Ligoninė

By Klemensas Kacinskas

Negailestingų ir išprotėjusių žudikų gaujoms užpuolus Hamlį, miestelio gyventojai pabunda tikrame košmare. Sparčiai plintanti paslaptinga infekcija kelia grėsmę ne tik šaliai, bet ir visam pasauliui.

Neturėdamas pasirinkimo ir laiko, šerifas Džimis Vaitas kartu su likusiais pareigūnais užsibarikaduoja miesto ligoninėje. Tuo tarpu daktaras Feldmanas atskleidžia šiurpią tiesą apie šią naują ligą.

Tuo pačiu metu grupė išgyvenusių miestiečių bando pasiekti vienintele saugia prieglauda virtusią ligoninę. Jiems teks savo kailiu patirti, kad monstrai nėra vienintelis pavojus tykantis šešėliuose.

Tuo tarpu netoli Hamlio įsitvirtinusiems A kuopos kariams, vadovaujamiems majoro Viljamo Konvėjaus, įsakyta išlaisvinti miestą. Tačiau jie net nenutuokia apie link jų artėjančius tūkstančius infekuotųjų. Ar jiems pavyks atsilaikyti prieš besiartinantį priešą ir išgelbėti likusius Hamlio gyventojus? Laikas bėga...

• Language: Lietuvių
• Publisher: Klemensas Kacinskas
• Release date: Mar 20, 2022
• ISBN: 9781005880545

Book preview

Ligoninė

Klemensas Kačinskas

Published by Klemensas Kačinskas at Smashwords

Copyright 2022 Klemensas Kačinskas

Pirmas skyrius

Belevju ligoninė, Hamlis

22:00

Alanas Benderis lėtai atsimerkė.

„Po galais, kas vyksta?" šmėstelėjo mintis jo pavargusioje galvoje, veidui remiantis į baltą uždangalą. Jis sudejavo, nutraukė ploną drobę šalin ir kurį laiką gulėjo spoksodamas į lubas, išvagotas dvejomis ryškių lempučių eilėmis, laukdamas kol atsipeikės. Viskas aplink sukosi ir dar tas galvos skausmas.

„Kaip gelia. Neįmanoma susikaupti."

Jis suspaudė rankomis galvą, vildamasis kad tvinkčiojimas atlėgs.

Pagaliau išorinis pasaulis liovėsi sukęsis. Alanas atsisėdo ir apsižvalgė. Jis buvo ne vienas. Erdvioje patalpoje buvo pilna kitų kūnų, uždengtų drobėmis, tačiau daugiau niekas nejudėjo. Šiurpus, bauginantis vaizdas, bet migrena buvo per stipri, kad smegenys uždavinėtų klausimus. Tiesą sakant jo išvargusioms smegenims tai nerūpėjo. Jos troško tik poilsio.

Alanas lėtai atsistojo. Jam reikėjo apsižvalgyti. Nepaisant noro ilsėtis jis neturėjo kito pasirinkimo.

Iš pradžių jo virpantys keliai nepakluso. Jis susvyravo ir vos nepargriuvo, bet paskutinę akimirką atsirėmė į stalą nuversdamas kėdę. Tada išgirdo atsidarančias duris.

– Pone, ką jūs čia veikiate? – kažkas paklausė ir privertė Alaną atsisukti.

„Tikrai, ką aš čia veikiu? Jei tik aš žinočiau..." prabilo balsas jo galvoje, bet jis neišsakė minties balsu. „Ir kodėl jis klausia manęs ką aš čia veikiu? Ir kur yra ‘čia’? Po galais, kur aš?"

Apsiblaususiomis akimis jis nužvelgė tarpduryje stovintį uniformuotą žmogų – policininką, bandydamas suvokti kas jis. Prasižiojo kažką sakyti, bet vietoj žodžių nuaidėjo tik garsi aimana ir staiga Alanas metėsi link durų.

Jis nesuprato kodėl sudejavo ir kodėl taip skubėjo. Tarytum jo kojos elgėsi savo nuožiūra.

– Nesiartink! – šūktelėjo pareigūnas, atstatydamas savo ginklą prieš jį, bet Alanas, nekreipdamas dėmesio į perspėjimą, toliau sparčiai artėjo.

Keikdamasis, pareigūnas spėjo iššauti tris kartus, pataikydamas užpuolikui į krūtinę. Galiausiai Alanas rėžėsi į jį ir tvirtai prispaudė prie koridoriaus sienos. Staiga tapęs agresoriumi, Alanas suleido dantis į pareigūno riešą. Be jokio delsimo, jokių dvejonių. Taip jis ne tik nuginklavo pareigūną, bet ir suprato kaip jam patiko skonis ir jausmas jo dantims smingant į švelnų žmogaus kūną.

– Laikykis! – suriko kitas balsas kažkur šalia.

Bet šiltas kraujas ant jo lūpų buvo per daug viliojantis kad Alanas atkreiptų dėmesį. Tai buvo dangiškas skonis; aštrus, gardus, su metalo prieskoniu. Nepakartojamas.

Alanas dar tvirčiau įsikniaubė į riešą, bet smūgis į pakaušį vėl nugrimzdo jį į tamsą.

***

– Tvirtas bjaurybė. – Aukštas, penktą dešimtį perkopęs vyras pabandė ištraukti kirvį iš sumaitotos užpuoliko galvos. Aštrūs ašmenys kone perkirto ją pusiau ir kaip reikiant įstrigo.

Vyras įsitempė ir trūktelėjo dar kartą, bet nesėkmingai. – Reikėjo būti švelnesniam.

– Ačiū, pone, – tarstelėjo pareigūnas sėdėdamas ant grindų. – Išgelbėjot mano kailį.

– Mielai prašom, jaunuoli. – Vyras nusišypsojo ir įrėmė dešinę koją į lavono petį. – Bandom dar kartelį.

Šįkart jis užgulė visu svoriu ir po keleto trūktelėjimų pirmyn ir atgal, kirvis pagaliau ištrūko. Kraujas pasipylė iš gilios žaizdos, virsdamas besiplečiančia tiršto raudono skysčio bala aplink žuvusiojo galvą.

– Šlykštus vaizdelis, ar ne? – Jis nuvalė kirvio ašmenis į numirėlio medvilninius marškinius. – Hm, atrodo kaip naujutėlaitis.

Tuomet patenkintas ištiesė ranką sužeistam pareigūnui. – Kelk užpakalį, sūnau. Ir kitą kartą taikyk į galvą. Tada suveiks. Aš Rendalas Bruksas.

– Markas Dousonas. Žinau. Bet jis judėjo taip greitai. Nespėjau sureaguoti.

– Tai jau taip. Greitas išpera. Tavo laimei buvau šalia, antraip dabar nesikalbėtume, o kastume tau duobę.

– Po galais, skauda. – Markas apžiūrėjo žaizdą. Pradrėkstas audinys aplink kraujuojančią įkandimo žymę ištino. Žaizda buvo plėštinė, be perstojo kraujavo ir negana to pradėjo niežėti.

– Liks neblogas randelis. – Rendalas ištiesė jam rankšluostį iš šalia stovinčios spintos. – Parodyk daktarui, vyruti. Vaizdelis nekoks ir bala žino kuo tas nabagas buvo užsikrėtęs. Tikriausiai visa puokšte ligų. Atsarga gėdos nedaro.

– Ačiū. – Markas linktelėjo paimdamas rankšluostį. – Tik mažas įdrėskimas. Nieko baisaus. – Jis pastebėjo kitus žmones besibūriuojančius koridoriuje. – Viskas gerai! Nepergyvenkite!

– Žmonės, prasiskirstykit! – šerifo Džimio Vaito balsas nuskambėjo kažkur už susibūrusių žioplių minios. Perpildytame ligoninės koridoriuje buvo sunku manevruoti ir Džimiui teko pasidarbuoti alkūnėmis kad prasibrautų.

– Kas, po galais, čia vyksta? – pagaliau išdygęs prieš Marką paklausė šerifas.

– Pirmiausia, tamsta, tuoj išsitepliosi savo nublizgintus batus. – Rendalas bakstelėjo pirštu į besiplečiančią kraujo balą ant grindų.

Džimis žengtelėjo atgal. – Rupūs miltai!

– Puikiai pastebėta, – ištarė Rendalas ir šyptelėjo. – Rupesnių nebūna.

– Apsieikim be komentarų. – Džimis nebuvo nusiteikęs juokauti. Jis pastebėjo sukruvintą rankšluostį apvyniotą aplink jauno pareigūno riešą. – Markai, tu sužeistas? Iš kur tiek kraujo?

– Išgyvensiu, šefe. – Markas įkišo pistoletą į dėtuvę. – Jis atsirado iš niekur ir užpuolė. Jeigu ne ponas Bruksas, man būtų buvę galas.

– Džiaugiuosi galėdamas padėti. – Rendalas nusilenkė. – Pažinojau šį gaišeną. Ne pats didžiausias proto bokštas. O tiksliau, buvo visiškai bukas.

Šerifas susiraukė. Jis nekentė staigmenų, ypač nemalonių, o ši diena pamažu virto į nepaliaujamą srautą pačių bjauriausių netikėtumų. Negana to, jis nepernešė keiksmažodžių.

– Iš kur jis čia atsirado? Tai jau trečias toks atvejis per pastarąsias dvi valandas. Ar jūs tikras kad šiame pastato gale nėra atskiro įėjimo? – Džimis atsisuko į Barį Larsoną, ligoninės techninės priežiūros skyriaus viršininką, klusniai atsekusį paskui jį per minią.

Ketvirtą dešimtį perkopęs žemo ūgio stambus vyriškis papurtė galvą.

– Niekada nebuvo, pone Vaitai. Vienintelis įėjimas yra per šį koridorių.

– Tada kaip tai paaiškintumėte? – Džimis mostelėjo į kūną bet Baris tik spoksojo į jį visiškai pasimetęs.

– Tikriausiai jis tūnojo čia visą laiką, – gūžteldamas pečiais tarstelėjo Rendalas. – Įkaušęs kaip paprastai arba apsvaigęs nuo kvaišalų. Galbūt jį tiesiog palaikė mirusiu? Apsižvalgyk aplink, viršininke. Čia daugiau lavonų nei gyvų žmonių. Galbūt šitas šūdžius atsibudo ir pametė protelį? Nebūtų pirmas kartas kai mačiau jį nučiuožusį.

– Bent šiuo klausimu mūsų nuomonės sutampa. – Džimis žvilgtelėjo į lavoną. – Beje, puikus darbas su tuo kirviu. Turbūt išgelbėjai nemažai gyvybių.

– Tiesiog vykdau savo pilietinę pareigą, šerife, – tarė Rendalas. – O gal turi geresnį paaiškinimą dėl šios velniavos?

– Norėčiau. – Džimis pasikasė neskustą smakrą. – Bet tai tampa rimta problema. Jų gali būti ir daugiau. Teks patikrinti kiekvieną patalpą.

– Mes suguldėm kūnus nuo čia iki pat šaldiklių, – įsiterpė Baris. – Tik kūnus. Ir tie nebetelpa. Kišam kur papuola.

Per jo kaktą ir storą smakrą upeliais varvėjo prakaitas. Jis prastai jautėsi, bet nesiskundė nutylėdamas faktą jog ryte kažkoks valkata užpuolė jį jo namų verandoje ir įkando į petį. Tik atsitiktinumo dėka Bariui pavyko įšokti į automobilį ir pabėgti.

– Tuomet patikrinsim kiekvieną kūną, – atrėžė Džimis. – Galbūt kažką pražiopsojome. Negalime leisti jiems savivaliauti už mūsų akių.

Mintis prarasti kontrolę erzino jį.

– Šefe, tai kas dabar? – paklausė Markas po trumpos bet nejaukios pauzės.

Džimis Vaitas giliai įkvėpė. Ši diena virto tikru košmaru. Dar šį rytą gyvenimas jų jaukiame provincijos mieste prasidėjo taikiai kaip ir kasdien, bet netrukus viskas pasikeitė. Policiją užplūdo pranešimai apie nepaaiškinamus išpuolius ir smurto protrūkius visame mieste. Iš pradžių incidentai atrodė atsitiktiniai, policijos ir greitosios ekipažai reagavo į iškvietimus, tačiau netrukus jie patys pradėjo šauktis pagalbos.

Įsitraukiant vis didesniam pareigūnų skaičiui, užvirė tikras pragaras. Žmonės pradėjo puldinėti praeivius gatvėse ir kėsintis į jų gyvybes. Džimio pavaldiniai netrukus patvirtino šiuos pranešimus. Kai kurie teigė stebėję kanibalizmo atvejus vidury baltos dienos. Daugelis užpuolikų nebuvo vietiniai, kas gerokai sunkino jų identifikavimą.

Nebesusitvarkydamas su padėtimi Džimis susisiekė su aplinkinėmis apygardomis, bet ir ten vyko tas pats.

Su įsisiautėjusiais smurtautojais derėtis buvo beprasmiška. Jie nereagavo nei į ginkluotos policijos perspėjimus, nei į aukų maldavimus.

Padėčiai blogėjant šerifas leido panaudoti ginklus. Pareigūnai negailėjo kulkų, bet šautinės žaizdos tik trumpam pristabdydavo bepročius. Jie ir toliau puolė su vieninteliu tikslu – žudyti.

Aukų skaičiui sparčiai augant pareigūnai išsiaiškino kad vienintelis būdas juos sustabdyti buvo šūvis į galvą. Miesto gyventojai taip pat griebėsi savo ginklų bandydami apsaugoti save ir artimuosius. Daugelis neišgyveno.

Iki pietų visas Hamlis virto negailestingo mūšio lauku. Aplink aidėjo šūviai, o ištuštėjusios gatvės sparčiai pildėsi lavonais.

Šėlo nevaldomi automobilių ir pastatų gaisrai. Situaciją dar labiau pablogino tai, kad po priešgaisrinės tarnybos žlugimo pirmosiomis išpuolių valandomis, nebebuvo kam malšinti ugnies.

Vietos greitosios pagalbos tarnybas ištiko panašus likimas. Po smurto protrūkio ligoninės personalo liko vos keletas gydytojų ir slaugytojų, nebesusitvarkančių su didėjančiu sužeistųjų skaičiumi.

Šerifo departamentas viešai informavo visus gyventojus, ragino užsibarikaduoti namuose ir laikytis tylos bei vengti kontakto su pašaliniais, o ypač besielgiančiais keistai ir agresyviai.

Deja, nepaisant visų priemonių, smurtaujančių asmenų skaičius toliau sparčiai augo, o netrukus Džimį pasiekė dar ir tokia informacija, kad kai kurie miesto gyventojai prisijungė prie užpuolikų, puldinėdami kaimynus ir net savo šeimų narius. Tačiau be tvirtų įkalčių šerifas atmetė šias nuogirdas. Jis turėjo rimtesnių reikalų nei tikėti gandais.

Visos pastangos susisiekti su apygardos gubernatoriumi ėjo perniek. Mero mobilusis telefonas buvo išjungtas ir Džimiui neliko kitos išeities kaip perimti vadovavimą į savo rankas ir bandyti gelbėti situaciją.

Vakarop šerifas suprato, jog pralaimi šią kovą. Pusė jo pareigūnų buvo žuvę arba dingę be žinios. Kai kurie nusprendė grįžti pas savo šeimas. Džimis jų nesmerkė. Jis būtų taip pat pasielgęs jeigu nebūtų viengungis.

Tuo tarpu daugelis miestelėnų išsigandę bandė trauktis dviem pagrindiniais keliais vedančiais iš miesto. Pasekmės buvo nuspėjamos – susidarė kamščiai ir didžiulės smurtautojų gaujos ėmė puldinėti žmones, besibūriuojančius spūstyse. Panika tik didėjo.

Džimis, koordinuojantis gelbėjimo operaciją iš policijos būstinės, bejėgiškai stebėjo skerdynes per vis dar transliuojantį vietos žinių kanalą. Naujienų sraigtasparniui besisukiojant virš įvykių epicentro, operatorius priartino vaizdą apačioje. Maždaug dvidešimties asmenų grupė persekiojo besitraukiančius, žudydami visus savo kelyje. Dalis žmonių metė savo transporto priemones ir bandė bėgti. Tuo tarpu kiti liko savo automobiliuose tikėdamiesi geriausio. Kamera sutelkė dėmesį į jauną porą su kūdikiu. Trys persekiotojai pasileido paskui juos per lauką. Vyriškis desperatiškai bandė juos sustabdyti tačiau trijulė parvertė jį žemėn. Tuo tarpu moteris su vaiku rankose šaukė, nedrįsdama palikti savo vyro. Jos riksmai patraukė vieno iš užpuolikų dėmesį ir jis šoko ant jos.

Džimis perjungė kanalą. Jis nebegalėjo toliau žiūrėti. Šiems žmonėms reikėjo jo pagalbos ir apsaugos, o jis buvo bejėgis.

Kiti žinių kanalai pranešinėjo apie panašius įvykius aplinkinėse valstijose. Kameros fiksavo plintančią paniką ir riaušes visoje šalyje. Reportažai iš didžiųjų miestų buvo pilni destrukcijos ir smurto. Pasak kai kurių šaltinių, Nacionalinei Gvardijai ir kariuomenei nepavyko suvaldyti situacijos.

Galiausiai, lyg to būtų buvę maža, nutrūko telefonų, interneto ir televizijos ryšiai.

Policijos pajėgoms sparčiai tirpstant, Džimis įsakė visiems likusiems pareigūnams trauktis į vienintelę miesto ligoninę, vildamasis nors ją deramai apsaugoti.

– Šefe. – Markas grąžino Džimį į tikrovę. – Tai koks planas?

„Velniop tokią dieną." Prieš atsakydamas pagalvojo Džimis.

Antras skyrius

Ašlio gatvė

21:15

Sumaitotas žmogaus apvalkalas vardu Patrikas Majeris, kadaise buvęs mylintis vyras ir dviejų vaikų tėvas, sliūkino link tolumoje aidinčių pavienių šūvių. Ant jo purvino ir tepaluoto kombinezono puikavosi Bilio dirbtuvių logotipas, kur Patrikas iki šiol dirbo automechaniku. Pasak jo viršininko Endžio Hanto, jis buvo puikus meistras, iki šio lemtingo ryto nepraleidęs nei vienos darbo dienos. Šiandien buvo pirmas kartas ir deja, jo meistravimo dienos liko praeityje. Patrikas negrįžtamai pasikeitė ir nuo šiol buvo vedamas kitų motyvų.

Trumpomis tylos akimirkomis tarp šūvių jis sulėtindavo tempą arba visiškai sustodavo, laukdamas kol aidas pasikartos, tuomet vėl pajudėdavo iš vietos. Aplink neliko kitų triukšmo šaltinių patraukiančių jo dėmesį. Jau senokai jis begirdėjo pravažiuojančius automobilius ir šaukiančius žmones. Visur tvyrojo tyla.

Kartais, įvairūs garsai sutrikdydavo šią apgaulingos ramybės iliuziją, tokie kaip paliktos atviros gergždžiančios durys, apverstas šiukšlių konteineris riedantis gatve, arba monotoniškas nežabojamos ugnies spragsėjimas degančiuose pastatuose. Patrikas nekreipė dėmesio į šiuos garsus nes jie neturėjo nieko bendro su maistu, kurio jam nuolatos reikėjo. Priešingai, nei tas griausmas kažkur priekyje. Kankinamas nesuvaldomo alkio, Patrikas negalvodamas pėdino tų garsų link. Nuo šiol toks bus jo vienintelis tikslas.

Šį rytą pramerkęs akis ir pradėjęs amžinas maisto paieškas, Patrikas nebeprisiminė savo ankstesnio gyvenimo. Jis pamiršo kaip vakar vakare prisiliuobė pamėgtame alaus bare ir kaip pakeliui namo kažkoks beprotis prisėlinęs užpuolė jį tamsiame skersgatvyje. Pašalietis įsikando ir nepaleido kol Patrikas neparvertė jo žemėn ir nesuspardė savo sunkiais darbiniais batais. Dabar jis jau nebekreipė dėmesio į gilias plėštines žaizdas su žalsvai rausvo atspalvio patinimais. Patrikas taip pat neprisiminė kaip dar kažkas įsitraukė į apsistumdymą, kurio metu jis trenkėsi galva į šiukšlių konteinerį ir neteko sąmonės. Ryte, pramerkęs apsiblaususias ir pabalusias akis, jis nebeprisiminė absoliučiai nieko iš savo praeities.

Lūžusi kulkšnis ir išniręs kraujuojantis kairysis petys Patriko nė kiek nevargino. Kaip ir švokščiantis garsas, su kiekvienu žingsniu, besiveržiantis iš jo peršautų plaučių. Šie sužalojimai lėtino jo tempą, bet jis nepaliaujamai svirduliavo pirmyn.

Patrikas nekvaršino sau galvos dėl to, kad šiandien jį, bėgant per gatvę, partrenkė automobilis ir sulaužė koją. Po smūgio jis perskrido per nuvažiuojančią mašiną kuri nurūko net nepristabdžiusi. Nejausdamas jokio skausmo Patrikas pašoko ir bandė toliau vytis sprunkančią moterį, tačiau sumaitota koja trukdė bėgti ir kiti suskubo prie jo grobio pirmi.

Kiti buvo tokie pat kaip ir jis – buvusių žmonių iškamšos, tuščios, be sąmonės ir dvasios.

Moteris šaukė ir spardėsi dešimtims išbadėjusių burnų leidžiant dantis į jos kūną. Padarytos žaizdos jos baltą suknelę nudažė raudonai. Patrikas prisijungė prie puotos paskutinis, tačiau netrukus palaikai tapo beskoniais ir bekvapiais. Taip nuolat nutikdavo. Mėsos šviežumas buvo trumpalaikis, versdamas Patriką ir kitus nuolat ieškoti naujos aukos. Po to dar kitos ir dar, ir dar, ir taip be paliovos.

Kartą Patrikui neįtikėtinai pasisekė. Prieš pat jo akis iš laiptinės išpuolė išsigandęs šautuvu ginkluotas vyras. Žvalgydamasis atgal, į jį besivejančią gaują, vyriškis nespėjo net sureaguoti kaip rėžėsi tiesiai Patrikui į glėbį. Šis, žinoma, nepraleido progos suleisti dantis į nelaimėlį. Kokia sėkmė! Jam net piršto nereikėjo pajudinti.

Nepasotinamas Patriko alkis jį dar labiau sujaudino, tačiau auka nebuvo nusiteikusi lengvai pasiduoti. Vyras suriko iš skausmo, šautuvu stumtelėjo Patriką nuo savęs bei nuspaudė gaiduką. Kulka pataikė Patrikui į kairį petį, bet šis tik akimirkai susvyravo. Išnarintas ir kraujuojantis petys jam buvo nė motais. Patrikui rūpėjo tik jo urzgiantis pilvas ir nepasotinamas noras numalšinti alkį. Daugiau nieko.

Tuo tarpu vyras, bandydamas užtaisyti savo ginklą, žengė atatupstas, bet užkliuvo už šaligatvio ir pargriuvo. Patrikui pakako laiko vėl prisiartinti. Tokios sėkmės galima buvo pavydėti. Šįkart jis įsikniaubė į aukos kaklą ir pasimėgavo šiek tiek ilgiau.

Temstant maisto šaltiniai išseko. Likęs grobis užsibarikadavo namuose ir slėpėsi. Daugelis kitų jau buvo sumedžioti ir sudoroti, jų kraujas išgertas, kaulai apgraužti. Dabar tik alkanos gaujos klaidžiojo apleistomis miestelio gatvėmis nepaliaujamai ieškodamos likusio grobio.

Jau kurį laiką Patrikas aplink matė tik išmėtytus daiktus, apleistus automobilius ir lavonus. Kartais jis stabtelėdavo reaguodamas į pažįstamus ir duslius žmonių balsus kažkur netoliese. Tačiau balsai nutildavo greičiau nei jis spėdavo juos rasti. Prakeiktas grobis išmoko slėptis.

Patrikui sliūkinant pro gaisro apimtą didžiulį prekybos centrą, šokančios liepsnos apšvietė paskui sekančius kitus šešėlius. Dešimtys, įvairiausiomis traumomis bei sužalojimais sudarkytų bedvasių kūnų, traukė ta pačia kryptimi. Kai kuriems buvo nutrauktos galūnės ir kraujas plūdo iš siaubingų atvirų žaizdų. Kiti atrodė kaip eiliniai žmonės tik keistai šlitinėjantys. Retkarčiais nauji siluetai prisijungdavo prie vis augančios minios, viliojami to paties, bet jau garsesnio triukšmo. Patrikas nebendravo su kitais. Jam tai nerūpėjo. Nei vienas iš jų nesikalbėjo, tiesiog sliūkino šalia vienas kito. Vieni aimanuodami ir švokšdami, o kiti it vandens burnon prisisėmę. Patrikui jie nereiškė nieko, tarytum net neegzistavo.

Šūvių aidai tapo dar retesni ir ilgėjančios tylos pertraukos vertė minią vis dažniau sustoti.

Jau kurį laiką Patrikas kantriai lūkuriavo priešais nedidelę maisto parduotuvę. Tiesiog stovėjo ir spoksojo, kankinamas bado. „Alkanas".

Parduotuvė buvo tuščia, durys plačiai atlapotos ir visur mėtėsi daiktai. Daugybė apdraskytų kūnų voliojosi tarp lentynų ir šalia prekėmis prikrautų vežimėlių. Trumpam Patriko žvilgsnis užkliuvo už sudužusio burokėlių indelio, primenančio sukrešėjusio kraujo balą.

Ši diena tapo tikrai nevykusia apsipirkti, kai peralkusios gaujos nesibodėdamos brovėsi į parduotuves ir puolė nieko neįtariančius lankytojus. Parduotuvės vidus bylojo apie tai, kad žmonės spruko viską metę, kaip ir daugelyje vietų kurias Patrikas aplankė pakeliui.

Nuo šiol pirkiniai jo taip pat nedomino.

Abejingu žvilgsniu jis stebėjo kaip jaunos moters kūnas parduotuvės viduje sujudo. Staiga atsisėdusi ji apsižvalgė