Slegianti kaltė

By Inger Gammelgaard Madsen

Johanas Bojė, Centrinės ir Vakarų Jutlandijos policijos pajėgų pareigūnas, žūsta vėlų kovo mėnesio vakarą prie savo namų partrenktas automobilio. Jo viršininkas Akselis Borgas, vienas iš pirmųjų atvyksta į nusikaltimo vietą. Jis greitai supranta, kad tai ne paprasta pasišalinimo iš įvykio vietos byla, bet žiauri žmogžudystė. Devynmetis Johano Bojė sūnus sako matęs automobilį ir teigia, kad jį vairavo policijos pareigūnas. Ar tai tik apgaulinga traumuoto berniuko vaizduotė? Degalinės stebėjimo kameros įrašas patvirtina sūnaus istoriją – kažkoks žmogus su policijos uniforma vairavo šį automobilį tą lemtingą naktį. Rolandas Benito, tyrėjas iš Nepriklausomo nusiskundimų policija nagrinėjimo skyriaus, imasi šios bylos. Kuris iš Johano kolegų turėjo motyvą imtis tokių kraštutinių veiksmų? Rolandas Benito susijungia į komandą su Ana Larsen, „TV2 East Jutland" televizijos žurnaliste. Jie atseka pėdsakais iki buvusio gaisro, per kurį labai nukentėjo viena vietinė šeima. Gal šis gaisras nebuvo nelaimingas atsitikimas? Anai ir Rolandui atrodo, kad motyvas gali būti visiškai kitas, negu jie anksčiau manė. Dabar svarbu kuo greičiau surasti nusikaltėlį, kad šis nespėtų smogti dar kartą.

• Language: Lietuvių
• Publisher: SAGA Egmont
• Release date: Aug 28, 2019
• ISBN: 9788726231816

Book preview

purchaser.

Slegianti kaltė

1 skyrius

Išjungus automobilio variklį, garaže stojo tyla. Girdėjo tik nenormaliai greitą savo kvėpavimą.

Įvažiuojant į garažą, lempos apšvietė darbinį stalą. Ir vėl Lukas čia meistravo inkilą ir viską paliko nesutvarkęs. Aplinkui mėtėsi pjuvenos, o pjūkliukas nebuvo pakabintas ant sienos tarp kitų įrankių. Matyt, sūnus atsisakė savo sumanymo. Ir vėl. Jis šiek tiek džiaugėsi tuo, kad sūnus bent pabandė. Juk galėjo paprasčiausiai iškart viską mesti ir sėdėti prieš televizorių ar kompiuterį. Devynmečiai berniukai turi būti aktyvūs, o jam sportas nepatiko, ne taip kaip Mijai, kuri du kartus per savaitę lankė rankinį. Na taip, ji buvo dvejais metais vyresnė, tai tikriausiai ir jis augdamas keisis.

Jis staiga susierzino, kad sūnus niekada nesiklauso ir kad nepaveldėjo iš tėvo vikrių pirštų ar jo polinkio tvarkai. Jie kartu ant sienos apibrėžė visų įrankių kontūrus, todėl surasti pjūkliuko vietą nėra jau taip sudėtinga. Skrandyje sugurguliavo rūgštys, o širdis ėmė greičiau plakti.

Jis atsilošė sėdynėje, rankas laikydamas ant vairo, lyg vis dar vairuotų, ir užsimerkė, bandydamas nuvyti apėmusį susierzinimą ir pyktį. Problema visiškai ne pjūkliukas. Ir ne ta netvarka ar Lukas.

Problema buvo jis: jo susierzinimas ir netikę sprendimai. Galbūt tada nieko ir nebūtų atsitikę, jei jis tik būtų save nugalėjęs ir prisipažinęs viską Alisai. Jis nujautė, kad ji jau kurį laiką kažką įtarė. Jis tai matė kaskart, kai užtrukdavo ilgiau darbe arba pranešdavo apie konferenciją užsienyje. Ji žinojo, tačiau nieko nesakė. Ar ji tikrai jį taip mylėjo? Ar ji manė, kad jos galimybės menkesnės nei jo? Ji buvo graži ir galėjo būti su kuo panorėjusi.

Jis atsimerkė ir įsistebeilijo į tamsą. Pagalvojus apie Alisą su kitu vyru, kūnu perbėgo svilinantis pavydas. Vien to užteko save laikyti tikru niekšu. Jis neturėjo teisės taip jaustis. Taip pat neturėjo teisės lengviau atsipūsti, kai važiuodamas pro vilą pastebėjo, kad Alisa ir vaikai jau miegojo, nes šviesos buvo išjungtos. Žinoma, miegojo. Vaikai anksti kelsis į mokyklą, o Alisos laukė rytinė pamaina ligoninėje. Galbūt eidama anksti miegoti ji savotiškai protestavo.

Galėjo jiems paskambinti, bet galiausiai kai kas įvyko. Rytoj viskas paaiškės.

Vėl ją pamatęs ir pažvelgęs į akis, nebegalėjo bylos išmesti iš galvos. Nereikėjo vėl visko pradėti po tiek metų. Tai buvo nelaimingas atsitikimas – juk parašyta ataskaitoje. Tačiau jis visą laiką įtarė, kad čia būta kažko daugiau. Ar jo domėjimasis buvo profesinis? Ar jį kažkas kitas stūmė taip elgtis? Alisa jau klausė, kas jį neramina. Ji taip pat kažką nujautė – juk ji rūpestinga ir labai pastabi. Matė, kad viduje jis išgyvena, o mintimis būna nuklydęs kažkur kitur, ne su ja ir vaikais. Jis galėjo viską atvirai jai papasakoti, prisipažinti ir išvaduoti savo sielą, savo gyvenimą. Dabar tai buvo nebesvarbu. Viskas neteko prasmės.

Jis nurijo gumulą gerklėje ir stipriai nykščiu bei smiliumi spustelėjo nosies balnelį, kad susilaikytų nepravirkęs. Ji buvo ypatinga ir dabar jis buvo tikras, kad ją mylėjo... tikrai mylėjo. Tai nebuvo tik geismas ir seksas kaip su kitomis. Ji nebuvo tik dar vienas nuotykis, apie kurį Alisa apsimetė nieko nežinanti. Pirmą kartą jį traukė ne jaunystė ir grožis. Tai buvo kažkas kita, kažkas artimesnio ir intymesnio. Juos siejo sunkiai apibūdinamas ryšys, tiek fizinis, tiek protinis, kokio dar nėra patyręs nė su viena moterimi. Netgi su Alisa.

Staiga sulojo kaimynų šuo. Jis susiėmė ir atidarė automobilio dureles. Uždaromų durelių trinktelėjimas neišvengiamai nuaidėjo per visą garažą. Žengdamas užlipo ant lentos su užlinkusia vinimi ir mintyse nusikeikė. Įjungė šviesą ir padėjo lentą ant darbinio stalo.

Lukas nemažai pasistūmėjo darydamas inkilą. Pakėlęs jį iš visų pusių apžiūrėjo. Vienas stogo šonas buvo truputį kreivas ir šiek tiek kyšojo viena vinis, bet apskritai inkilas atrodė gerai. Jis liūdnai susimastęs nevalingai nusišypsojo ir nusišluostė akis. Rytoj jam padės inkilą pabaigti.

Vaikai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jai tada nieko nesakė. Lukas ir Mija. Ar galėtų be jų gyventi? O ar tai būtų buvę būtina? Ir ji juos būtų mylėjusi – jis buvo tuo tikras. Ji pati turėjo vaikų. Šis faktas sugrąžino jo mintis prie bylos. Jis vylėsi, kad netikėtai šį vakarą sugrįžęs Torbenas nespėjo pamatyti senos ataskaitos. Jo partneris buvo itin pastabus. Dėl to ir buvo geras policininkas. Jis atsistojo ir pagriebė paltą nuo kėdės atkaltės, todėl atrodė, kad ruošėsi eiti namo. Tikėjosi, kad suvaidino įtikinamai.

Kairėje automobilio pusėje atidarė galines dureles ir nuo sėdynės pasiėmė švarką, krepšį ir persimetęs paltą per petį išėjo iš garažo. Buvo gana šiltas kovo vakaras. Danguje ryškiai švietė žvaigždės, o vėjas šiureno sausus bukmedžio gyvatvorės lapus.

Vis dar lojo kaimynų šuo Maksas. Paprastai šuo po aptvertą sodą bėgiodavo tyliai ir niekada ant jo nelodavo, nes jį pažinojo. Nužvelgė gatvę. Priešais kaimynų namą, kelios pėdos nuo gatvės šviestuvo, stovėjo automobilis – tamsios spalvos pežo 208. Jis negalėjo būti svečių, nes languose buvo tamsu. Gal Maksas namuose paliktas vienas? Svarstė, ar nenueiti prie šuns ir jį pakalbinti, nuraminti. Mieliau dar čia šiek tiek pabūtų, nei skubėtų įsitaisyti lovoje šalia Alisos. Nenorėjo aiškintis, kodėl taip vėlai grįžo, nors gal ji tiesiog atsukusi jam nugarą įsistebeilytų į tamsą. Neįspėjo, kad šiandien ilgai dirbs, todėl ji keletą kartų jam skambino į mobilųjį telefoną, bet jis neatsiliepė.

Tamsoje atrodė, kad automobilis piktdžiugiškai išsiviepęs. Net šyptelėjo nuo tokios minties. Taip automobilius matyti išmoko iš Luko. Sūnus žiūrėjo per daug animacinių filmukų ir matė veidus bet kuriame automobilio modelyje. Berniukas turėjo lakią vaizduotę. Vieni automobiliai meiliai, piktdžiugiškai arba pasalūniškai šypsojosi, kiti buvo pasiutę arba pikti. Lukas pamokė, kad žibintai yra akys, o radiatoriaus grotelės – burna su dantimis.

Prie kaimynų namo automobilis sustodavo nedažnai – jie buvo pagyvenusi pora ir retai turėdavo svečių. Rodos, kad už vairo kažkas sėdėjo. Jis šiek tiek prisimerkė. Už automobilio esantis gatvės šviestuvas blausiai apšvietė tamsų siluetą.

Visai neseniai jis su kolegomis tyrė organizuotos nusikalstamos grupuotės veiklą – prieš įsilauždami į namus nusikaltėliai stebėdavo gyvenamąjį rajoną. Jis ėmė artintis prie automobilio, tačiau greitai akis turėjo prisidengti ranka nuo akinančios staigiai užsižiebusių žibintų šviesos. Sucypė padangos ir automobilis šoktelėjo į priekį. Vos tik susigaudė, kas čia vyksta, pajuto, kaip automobilio radiatoriaus grotelės suknežino kelį ir šlaunikaulį. Stipri jėga švystelėjo jį į orą ir lyg skudurinę lėlę numetė už automobilio ant asfalto. Jis pasuko galvą ir pamatė blėstančias raudonas šviesas.

Šiurkštus asfaltas rėžė žandą. Pabandė atsistoti, bet skausmas buvo pernelyg stiprus. Iš burnos pliūptelėjo kraujas ir jis vos nenualpo. Šuo ėmė dar įnirtingiau loti – atrodė, kad jis bando peršokti tvorą ir atbėgti pas jį. Staiga galinėje sienoje, lange, užsižiebė šviesa. Luko kambaryje.

Jis užsimerkė ir pajuto, kaip iš burnos pro lūpų kamputį teka kraujas. Bergždžiai pamėgino pakelti ranką ir nusivalyti. Nenorėjo, kad Lukas jį tokį pamatytų. Variklio garsas privertė jį vėl atsimerkti ir atsisukti. Jis gulėjo viduryje gatvės ir automobilis artinosi link jo. Beviltiškai bandė nušliuožti kaip sužeistas gyvūnas, tačiau neįstengė nė pajudėti. Sutelkęs visas jėgas iškėlė ranką ir išskėtė pirštus į akinančią automobilio žibintų šviesą, lyg mėgintų jį sustabdyti. Automobilis milžinišku greičiu artėjo prie jo. Jis suprato, kad tai tas pats automobilis. Priekinės padangos buvo taip arti veido, kad galėjo įžiūrėti protektorių raštus. Iš paskutinių jėgų suklykė persmelkiančiu balsu.

###

Policijos inspektorius Akselis Borgas stengėsi neparodyti jokių jausmų išgirdęs, kad greitosios pagalbos automobilis išjungta sirena teismo medicinos ekspertizei išvežė vieną iš jų. Jokių sirenų. Jokio skubėjimo. Jis nenoriai žvilgtelėjo į ant kelio telkšantį kraujo klaną, kur baltais kombinezonais apsivilkę kriminalinės policijos ekspertai dėliojo mažas, geltonos spalvos, sunumeruotas trikampes korteles. Atrodė, kad stato kortų piramidę. Vienas ekspertas pincetu kažką pakėlė nuo kelio. Nenorėjo net pagalvoti, kas tai galėtų būti. Jis pastebėjo, kad priešais raudono kraujo telkinį, kuris jau buvo pradėjęs skverbtis į juodą asfaltą, nebuvo jokių slystančių padangų žymių.

Ekspertas skubiai linktelėdamas su juo pasisveikino ir ėmė fotografuoti penktu numeriu pažymėtą geltoną kortelę, padėtą šalia vos įžiūrimo dumblinos padangos palikto atspaudo. Akselis greitai nusisuko supratęs, kad tai ne dumblas. Ištraukęs iš tamsiai pilko vilnonio palto kišenių rankas žvilgtelėjo į namą. Nurijo gerklėje užstrigusį gumulą. Visada yra sunku kalbėtis su šeimos nariais.

Bet tiesą sakant, jam net nereikėjo to daryti. Pasirodo, kad naujoji jo skyriaus pareigūnė Katja turi tam talentą ir jau viskuo pasirūpino. Ji skyriuje dirbo taip trumpai, kad Johaną vos pažinojo.  Bet Akselis pažinojo Alisą. Net keturi mėnesiai nepraėjo nuo to laiko, kai kartu šoko skyriaus Kalėdų vakarėlyje. Johanas nemėgo šokti. Tiesą sakant, nemėgo ir jis, bet nuo Alisos buvo sunku atsitraukti, o ir gailėjo jos šiek tiek. Visi darbe žinojo, kad Johanas nebuvo ištikimas vyras. Neįsivaizdavo, ar Alisa irgi tai žinojo. Tačiau koks dabar skirtumas? Kam tokie dalykai gali rūpėti mirties akivaizdoje?

Jis lėtai užlipo akmeniniais laiptais prie priekinių vilos durų ir paspaudė skambutį. Ant laiptų buvo smėlio ir jis girgždėjo mindomas po batais. Durų skambutis buvo linksma melodija, visiškai nepritinkanti šiai situacijai. Ją vos girdėjo per sunkias ąžuolines duris. Laukdamas nykščiu bei smiliumi sukiojo žilstančius ūsus. Šis nervingas įprotis, augant barzdai, tapo vis dažnesnis. Bet dabar jis dar ir norėjo įsitikinti, kad barzdoje neliko bandelės trupinių. Ją valgė su vakarine kava, kai iš budinčio pareigūno atėjo šis tragiškas pranešimas.

Dirstelėjo į laikrodį: penkiolika po pirmos. Katja tikriausiai jau išvykusi, o jei Alisa jau nepajėgia visko pakelti, pasikalbėti gali ir vėliau. Gal ji jau nuėjo miegoti. Nedrįso dar kartą skambinti į duris. Mieliau viską atidėtų. Jau buvo su palengvėjimu besigręžiantis eiti link savo automobilio, kai išgirdo atidaromas duris. Alisos paakiai buvo paburkę, akys paraudę, o apatinė lūpa šiek tiek drebėjo. Buvo nepasidažiusi, visiškai kitokia nei Kalėdų vakarėlyje. Jame atrodė kaip supermodelis. Daugeliui moterų makiažas daro stebuklus, bet tiesą sakant, jam ji labiau patiko tokia.

Ji nieko nepasakė, atidariusi jam duris apsigręžė ir nuėjo link svetainės. Ji net vilkėdama pižamą gerai atrodė. Jos kaštoniniai garbanoti plaukai buvo surišti į išsitaršiusią uodegą. Ji atsisėdo ant sofos prie vaikų. Jis pamanė, kad mergaitė Mija buvo apsiašarojusi, bet berniukas atrodė ištiktas šoko. Jie taip pat vilkėjo naktiniais drabužiais. Dukra vilkėjo rožinius gėlėtus naktinukus nėriniuota apačia, o berniukas vilkėjo pižama. Akselis pagavo save beskaičiuojantį, kiek skirtingų dinozaurų pavaizduota pižamos viršutinėje dalyje.

Jis atsikrenkštė.

– Apgailestauju, Alisa, – ištarė dusliu balsu.

Alisa linktelėjo. Virpančios lūpos be garso ištarė „ačiū".

Jis atsisėdo į fotelį priešais sofą, kurioje jie sėdėjo prisispaudę vienas prie kito, lyg bandydami apsisaugoti nuo bet kokių kitų nelaimių. Alisa ranka apkabino berniuką, prisitraukė arčiau savęs ir pažiūrėjo į Akselį. Jai sunkiai sekėsi ištarti žodžius.

– Ar tu... – atsikrenkštė ir vėl paklausė: – Ar žinai, kas tai padarė?

Jis papurtė galvą.

– Ne, dar ne. Ir ne aš jį surasiu.

– Ne tu? Bet, o kas... – ji pažiūrėjo į jį sutrikusius žvilgsniu.

– Tokios taisyklės, Alisa. Mums negalima tirti saviškių.

– Bet kas tada suras vairuotoją? Kas geriau pažįsta Johaną nei tu?

Tame ir bėda. Aš kaip ir kiti jo kolegos per daug gerai pažįstame Johaną. Paprastai tokiu atveju tyrimo imasi kaimyninis komisariatas.

Alisa lyg paralyžiuota dar labiau susmuko sofoje. Drėgnos akys vis dar žiūrėjo į jį, bet atrodė, kad nieko nemato.

– Aš nieko negirdėjau. Net negirdėjau, kaip grįžo namo. Mes nuėjome miegoti ir...

– Alisa, nekaltink savęs.

– Ką jis dirbo... taip vėlai?

– Jis grįžo iš darbo? – Akselis paklausė nustebęs ir vos neįsikando į liežuvį. Nenorėjo pasirodyti kaip viršininkas, kuris nenutuokia, ką veikia jo žmonės, nors, akivaizdu, kad taip ir buvo.

– Na, iš tikrųjų nežinau... – Alisa nutilo ir pažvelgė į šalia sėdinčius vaikus. Jis numanė, ką ji norėjo pasakyti.

– Jis tikriausiai pasiliko po darbo kai ką išsiaiškinti. Jis visada toks... jis buvo toks atsidavęs savo darbui