Trys Mergelės

By Kazys Lazurstein

Įžymusis fotomodelis – Karolina Beržytė, žiniasklaidos linksniuojama kaip "Šokoladinė blondinė", stoja į akistatą su skandalinguoju erotinio žurnalo – "akysarne" leidėju, Kauno pieno kombinato įsteigėju, miesto meru tapti siekiančiu, verslininku – Vytu Lentvardu. Ar nekaltas pokalbis tėra tik dviejų skirtingų kartų nesusikalbėjimas? O galbūt kalba yra būtent tas ginklas, kuris nulems Karolinos Beržytės, bei jos septynmetės dukros likimus? Dar daugiau klausimų užduoda mįslingas vaikino, vardu Mikas, apsilankymas "3M" klube, kuriame naktimis dirba Karolina.

 

Kadaise prabangus restoranas – "Trys mergelės", pūpsantis ant Nemuno šlaito, tarsi nakties vėsoje sužibęs vėlyvojo XX amžiaus modernizmo perlas, kūrinyje pavirsta į kiaurą kriauklę, savyje saugančią gausybę skirtingų lankytojų išgyventų istorijų. Prisiminimų ir patirčių skrynia grimzta į ryškius, padangėje išsiliejusių, rausvų tonų atspalvius; pastatas apsigaubia mistiška romantika, tarsi užsidaro nakčiai susiskleidžiančio gvazdiko žiede, pasiruošdamas dar vienos nakties išpažintims. Kokios išpažinties galima tikėtis "Trijų mergelių" restorano saulėlydyje?

 

Lemtingųjų 2006 metų įvykiai padalinti į tris skyrius, tarpe kurių montažo technika įterptos atskiros, Tris Mergeles mininčios, istorijos. Tarsi dėlionės detalės, kurios nelimpa viena prie kitos, bet jose atsikartodami vaizdiniai veda painiu keliu į tamsiąją Kauno pusę, uždengtą stora portjera, kurios nedidelį kraštelį praskleidžia šis pasakojimas. Knygos personažai dalijasi negirdėtomis kraupiomis istorijomis; kiekvienas turi savo tiesą, bet visi jie mini nuskendusią Nemuno salą, Tris mergeles, bei kelią vedantį pas jas.

 

Tai moderni Kauno miesto legenda apie Tris mergeles, montažo principu sujungianti daugialypes skirtingų pasakotojų patirtis laike. Atskiri pasakotojai atvirai išpažįsta savo nuodėmes, veda baugiais gyvenimo klystkeliais, bei leidžia patirti praeities alsavimą, kuomet pasaulis kvėpuoja vienu ritmu…

• Language: Lietuvių
• Publisher: Kazys Lazurstein
• Release date: Oct 10, 2023
• ISBN: 9798223051855

Book preview

Šokoladinė Blondinė

Gegužės 31, 2006

Kibirkščių dušas prausė Karolinos nuogą kūną. Tūkstančiai, į odą smingančių, žiežirbų nepaliko pėdsakų, tačiau viena vieta kėlė nerimą. Ta vieta buvo pagrindinis fotografo meninis motyvas – vešlus, tokių pat, tarsi kakava nubarstytų kaip ant galvos, plaukų sodas tarp Karolinos kojų. Fotografas lėtai keliavo Karolinos stuburo linkiu, nuo geidulingų lūpų, per pieno baltumo kaklą žemyn iki pilnų, nuo motinystės, ant įtempto šonkaulių narvo nuslūgusių krūtų; užtrukęs kiek ilgiau nei minutę ties avietiniais speneliais, fotografas tęsė safarį, keliaudamas piečiau: Karolinos kūšys buvo vešlus, bet dailiai prižiūrėtas, tarsi takas vedantis link ten kur Olympus E300 objektyvas fokusavo vaizdą stambiu planu. Karolinos gaktos plaukai godžiai rijo į juos skriejančias kibirkštis. Mintis, jog plaukeliai užsiliepsnos, sukosi visų fotosesiją stebėjusių žmonių galvose, tačiau niekas dėl to nesivargino nė piršto pajudinti. Jie visi laikė kvapą užgniaužę. Liepsnojo akys ar ne akys, o galbūt kibirkščiuojančios pasąmonės suvedė trumpąjį jungimą? Laikas tarsi sustojo, o ten tūnojusių žmonių makaulėse, kaip sklidinai nuotraukomis prikimštose laikmenose, neliko vietos saugumui.

Nutrūko žiežirbų dušo srovė, nutilo klaikus žviegimas, tačiau Karolina liko sustingusi. Ar ji paliko laiko paskutiniams kadrams? Vargu, jai, nė velnio, nerūpėjo profesionalumas – ji buvo sustingusi emociniame sąstingyje. Karolina suledėjo nuo stigmatiškos tiesos – kūno pardavimo; bet siela priklausė dukrai.

– Užtenka! Gana! Valinkit visi chebenimat! – manieringai lėtu balsu paliepė fotografas vardu Kaziukas.

Kaziukas pagarbiai padėjo Olympus E300 ant staliuko, šalia savęs. Tada, jis delnais perbraukė per aukštą kaktą iki arklio uodegos, krintančios ant melsvų, keliais dydžiais per didelių lininių marškinių, kurie neslėpė jo sukumpusios laikysenos – priešingai, sukišti į odines kelnes, kuprą tik dar labiau pabrėžė. Jis išnėrė plaukų gumytę ir plonais kaip dešrelės pirštais kedeno sau plaukus.

Prie Karolinos prišliaužė moteris, vilkinti dalykinį kostiumėlį. Nesivargindama parodyti empatijos, ji nutrenkė rankšluostį šalia Karolinos. Ta moteris, vardu Natalija, buvo vyriausioji „akysarne žurnalo redaktorė. Natalija švaistė dvidešimt trečiąją savo gyvenimo vasarą, tačiau negalėjo pasigirti moteriškomis kūno formomis – priešingai, nei jos šefuojami modeliai, jai trūko moteriškumo tiek išorėje, tiek viduje, nerafinuoto, atviro ir seksualaus moteriškumo – tokio, kokį ji taip atkakliai siekė atskleisti „akysarne žurnale. Ji beatodairiškai ieškojo jaunų, sveikų ir linksmų merginų, slepiančių orumą po didelėmis krūtimis, plačiais klubais, bei vešliais plaukais tiek viršuje, tiek apačioje.

Natalija įbruko sutartį tiesiai Karolinai į veidą ir liepė pasirašyti.

– Aš jau pasirašiau prieš fotosesiją, – pasakė Karolina, apsisiausdama Natalijos atneštu rankšluosčiu.

– Žinau. Tačiau sutartis pasikeitė, – Natalija atsakė šaltu ir suakmenėjusiu veidu, – imk ką duodam arba valink lauk tuščiomis rankomis.

Karolina pažvelgė į kontraktą ir nustėro iš nuostabos, kai pamatė, jog galutinė jai išmokama suma, nesiekė nė trečdalio to, kas buvo nurodyta sutartyje, kurią ji pasirašė prieš fotosesiją. Karolina dirstelėjo į nutukusį senį su cigaru rankoje, kuris atokiai įsitaisęs tamsiame studijos kampe stebėjo fotosesiją. Jis net nesujudėjo. Tada, Karolina atsisuko į vyrą su kumelės uodegą, tačiau tas pakavosi savo įrangą ir daugiau nieko aplink save nematė. Galiausiai, ji sutelkė žvilgsnį į vaikina, kuris visos fotosesijos metu su metalo šlifuokliu brūžino armatūrą, taip sukeldamas kibirkščių lietų. Jis jau buvo visiškai nuogas ir akivaizdžiai neimlus aplinkai.

– Na, tai kaip? – Natalija nekantriai paklausė, pakeldama kairįjį antakį ir perbraukdama savo nubalintų plaukų sruogą už ausies.

Karolina, laikydama liežuvį už, stipriai sukąstų, dantų pasirašė.

Pasiekusi savo tikslą, Natalija išplėšė sutartį Karolinai iš rankų ir paveikiai ją apkabino, sakydama:

– Okei! Karolina, dabar apsirenk. Paskubėk, čia vėsoka. Tie šikniai tyčia prilaiko temperatūrą žemai, kad glicerinas nuo odos nenugaruotų. Pasirūpink savimi, mergyt! Mes lauksime tavęs kitą savaitę. Mes vėl fotkinsim. Ruošim šventinį numerį Kalėdoms.

Natalija paleido Karoliną, nubėgo prie nuogo vyro-modelio, pamerkė jam akį ir jokio kontrakto nebruko į veidą, tik sužnybė jo pilvo presą, „Oho, koks drūtas, – ji prunkštelėjo. Vaikinas atsakė kažką nerišlaus ir jiedu abu prapliupo juokais. Karolina negirdėjo, galbūt ji ir nenorėjo girdėti jų paistalų. Viskas ko ji troško tą akimirką – tai prasmegti skradžiai žemę. Ji nevikriai judėjo link persirengimo kambario, kai Natalija sušuko: „Sėkmės, Karolina! Tu buvai nepakartojama. Lauksiu tavęs kitą savaitę.

Karolina užvėrė studijos duris, ji sustojo kaip įkalta, tarsi būtų viena iš kolonų, ramstančių fasado portiką. Ji atsigręžė į duris, įsivaizduodama save sugrįžtant: ji sugriebia šviesius Natalijos plaukus ir, pasiųsdama ją skradžiai žemę, suvaro jos anoreksišką kalės snukį į sieną; talžo nesustodama kol iš jos veido belieka kaulėta kruvina košė, tada ji sukiša sumautą kontraktą kartu su varganais, nuogu kūnu uždirbtais, pinigais į kruviną skylę kur anksčiau buvo jos burna.

Atsipeikėjusi, Karolina nurimo ir įsėdo į automobilį. Ji sukryžiavo rankas ant vairo, prispausdama kaktą prie dešiniojo dilbio. Viskas apie ką ji galvojo buvo jos mažoji Indrė: liauna, tarsi skęstų giliame nepritekliuje, tokiame giliame kaip jos jūros gelmių mėlynumo akys ar banguojantys ir nuolatos besisukantys smėlio spalvos plaukai. Nė velnio ji nebuvo panaši į motiną, juolab į tėvą, kurio pati mergaitė per septynerius gyvenimo metus nebuvo mačiusi. Iš kur ji atsirado? Tikrai ne iš meilės, bet meilę Karolina jautė nuo pirmųjų pykinimų, vos pastojusi. Dukra ją pavergė, kai medicinos sesutė paguldė Indrę Karolinai ant krūtinės: mažas kūnelis prigludo prie motinos širdį dengiančių krūtų, Karolina pajautė kvapą, kurio niekada nebuvo jautusi: šviežio oro dvelksmas sruvo pro jos šnerves, o su padažnėjusiu kvėpavimu atėjo nauja gyvenimo pradžia – ne vien tik mergytei, kurią Karolina laikė glėbyje, bet ir jai pačiai kaip motinai. Indrė apvertė Karolinos gyvenimą aukštyn kojomis: dvidešimt vieneri, tik raškyk dienas kaip vyšnias, o štai čia kūdikis, ne iš meilės, bet dviejų jaunų kūnų aistros.

Karolina degė pykčiu: „Mergaitė pūva palikta bare, o jos motinos siela pūva parduota už kelis litus, – ji tarė mintyse, – aš taip nepaliksiu!" Staiga, aplinka, supanti Karoliną, apsigaubė tirštu rūku, ore pasklido žolynų kvapas, o po liežuviu pasijautė sviestinių sausainių skonis. Karolina atsipeikėjo, stovėdama Natalijos kabineto tarpduryje. Tuo tarpu Natalija, kojomis apraizgiusi jauno bernelio ištreniruotą liemenį, ilsino subinę ant darbo stalo, to pačio ant kurio sutaršyta gulėjo gėdinga, varganų litų verta, Karolinos prakaitu pasirašyta sutartis. Natalija pakabino aukštielninką galvą ant stalo krašto ir pamačiusi Karoliną, nusišypsojo, tarsi būtų laukusi jos sugrįžtant.

– Karolina, žinau, kad per mažai, – paaiškino Natalija, – bet ne aš viską sprendžiu. Tau reikia pasikalbėtu su Vytu Lentvardu.

Karolina nenorėjo kalbėti su niekuo kitu apart Natalija, tačiau pastarosios balsas pirmą kartą skambėjo nuoširdžiai. Galbūt Natalija norėjo kuo greičiau atsikratyti Karolinos ir tęsti linksmybes su berniuku-žaisliuku, o gal ji išmanė savo darbą kur kas geriau, negu Karolina numanė?

„Užeik, – pasakė Natalija, įleisdama Karoliną į Vyto Lentvardo kabinetą, – Vytai, su tavimi nori pasikalbėti Karolina, tikriausiai pameni ją iš šiandieninės fotosesijos. Ji, vargu ar pats galėtum paneigti, visa krūtine ėjo į pirmą frontą, jei supranti ką noriu pasakyti? Tačiau gavo, nesupyk, varganus litus. Mergina pas mus dirba jau nepirmą kartą. Nemeluosiu pasakiusi, jog Šokoladinė Blondinė buvo hitas ir sulaukė didelio pasisekimo: laidos televizijoje, interviu radijuje ir spaudoje. Šokom į nematytas aukštumas, dėka šios mergytės. Žurnalas ant bangos, todėl nedrumsk vandens. Okei, Vytai? Natalija stumtelėjo Karolinos nugarą. „Nagi, mergyt, drąsiau jis nesikandžioja. Natalija primerkė akį, tada apsisukusi ant kulno, uždarė kontoros duris iš kitos pusės, palikdama Karoliną vieną su atgrasiai atrodančiu seniu. Karolina stovėjo, nervingai trindama plaštakas vieną į kitą ir pradėjo gailėtis, jog grįžo atgal. Juk ji galėjo į viską nusispjauti, parvažiuoti namo, nusiprausti po dušu ir pamiršti šią nelemtą fotosesiją, bet ne, ji ryžtingai, tarsi nematomos rankos vedama, stojo į akistatą su garsiuoju „akysarne žurnalo savininku, beširdžiu Kauno verslininku, girdančiu visą šalį karvės pienu. Gandai sklido, jog jis savo tėvų sielas pardavė, kad įsteigtų „Kauno pieno kombinatą, papirko gyvą velnią politikų, ir jei to dar maža, pats galvoja rinktis politiko kelią. Paskalos sklido, jis ruošiasi kandidatuoti į Kauno miesto mero kėdę. O kas ji, Karolina Beržytė, tokia, kad prieš patį Vytą Lentvardą, žiniasklaidos nelinksniuojamą kitaip kaip tiesiog „akysarne", pastovėtų?

– Sėskis! – paliepė Vytas Lentvardas, – Nebijok, aš jau senas ir ligotas… padugnė, kaip vieni vadina… seksistas, kaip vadina kiti, bet, Karolina, ar išvaizda viską pasako?

– Ne, tikriausiai, kad ne viską, – atsakė Karolina, prisėsdama, – Atleiskite, aš tikrai nesiruošiu jums akių draskyti…

– Neapsimetinėk šventuole, – Vytas Lentvardas pertraukė Karoliną, – Neliesiu tavęs, net tokių minčių neturiu, neįsižeisk, tu atrodai pritrenkiančiai, išties, verta žudymo, – jis atsikosėdamas nusijuokė, – matai, mes čia reikalus tvarkom paprastai. Mokam mažai, nes mes merginas nuvertinam. Taip – nuvertinam! O jei jos pačios neateina ir nepasako savo kainos, tai jos ir yra pigios. Tu, Karolina, atėjai, nes žinai savo kainą. Žinai, jog esi vienintelė tokia – čoko-blondė, – jis padarė pauzę, išpūtė cigaro dūmų žiedą, tada tęsė: – Aš, kad jau man suteikei tokią progą, noriu padėkoti už tavo atsidavimą.

– Ačiū, – nuolankiai ištarė Karolina.

– Karolina, mano žurnalo tikslas nėra parodyti papus. Tikslas yra sugrąžinti vyrus į jų paauglystę, atskleisti, tai ką kiekvienas regėjo svajose, kai buvo jaunas ir nekaltas, ir parodyti visą tai kuo įmanoma čiūdniau. Matai, mes vyrai esame maži vaikai, fantazija mums yra viskas kas lieka, kai mūsų asmenybes sutrypia modernaus gyvenimo sistema. Kiekvieno berniuko gyvenime ateina diena, kai jam pasako, jog žaidimai yra baigti, dabar, nabagėli, tu esi vyras. Jie mums liepia įgyti profesiją, uždirbti pinigus, ženytis… ir žinai ką? Mes paklūstam. Ariam nuo ryto iki vakaro, kad už tris algas nusipirktumėm nelaimę, tada atsiranda vaikas, po jo antras ir