Konradas Valenrodas

By Adam Mickiewicz

Adomas Mickevičius

Romantizmo laikotarpio lenkų poetas ir publicistas ("bardų" trejybės lyderis). Advokato sūnus Mikołaj (m. 1812 m.) iš Poraj herbo ir Barbara, gim. Majewska. Baigė Vilniaus universiteto Literatūros fakultetą; Paskui iš stipendijos dirbo mokytoju Kaune. Jis buvo vienas iš slaptos savišvietos Filomatų draugijos įkūrėjų (1817 m.), už kurią 1823 m. buvo suimtas ir nuteistas apsigyventi giliai Rusijoje. 1824-1829 m. gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje ir Kryme; paskui tremtyje Paryžiuje. Lozanos akademijoje dėstė lotynų kalbą (1839), o nuo 1840 m. – slavų literatūrą College de France Paryžiuje. 1841 m. įsitraukė į religinį A. Towiańskio judėjimą. Tautų pavasario metu buvo „Fraro“ vyriausiasis redaktorius. dienraštis „Trybuna Ludów“ ir savanoriškos Lenkijos grupės, kuriai parašė demokratinę principų kompoziciją, organizatorius.

Gimė

1798 m. gruodžio 24 d. Zaosije netoli Novogrudeko

Mirė

1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje (šiandien: Stambulas)

Svarbiausi darbai:

Baladės ir romansai (1822), Gražina (1823), Krymo sonetai (1826), Konradas Valenrodas (1828), Dziady (II ir IV dalis 1823, III dalis 1832), Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos (1833), Panas Tadeušas (1834); eilėraščiai: Odė jaunystei (1820), Motinai lenkai (1830), Pulkininko mirtis (1831), Ordono Redutas (1831)

• Language: Lietuvių
• Publisher: Booklassic
• Release date: Aug 5, 2016

Book preview

Ineiga

²

Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai  

Kraujais pagonių braidydami truko;  

Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,  

Ar, likę žemę, su gyvasčia³ spruko;  

Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės  

Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.  

Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo⁴:  

Ant vieno krašto blizga šventinyčios  

Ir ūžia girios ruimingos⁵ be galo;  

Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios  

Galvą auksinę debesyse remia,  

Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų⁶,  

Lig geisdams visą Palemono žemę,  

Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.  

Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,  

Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,  

Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku⁷,  

Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.  

Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,  

Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,  

Akims meruodams priešininkų vietą⁸,  

Kalba rožančių ir taiso muškietą⁹.  

Abidvi šalys stovi ant sargybos.  

Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo  

Glausdavo kitkart broliškas sodybas,  

Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;  

Nei vienas šiandien be prapulties pelno ¹⁰  

Negali peržengt rubežiaus¹¹ smertelno¹².  

Tiktai spurguota¹³ apinio šakele,  

Patraukta Prūsų žilvičio¹⁴ gražybe,  

Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę  

Ir, persiritus per srovės gilybę  

Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,  

Ant svet’mo krašto mielą apkabina.  

Tik senu būdu lakštangėlės Kauno  

Gojuose Prūsų seseres aplanko;  

Liuosios¹⁵ ir linksmos, ant stiebelio liauno¹⁶  

Supamos tikiai nematoma ranka,  

Leidžia balselius per gires ir gojus,  

Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.  

O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,  

Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,