Slegianti kaltė. 5 skyrius

By Inger Gammelgaard Madsen

Iškilus gaisro ir kitiems praeities prisiminimams, Livei Liogi ėmė sapnuotis košmarai. Su ja susisiekia Ana Larsen. Žurnalistė buvo susitikusi su jos broliu, o kadangi jai rūpėjo sužinoti, ko iš jo norėjo, nenoromis sutiko su ja susitikti kavinėje Randerse. Tačiau žurnalistės teorijos ją taip įsiutina, kad ji išlekia iš kavinės. Laikraštyje perskaičiusi apie tai, kad Johano Bojė sūnus matė žmogžudį, ji nueina į Johano Bojė namus ir lauke prie tėvui suneštų gėlių susitinka su sūnumi.

• Language: Lietuvių
• Publisher: SAGA Egmont
• Release date: Aug 28, 2019
• ISBN: 9788726231830

Book preview

purchaser.

Slegianti kaltė

5 skyrius

Karštis buvo nepakenčiamas. Oda virto pūslėmis, kurios trūkusios beprotiškai skaudėjo. Ji perštinčiomis akimis žiūrėjo į savo rankas ir stebėjo kaip pamažu, lydantis odai, atsiveria sausgyslės ir kaulai. Ji išgirdo klykiant mamą. Tas klyksmas prasiskverbė iki pat karštyje kunkuliuojančių smegenų. Jos kojos nepajudėjo iš vietos, tarsi būtų prilydytos prie grindų. Tada ji pamatė jį.

Vilasą. Jis žengė į liepsnas lėtai ir ryžtingai, lyg jos nebūtų jo deginę. Ji norėjo jam sušukti, kad nesiartintų, kad grįžtų atgal į Kopenhagą ir ten pasiliktų, bet jos gerklė taip pat degė. Degė ir pilvas. Iš jos burnos teprasiveržė liepsnos, lyg ji būtų slibinas. Staiga ją pasiglemžė pragariška ugnis. Ji kovėsi, blaškėsi į šalis, tačiau nebuvo už ko užsikabinti. Ji šaukėsi Vilaso, šaukėsi mamos, tačiau prieš šią ugnį, virtusią į milžinišką pabaisą piktomis išvirtusiomis akimis ir besitalžančią ugnies liežuviu, ji buvo viena. Ugnis ją lengvai pasiekė ir ėmė deginti, gabaliukas po gabaliuko. Ji sušuko.

Livė pašokusi lovoje atsisėdo. Riksmas ją pažadino. Ji pabandė sapną nuvyti veidą perbraukdama ranka: kakta tekėjo prakaitas, o delnai taip pat buvo drėgni.

Už lango buvo tamsu, o raudoni elektroninio žadintuvo skaičiai rodė pirmą valandą ir trisdešimt penkias minutes. Iš lėto jos kvėpavimas nurimo. Tai buvo tik sapnas, nors atrodė labai tikroviškas.

Ją vėl kamavo košmarai. Tai jo kaltė. Johano Bojė. Ji vėl atsigulė ant prakaituotos paklodės. Antklodė gulėjo ant grindų, bet jai nebuvo šalta, todėl jos ir nepakėlė. Ji žiūrėjo į lubas, bijojo užsimerkti, kad vėl nesugrįžtų košmaras.

Kai suskambo žadintuvas, ji suprato, kad tikriausiai buvo užmigusi, nes jo garsas ją išgąsdino. Ji sunkiai atsisėdo lovoje ir stodamasi vos neparkrito užkliuvusi už antklodės. Žadintuvą visada laikė kitoje kambario pusėje esančioje lentynoje, kad būtų priversta išlipti iš lovos ir jį išjungti. Kitaip ji tiesiog jį išjungtų ir miegotų toliau.

Kodėl jį nusistatė prikelti taip anksti? Staiga suprato, turėjo laisvą dieną. Pusę pirmos turėjo nuvykti į ligoninę atlikti kraujo tyrimų. Bet dar buvo daug