Konradas Valenrodas

By Adam Mickiewicz

Adam Mickiewicz

Polski poeta i publicysta okresu romantyzmu (czołowy z trójcy „wieszczów”). Syn adwokata, Mikołaja (zm. 1812) herbu Poraj oraz Barbary z Majewskich. Ukończył studia na Wydziale Literatury Uniwersytetu Wileńskiego; stypendium odpracowywał potem jako nauczyciel w Kownie. Był współzałożycielem tajnego samokształceniowego Towarzystwa Filomatów (1817), za co został w 1823 r. aresztowany i skazany na osiedlenie w głębi Rosji. W latach 1824-1829 przebywał w Petersburgu, Moskwie i na Krymie; następnie na emigracji w Paryżu. Wykładał literaturę łacińską na Akademii w Lozannie (1839), a od 1840 r. literaturę słowiańską w College de France w Paryżu. W 1841 r. związał się z ruchem religijnym A. Towiańskiego. W okresie Wiosny Ludów był redaktorem naczelnym fr. dziennika »Trybuna Ludów« i organizatorem ochotniczego Zastępu Polskiego, dla którego napisał demokratyczny Skład zasad.

Ur. 24 grudnia 1798 r. w Zaosiu koło Nowogródka
Zm. 26 listopada 1855 r. w Konstantynopolu (dziś: Stambuł)
Najważniejsze dzieła: Ballady i romanse (1822), Grażyna (1823), Sonety krymskie (1826), Konrad Wallenrod (1828), Dziady (cz.II i IV 1823, cz.III 1832), Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego (1833), Pan Tadeusz (1834); wiersze: Oda do młodości (1820), Do Matki Polki (1830), Śmierć pułkownika (1831), Reduta Ordona (1831)

• Language: Lietuvių
• Publisher: Booklassic
• Release date: Aug 5, 2016
• ISBN: 6610000032372

Book preview

stogu.

Ineiga

²

Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai  

Kraujais pagonių braidydami truko;  

Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,  

Ar, likę žemę, su gyvasčia³ spruko;  

Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės  

Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.  

Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo⁴:  

Ant vieno krašto blizga šventinyčios  

Ir ūžia girios ruimingos⁵ be galo;  

Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios  

Galvą auksinę debesyse remia,  

Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų⁶,  

Lig geisdams visą Palemono žemę,  

Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.  

Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,  

Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,  

Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku⁷,  

Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.  

Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,  

Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,  

Akims meruodams priešininkų vietą⁸,  

Kalba rožančių ir taiso muškietą⁹.  

Abidvi šalys stovi ant sargybos.  

Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo  

Glausdavo kitkart broliškas sodybas,  

Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;  

Nei vienas šiandien be prapulties pelno ¹⁰  

Negali peržengt rubežiaus¹¹ smertelno¹².  

Tiktai spurguota¹³ apinio šakele,  

Patraukta Prūsų žilvičio¹⁴ gražybe,  

Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę  

Ir, persiritus per srovės gilybę  

Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,  

Ant svet’mo krašto mielą apkabina.  

Tik senu būdu lakštangėlės Kauno  

Gojuose Prūsų seseres aplanko;  

Liuosios¹⁵ ir linksmos, ant stiebelio liauno¹⁶  

Supamos tikiai nematoma ranka,  

Leidžia balselius per gires ir gojus,  

Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.  

O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,  

Iškilo vaidas, vienybė