam antgaliui pervėrus jam vidurius, bet nesiliovė stumtis pirmyn, ryžtingai bandydamas pasiekti oponentą. Bleikas buvo tvirtas vyrukas, tačiau net jis buvo priverstas nuo spaudimo žengtelėti atgal.

– Dvėsk, išgama! – tvirtu rankų mostu Bleikas dar giliau sustūmė aštrų ieties antgalį orkui į pilvą.

Užpuolikas pagaliau išsikvėpė ir suklupo, atsikosėdamas juodu kaip smala krauju. Bleikui nespėjus jo pribaigti, vyro kairį petį perskrodė atzvimbusi strėlė.

– Išgamos! – Jis susvyravo nuo deginančio dūrio ir virto atbulas. Tuo metu aplink jį orkai ir kariai susigrūmė mirtinoje kovoje.

Bleiko dešinėje išdygo skarmalais vilkintis tamsiaodis orkas. Jo galvą dengė įskilęs bronzinis šalmas. Gyvis subliuvo ir aptrupėjusiu sunkiu vėzdu smogė greta stovinčiam kariui, besikaunančiam su kitu priešu. Sunkus vėzdas su trenksmu plojosi per metalinį šalmą, akimirksniu sutraiškydamas nelaimėlio kaukolę. Kraujas pliūptelėjo aukos veidu žemyn ir šis sukniubo, nespėjęs net surikti.

Padrąsintas sėkmės padaras pergalingai suriaumojo ir sutelkė dėmesį į Vaibertą, kuris ką tik atrėmė vieno iš užpuolikų bandymą paleisti jam vidurius. Tamsiaodis orkas užsimojo lemiamam smūgiui, tačiau Bleikas, nekreipdamas dėmesio į aštrų skausmą petyje, dešine ranka išsitraukė iš krūtinės dėklo durklą ir sustūmė jį pabaisai tarp šonkaulių. Jis įnirtingai badė tol, kol gyvis griuvo žemėn, apimtas priešmirtinių konvulsijų.

– Še tau, prakeikta velnio išpera! – Apimtas įniršio Bleikas toliau nesiliovė badęs orko kūną. Staiga kažkieno ranka čiupo jam už brigandino pakarpos ir trūktelėjo atgalios kaip tik tą akimirką kai surūdijęs ieties antgalis susmigo į žemę toje vietoje, kur prieš akimirką buvo Bleiko galva.

– Iš kur jie atsirado? – virš Bleiko nuaidėjo Vaiberto balsas. Jis kaip tik perskrodė užpuoliko krūtinę kardu. Orkas sustugo ir pranyko kelio dulkių debesyje.

– Jų per daug! – Vaiberto kairėje suriko vienas iš karių ir skydu atrėmė jam skirto kardo smūgį. Tuomet savo ašmenimis perskrodė jį puolančio orko vidurius ir šiam sukniubus šoko artyn jo pribaigti. Deja vyras nespėjo. Jo krūtinę, apsaugotą tik lengva išdirbtos odos liemene, perskrodė strėlė ir karys krito negyvas.

– Kelkit skydus! – spėjo surikti Vaibertas ir griebęs skydą uždengė Bleiką nuo dar vienos strėlių krušos. Greit apsižvalgęs aplink jis pastebėjo, kad tik keturi jo ginklo broliai dar stovėjo ant kojų. Osgaras ir Harperis buvo atskirti nedidelės užpuolikų grupės toliau priešakyje. Jiems padėti nebuvo jokių šansų, juolab kad vos pasibaigus strėlių liūčiai, juos puolė sekanti kraujo ištroškusių monstrų banga.

***

Osgaras liuoktelėjo į šoną išvengdamas baubiančio orko bandymo įstumti jį į pakelės krūmus ir susmeigė savo kardo ašmenis giliai į užpuoliko krūtinę. Springdamas krauju orkas sudejavo ir iš inercijos rėžėsi į storą medžio kamieną. Mirtinai sužeistas padaras netruko išleisti paskutinį kvapą ir susmuko ant žemės.

Smūgio metu Osgaras vos nepaleido kardo rankenos iš rankų, bet spėjo jį ištraukti prieš pat kitam sutvėrimui smogiant jam surūdijusia geležte. Karys vikriai atmušė smūgį ir kardu perrėžė orkui gerklę.