Dievų kalavijas (Lietuvių kalba) Lithuanian Edition

By Anna Erishkigal

Laiko pradžioje dvi jėgos kovojo dėl įsiviešpatavimo Žemėje. Vienas žmogus išdrįso stoti žmonijos pusėn. Karys, kurio vardą pamename iki šiol...

Angeliškųjų Specialiųjų pajėgų pulkininkas Mikhailas Mannuki‘ilis pabunda mirtinai sužeistas savo sudužusiame erdvėlaivyje. Moteris, išgelbėjusi jo gyvybę, turi sugebėjimų, kurie atrodo pažįstami. Bet, praradęs atminti, Mikhailas nebegali prisiminti, kodėl!

Ninsianos tautoje sklando pranašystės apie sparnuotą kovotoją – Dievų Kalaviją, kuris išgelbės ją ir visa tautą nuo Blogojo. Mikhailas neigia esąs pusdievis, bet jo išskirtiniai kovos sugebėjimai kalba už save.

Blogis šnibžda niūriam princui ausin. Mirštanti rūšis bando išvengti išnykimo. Du imperatoriai, apsikasę senovės ideologijomis, nepastebi didesnio pavojaus šiame mokslinės fantastikos kūrinyje, perpasakojančiame didingiausią žmonijos istoriją, kurioje susikauna gėris ir blogis, imperijos ir ideologijos, o viso to sūkuryje – didžiausias superherojus kada nors žengęs Žemės paviršiumi – Arkangelas Mikhailas.

Ši istorija NĖRA religinė fantastika!

YPATINGAS PASIŪLYMAS! Pridedama pradžios istorijos novelė – Senovės didvyriai.
*
Raktiniai žodžiai: Lietuvos, lietuvių kalba, lietuviškos knygos, lietuvių literatūra, Lietuvos fantazija, Lietuvos Mokslas, lietuvių romanui, Epas fantazijos, erdvę operos, fantazija, romantika, aukštos fantazija, kardas ir burtai, mokslinė fantastika, angelai, Galaktikos imperija, genetinė inžinerija, demonai, dievai, šamanai, psichologija, dievybių, puolę angelai, Mesopotamija, senovės istorija, istorinė fikcija, Asirijos, Ašhūras, mitas, legenda, senovės mitas, Paranormal, Paranormal romantika, įkvepiantis, metafizinis, mistikas, magiškas realizmas, Molohs, velnias, Annunaki,

• Language: Lietuvių
• Publisher: Seraphim Press
• Release date: Jun 2, 2017
• ISBN: 9781943036363

Anna Erishkigal

Anna Erishkigal is an attorney who writes fantasy fiction under a pen-name so her colleagues don't question whether her legal pleadings are fantasy fiction as well. Much of law, it turns out, -is- fantasy fiction. Lawyers just prefer to call it 'zealously representing your client.'.Seeing the dark underbelly of life makes for some interesting fictional characters. The kind you either want to incarcerate, or run home and write about. In fiction, you can fudge facts without worrying too much about the truth. In legal pleadings, if your client lies to you, you look stupid in front of the judge..At least in fiction, if a character becomes troublesome, you can always kill them off.

Book preview

Aprašymas

Laiko pradžioje dvi jėgos kovojo dėl įsiviešpatavimo Žemėje. Vienas žmogus išdrįso stoti žmonijos pusėn. Karys, kurio vardą pamename iki šiol…

Angeliškųjų Specialiųjų pajėgų pulkininkas Mikhailas Mannuki‘ilis pabunda mirtinai sužeistas savo sudužusiame erdvėlaivyje. Moteris, išgelbėjusi jo gyvybę, turi sugebėjimų, kurie atrodo pažįstami. Bet, praradęs atminti, Mikhailas nebegali prisiminti, kodėl!

Ninsianos tautoje sklando pranašystės apie sparnuotą kovotoją – Dievų Kalaviją, kuris išgelbės ją ir visa tautą nuo Blogojo. Mikhailas neigia esąs pusdievis, bet jo išskirtiniai kovos sugebėjimai kalba už save.

Blogis šnibžda niūriam princui ausin. Mirštanti rūšis bando išvengti išnykimo. Du imperatoriai, apsikasę senovės ideologijomis, nepastebi didesnio pavojaus šiame mokslinės fantastikos kūrinyje, perpasakojančiame didingiausią žmonijos istoriją, kurioje susikauna gėris ir blogis, imperijos ir ideologijos, o viso to sūkuryje – didžiausias superherojus kada nors žengęs Žemės paviršiumi – Arkangelas Mikhailas.

Ši istorija NĖRA religinė fantastika!

YPATINGAS PASIŪLYMAS! Pridedama pradžios istorijos novelė – Senovės didvyriai.

Dievų kalavijas

Anna Erishkigal

.

Priešistorės serijos „Dievų kalavijas"

Užsakyti 1 & 2

.

Lietuvių kalba

.

Išvertė Robertas Padroštis

Copyright 2012, 2017

Visos teisės saugomos

Turinys

Aprašymas

Turinys

Dedikacija

UŽSAKYTI 1: Senovės Didvyriai

Prologas

1 Skyrius

2 Skyrius

3 Skyrius

4 Skyrius

5 Skyrius

6 Skyrius

7 Skyrius

8 Skyrius

9 Skyrius

10 Skyrius

UŽSAKYTI 2: Dievų Kalavijas

11 Skyrius

12 Skyrius

13 Skyrius

14 Skyrius

15 Skyrius

16 Skyrius

17 Skyrius

18 Skyrius

19 Skyrius

20 Skyrius

21 Skyrius

22 Skyrius

23 Skyrius

24 Skyrius

25 Skyrius

26 Skyrius

27 Skyrius

28 Skyrius

29 Skyrius

30 Skyrius

31 Skyrius

32 Skyrius

33 Skyrius

34 Skyrius

35 Skyrius

36 Skyrius

37 Skyrius

38 Skyrius

39 Skyrius

40 Skyrius

41 Skyrius

42 Skyrius

Epilogas

PRISTATYMAS: 3-oji knyga - „Išrinktasis"

Žinutė nuo Anos

Prašyčiau sekundėlės jūsų laiko...

Šachmatų figūros

Rūšių sąrašas

Prisijunkite prie mano skaitytojų grupės

Apie autorę

Apie vertėją

Kitos knygos

Copyright

Dedikacija

Skiriu šią knygą visiems drąsiems vyrams ir moterims ginkluotosiose pajėgose. Dovanoju jums didžiausią ir kiečiausią superherojų ant Žemės paviršiaus – Arkangelą Mikhailą. Kareivį… kaip jūs.

.

Jūs esate vėjas po mūsų sparnais. Ačiū!

Pastaba apie laiką…

Visas veiksmas šiame kūrinyje vyksta chronologiškai ir tuo pačiu metu, nebent būtų nurodyta kitaip (t. y. prieš tris valandas arba dabartyje). Kadangi istorija yra pasakojama skirtingų veikėjų lūpomis, galimi smulkūs laiko sutapimai, padedantys skaitytojui lengviau susivokti veiksme, bet, apskritai, istorija turėtų būti skaitoma nuosekliai.

Galaktikos Aljansas ir Sata'an imperija skaičiuoja laiką nuo tada, kai Amžinasis Imperatorius užėmė Aljanso sostą ir pasirašė Galaktinę Sutartį, kuri padalijo Paukščių Taką tarp dviejų imperijų (t. y. 152.000+ metų). Po imp. reiškia Po imperatorių. Metai dalijami į mėnesius, t. y. 02=Vasaris. Visos Galaktinio standarto datos keičiasi atitinkamai pagal Žemės laiką, nebent būtų nurodyta kitaip.

.

152,323.02 = Vasario 2, 3390 m. pr. m. e.

UŽSAKYTI 1:

Senovės Didvyriai

.

Ir įvyko, kai žmonių pradėjo daugėti

Ant žemės paviršiaus

Ir jiems gimė dukterų,

Dievo sūnūs mate žmonių dukteris,

Kad jos buvo gražios;

Ir jie ėmė jas į žmonas iš visų,

Kurias jie išsirinko. […]

Anomis dienomis žemėje buvo milžinų;

Taip pat po to,

Kai Dievo sūnūs įėjo pas žmonių dukteris

Ir jos pagimdė jiems vaikų,

Tie tapo galiūnais,

Kurie nuo seno buvo garsūs vyrai.

.

Pradžios knyga, 1-6

Prologas

Aukštutinė Karalystė

Imperatorius Šai‘tanas

ŠAI‘TANAS

Abu senieji dievai, persisvėrę ant sidabru tviskančios kosmoso galaktikos, svarstė savo ateinančius žingsnius. Nuo neatmenamų laikų velnias ir Dievas, dvi priešiškos jėgos, neužbaigia savo amžinos šachmatų partijos.

Didesnioji iš dviejų dievybių, didžiulis raudonas drakonas, ką tik pastatė savo juodą pėstininką prieš baltą priešininko bokštą.

– Tau baigėsi pėstininkai! – sugurgė Šai‘tanas.

– Turiu garbingesnių figūrėlių nei pėstininkai! – jo baltarūbė figūrėlė lengvai laimėjo. – Nugalėsiu, nes galiu daugiau manevruoti.

– Eh... – Šai‘tano snukis virto grobuonišką šypsena. – Visai negerbi savo pėstininkų. – Ir pastūmė antrąjį juodą pėstininką, kad paimtų bokštą. – Kokia nauda iš tavo bokštų, jei nesugebi jų tinkamai išnaudoti?

Jis įmetė nelaimingąjį bokštą į augančią savo aukų krūvą, kaip sulūžę žaislai išbarstytą aplink jo sostą. Hašemas, Amžinasis Imperatorius, apsimetė esąs pasipiktinęs.

– Aš pasitikiu tik stipriausiomis figūromis, todėl ir mano strategija nepaprastai stipri! – tarė jis. – Rimtai, Šai‘tanai, tu visai negalvoji į priekį ir suklumpi ties detalėmis!

– Pergalė ateina su kiekiu! – Juokėsi Šai‘tanas. – Juk galiausiai laimi tas, kuriam lieka daugiau figūrų.

Vešlūs imperatoriaus antakiai įsitempė jam susikaupus. Jis apžiūrinėjo juodąjį bokštą, skriejantį aplink planetą neužkariautose valdose.

– Ką čia sugalvojai, senas nelabasai?

Šai‘tanas suvaidino pačią nekalčiausią šypsenėlę, o jo ilga raudona uodega trūkčiojo kaip katės, atsargiai medžiojančios pelę. Hašemas pakėlė baltą žirgą ir apsvarstė kitą ėjimą. Šai‘tano šypsena išnyko, kai šis suprato, kurią figūrą jo oponentas norėjo mesti į žaidimą. Jo oda aptraukti sparnai išsiskleidė, kai Hašemas norėjo atlikti ėjimą savo pačios didžiausios pergalės link.

– Baltasis žirgas į Zulu sektorių trys…

– Na jau ne!

Šai‘tanas čiupo savo juodąjį bokštą ir tėškė į galaktiką, tuo pačiu iškratydamas baltąjį žirgą žemyn iš padangių.

Kambarys sudrebėjo.

Lubos išnyko, o vietoj jų atsirado baltos šviesos skliautas.

– Šai‘tanai! – suriko moteris. – Tu turėjai sulaukti savo eilės!

Miglotas, auksu tviskantis pavidalas pasirodė danguje, šmėkščiodamas į juos, tarsi jie patys būtų šachmatų figūros ant milžiniškos žaidimo lentos. Vienu rankos mostu Ta-kuri-yra atėmė iš jų nuovokos galią ir nusviedė juos atgal į galaktiką, kad šie pamatytų, kaip jų veiksmai pasireiškė jų abiejų valdomose galaktikos imperijose.

1 Skyrius

Kai Dievo sūnūs įėjo pas žmonių dukteris

Ir jos pagimdė jiems vaikų,

Tie tapo galiūnais,

Kurie nuo seno buvo garsūs vyrai.

.

Pradžios knyga, 1-6

.

Vasaris – 3,390 m. pr. m. e.

.

Skausmas.

Metalas perskrodė jam odą besisukančiu, liepsnojančiu ir spiegiančiu žiežirbų rutuliu. Jis gurguliavo agonijoje, pamautas ir plieniniu strypu kaip drugelis smeigtuku prisegtas prie laivo denio. Kraujas išsiveržė į plaučius – karštas ir sprangus. Orą pripildė saldus vario tvaikas – artėjančios jo mirties tvaikas.

Jis bandė prisiminti savo vardą, bet prisiminimų nebuvo, tik nesibaigiantis kritimas.

Turbūt tai viskas? Pabaiga...

Ašara nuriedėjo skruostu, kai erdvėlaivis pasiekė atmosferą ir pradėjo degti. Kandus druskos sąlytis su žaizdomis buvo neįtikėtinai skausmingas, nepaisant jo kitų siaubingų sužeidimų. Vienas. Visada numanė, kad mirs vienas.

Erdvėlaivis pradėjo perspėjamai kaukti.

Jis užmerkė akis ir pamažu ėmė slysti į nebūtį, kad tik gyvybė iš jo kūno išgaruotų ir pagaliau nebereikėtų kęsti to skausmo. Bet staiga, prieš pat mirtį, dalelė jo prisiminė savo prigimtį, o jo lūpos sušnibždėjo:

Kovoti!

Išgyventi!

Pasitikti dar vieną dieną.

Kumštyje jis gniaužė juodą figūrą, kurią visad laikė prie širdies. Jam reikia užbaigti misiją. Jam reikia sutriuškinti savo skriaudėjus. Jis jautė tai, nors dar nesugebėjo prisiminti, su kuo ir už ką kovojo.

Atrodė, kad nukamuota gyvybė jau senokai turėjo užgesti, bet jis nenustojo grūmęsis dėl kiekvieno oro gurkšnio.

2 Skyrius

Vasaris – 3,390 m. pr. m. e.

Žemė: prieš 12 valandų

NINSIANA

Dykuma, nutįsusi tarp dviejų didžiulių upių, buvo nyki ir nesvetinga net lietingo sezono metu. Čia nebuvo daug priedangos. Tik nuolaužos ir atsitiktiniai sudžiūvę krūmynai, seniai nebetekančių upių palaikai, bei tolimas kalnas, kurį jų protėviai laikė šventąja savo Dievo buveine.

Ninsiana, kurios vardas reiškė Ta-kuri-tarnauja-deivei, slėpėsi už akmenų krūvos. Jos širdis smarkiai daužėsi, kai trys, veltiniais apsidengę kariai pavojingai artėjo prie jos slėptuvės rinkdami šakaliukus ugniai įžiebti.

– Ir ko gi jai belstis šiton pusėn? – paklausė Tirdardas.

– Ji norėjo pabėgti nuo jo, – tarė Dadbehas.

– Tik nekalbėk taip jam grįžus, – pasakė Firouzas. – Juk jis neabejoja jos ir savo meile.

– Geriau jau taip ir būtų! – atsakė Tirdardas. – Taigi vidurvasarį jie žadėjo tuoktis.

– Jeigu jos nepagaus, jokių vestuvių ir nebus, – tare Firouzas.

– Jei paklaustumėte manęs… – suprunkštė Dadbehas, – ji greičiausiai pabėgo su kitu vyru.

Ninsiana užsidengė burną delnu, kad netyčia neišsprūstų: „Nejaugi negalite suprasti, kad aš tiesiog nenoriu už jo tekėti?" Ji jau ne kartą triukšmingai buvo tai pareiškusi, bet moters norai niekam nerūpėjo.

Tik pagalvok, kokius puikius sūnus turėsi. Tėtušis pašiepdavo jos dvejones. Ta-kuri-yra palankiai žiūri į jūsų sąjungą. Juk jis – vado sūnus. Pagalvok, kiek pagarbos sulauksime jums tapus viena šeima.

Na, ji nenorėjo būti kažkieno veisline ožka! Net jei to reikia jos kaimui. Net jei to trokštų pati Ta-kuri-yra!

Pokalbis nutrūko, nes Jaminas parjojo atgal į stovyklavietę ant savo raumeningų pečių nešinas negyva gazele. Jis buvo gražus vyras, gana tamsaus gymio, su dailia, tiesia nosimi, ir juodžiausiomis jos kada nors matytomis akimis. Kiekviena kaimo moteris alpo dėl jo seksualumo.

Kiekviena, išskyrus ją…

Ji buvo vienintelis grobis, kurio jam taip ir nepavyko prisivilioti į savo lovą!

Jo geriausias draugas Siamekas – aukštas, daug ką sugebantis vyras, į vietas sudėjo jų ietis, su vulkaniniu stiklu dengtais antgaliais, ir Jamino gobtuvą.

– Ar radot ką nors? – paklausė Firouzas.

– Tik pėdsakus, – Jaminas ranka parodė šiaurės rytų link. – Už kelių tūkstančių uolekčių ton pusėn.

– Kam gi jai keliauti tiesiai mūsų priešų link? – paklausė Firouzas. – Nejaugi ji nesupranta, kad Chalafe vietiniai ją pasigrobs?

– Viskas todėl, kad ji – moteris, – nusijuokė Jaminas. – Tik dievai ir težino, kas dedasi jos dailioje galvoje.

Ninsiana čiupo akmenį ir vos susilaikė nepaleidusi jo tiesiai arogantiškajam vado sūnui į galvą. Jei ne jos savitvarda, jis turbūt jau gulėtų negyvas!

– Taip jau yra, kai tenka gaudyti šamano dukterį, – tarė Firouzas.

– Visi tave perspėjome, – pasakė Siamekas. – Ninsiana visiškai nepastovi.

Dadbehas nusijuokė.

– O, Jaminai! Aš noriu tavęs! – žemasis pokštininkas prakalbo aukštu falcetu. Jis nusuko galva bandydamas apsimesti kažkuo kitu. – Ne, nenoriu! – Vėl atsisuko. – Taip, noriu! – Tada vėl nusisuko. – Ne, nenoriu!

Tirdardas užsidengė burną delnu, kad nesusijuoktų.

– Tuo pat metu, – įsiterpė Firouzas atkišdamas klubus kaip moteris, – ji dar ir žaidžia su savo tėvelio magija.

– Šazam! – Dadbehas spragtelėjo pirštais. – Ir Jaminas jau pakerėtas.

– Pakerėtas? – suprunkštė Jaminas. – Nepasakyčiau. Tai mano tėvas palaiko jos ir mano sąjungą. – Jis stebėjo akmenį, už kurio slėpėsi Ninsiana. – Tipinė moteris! Per kvaila net save pačią suprasti.

Jis atsiklaupė šalia negyvos gazelės ir išsitraukęs savo vandenmaišį keletą lašų nukratė gyvūnui ant galvos.

– Ačiū, brolau, – jis sušnibždėjo, – už gyvybę, kurią padovanojai.

Vėjas pakilo ir atsakė balsu, kurį išgirdo tik Ninsiana.

Visada prašom, išrinktasis sūnau…

Vulkaninio stiklo geležte jis perpjovė gyvulio pilvą ir tiksliai atskyrė vidaus organus nuo žarnų, kurias vėliau paliko hienoms sudraskyti.

Siamekas pritūpė greta ir parodė į randą ant Jamino pilvo.

– Tu atrodei visaip kaip ta gazelė, kai tempiau tave ant savo nugaros su išvirtusiomis žarnomis po stumbrų medžioklės, – jis kalbėjo tyliai, kad kiti vyrai negirdėtų. – Jei ji nebūtų tada tavęs sulopiusi, dabar būtum negyvas. Galbūt tu supainiojai jos rūpestį su meile?

Už savo akmens Ninsiana tylėjo sulaikiusi kvėpavimą.

Prašau? Priversk jį tai išgirsti?

Jaminas susmeigė peilį į negyvą gazelę.

– Būtent todėl ir turime ją susigrąžinti! – pasakė jis. – Ašūrui reikia savo pradedančiosios gydytojos.

Jis išnarino koją ir padavė Siamekui mėsą. Jo akys tiesiog susmigo į Siameką – savo pagrindinį kompanioną.

Siamekas palinksėjo. Jis niekada nebuvo paprieštaravęs Jaminui šalia kitų vyrų, bet jie jau pakankamai ilgai buvo draugai, todėl Siamekas gana dažnai išdrįsdavo nesutikti su Jaminu kai jie būdavo dviese. Dabar Siamekas žengė prie liepsnos ir padėjo kepti mėsą.

Jaminas atsistojo tiesiai prieš tolimą kalną, o jo neįprastai pažeidžiama mina stebėjo, kaip saulė tolsta horizonte.

– Kur gi tu? – sušnibždėjo.

Jis padėjo į odą įvyniotą mėsą ant akmens, už kurio slėpėsi Ninsiana, tuo pačiu studijuodamas horizontą. Tada susiveržė savo gobtuvą su specialiai išdrožinėtu kauliniu smeigtuku.

Ninsiana susirietė kaip grobuonies auka ir toliau slėpėsi tarp akmenų. Vėjo kryptis pasikeitė. Dūmai padvelkė jos pusėn ir apgaubė ją sultingais kepamos mėsos, pagardintos laukiniais česnakais ir tikruoju šventkmyniu, aromatais. Jos skrandis sugurgė, primindamas, kad jau tris dienas buvo valgiusi tik basturmos – specialiai vytintos ir sūdytos mėsos.

Kur gi jai gyventi? Moteriai be kaimo?

Jokia kita gentis nedrįstų jos priimti.

Vėjas sušnibždėjo:

Ar tikrai bus taip blogai? Tapti būsimo vado žmona?

Negalėdama apsispręsti, ji delne maigė savo rankovę. Ji visad priešinosi jam. Jo vilionėms ir dovanoms. Tam amžinam jausmui, kad ji – tik medžiojančio liūto grobis. Tačiau Jaminui susižeidus pasirodė trapesnė jo pusė. Ji kasdien keisdavo jo tvarsčius, o jis pasakodavo jai istorijas apie visas vietas, kuriose buvo apsilankęs, žmones, kuriuos teko sutikti, ir visą nuostabią laukinę gamtą, kurią buvo regėjęs.

Jis buvo pažadėjęs, kad ji irgi galėtų keliauti drauge, jei tik taptų jo žmona.

Galiausiai ji ištarė jam „taip".

Bet tada jis atsigavo ir vėl atvirto į tą patį žmogų, kokiu buvo prieš tai!

Jis siaubingai įniršo, kai ji nutraukė jų pasižadėjimą. Galbūt jai reikėjo paaiškinti, kad labai bijojo? Galbūt jis jau išmoko savo pamoką?

Jai reikėjo tik pakilti ir tarti, „štai ir aš".

– Ei, Jaminai? – šūktelėjo Firouzas. – Ką žadi daryti su ja, kai pagaliau sučiupsim?

– Pasiguldysiu ją ant kelių ir gerai išpersiu, – tarė Jaminas. – Jos tėvas jau pats seniausiai turėjo taip padaryti.

Kariai nusikvatojo.

Ninsiana nebeturėjo abejonių. Tipinis vyras! Sako vieną, kad priviliotų moterį, o tada kukuoja visai ką kitą, kad sužavėtų savo draugus. Kartą ji jau buvo apgauta, tad dabar tikrai nežadėjo vėl taip naiviai juo patikėti.

Ji palaukė, kol jie visi susėdo valgyti, o tada labai atsargiai pradėjo slinkti atgal. Mažas akmenėlis atskilo nuo didesnio luito ir nuriedėjęs žemyn trenkėsi į kitą.

Bumpt!

Ninsiana sustingo.

Visi penki kariai žiūrėjo jos pusėn. Jos širdis smarkiai daužėsi, o kūnas liko tiesiog prisiplojęs prie žemės.

Maldauju, tik nepastebėkite manęs!

Jeigu jie būtų atsistoję, jos slėpynės būtų tuoj pat pasibaigusios.

Ji sušnibždėjo maldą, kurią jos tėvas naudodavo kiekvieną kartą, kai reikėdavo įžiebti ugnį, bet mediena buvo drėgna. Ji įsivaizdavo saulėgrįžos laužą, kuris buvo degamas dukart per metus. Ugnis pakilo į didžiulę, smarkią, pūpsinčią liepsną, nuo kurios kepama mėsa pradėjo čirškėti ir galiausiai užsidegė. Vyrai nerangiai puolė gelbėti kepsnio likučių, kol mėsa nepavirto anglimi.

Ačiū, Motule!

Ji palaukė, kol vyrai vėl susėdo valgyti ir nuslinko atgal iki artimiausio vadžio – sausos dykumos upės vagos, kuria vanduo tekėjo tik po stipriausio lietaus. Apačioje žiojėjo tamsi, drėgna skylė, kur Dadbehas ir Firouzas kasė ieškodami vandens. Čia, dykumoje, vanduo išgaruodavo greitai. Skylė jau buvo visiškai išdžiūvusi, o likusi dirva skleidė siaubingai nemalonų kvapą.

Gebėjimas matyti, kurį ji buvo paveldėjusi iš savo tėvo, perspėjo ją apie piktąsias dvasias. Kiekvienas, atsigėręs šio vandens, turėjo patirti siaubingus pilvo skausmus ir intensyviai suviduriuoti.

Ninsiana sukikeno. Galbūt tai sulaikytų Jaminą ir jo vyrus?

Ji nuskubėjo į vakarus, tolyn nuo Ubaido teritorijos, tolyn nuo Ašūro, tolyn nuo jos tėvų, vis kalbančių apie pareigas ir prievoles. Čia, dykumoje, vienišas keliautojas gali praeiti nepastebėtas, bet karių būrys tikrai sukeltų priešų susidomėjimą.

Net Jaminas nedrįso rizikuoti karu su nuožmiąja Chalafo gentimi!

Saulė leidosi už kalno, kurį ubaidai vadino „Hienos iltimi". Chalafo gentis šį kalną laikė šventu. Jei Jaminas ten būtų aptiktas, jam tikrai gana ilgam tektų nukreipti savo dėmesį į kovą.

Vadis matėsi vis sunkiau, nes viskas aplink pamažu pasidengė tamsa, bet tas žinojimas, kurį ji buvo paveldėjusi iš savo šamano tėvo, apšvietė jai kelią. Kiekvienas gyvas daiktas spinduliavo tam tikrą blyškią dvasios šviesą. Nuo smulkiausio žolės stiebelio iki skorpionų, bidzenančių uolomis. Jos tėvas sakydavo, kad moterys neturėtų matyti, bet ji sugebėjo daug daugiau, nei jos tėvas būtų galėjęs įsivaizduoti.

Ji užkliuvo už akmens.

Mergina riktelėjo ir parkrito veidu žemyn. Sunkiai kvėpuodama ji sugebėjo greitai atsistoti ir nusipurtyti ochros spalvos dulkes nuo suknelės. Jai reikėjo rasti slėptuvę. Taip toli dykumoje jai sunkiai sekėsi ieškant daugiau dvasios švieselių.

Eh! Kaip ji nekentė tamsos!

Pagaliau jai teko išspausti paskutinius lašus iš savo ožkos odos gertuvės, dabar jau tuščios ir suglebusios. Šiuo metu neradus vandens telkinio jai neliktų nieko kito, kaip grįžti atgal prie upės.

Ji užmerkė akis ir iškėlė delnus dangaus link.

Geroji Motule? Mane kankina siaubingas troškulys…

Visai greta jos žemė sužibo blyškia gyvybės šviesele. Požeminis vandens šaltinis? Jei nebūtų parpuolusi, turbūt taip ir nebūtų jo pastebėjusi.

Ji sekė gretutinį vadį tiesiai iki pat šventojo kalno. Blyškus, žemiškas kvapas pasklido ore. Ninsiana sustojo ir pauostė.

Vanduo?

Dabar ji skubėjo link tokios didelės uolos, kurią net vadis buvo priverstas aplenkti ratu. Iš mažyčio plyšelio pamažu tekėjo srovelė gaivaus vandens.

Ačiū tau, Motule! Ji pasisėmė pilną saują ir pirmiausia pasiūlė jo žemei, o tada jau puolė gerti iš nedidelio vandens griovelio, susidariusio po lašančia srovele. Vanduo buvo šaltas ir saldus. Jokio drumzlino tvaiko, perspėjančio apie piktąsias dvasias.

Ji išsitraukė vilnonę antklodė iš savo odinės kuprinės. Čia, dykumoje, žmogus dieną laisvai galėjo mirti nuo saulės smūgio, o vakare taip pat lengvai sustingti nuo šalčio. Tačiau dabar įžiebti ugnį būtų pražūtinga, nes tuomet bet koks priešas galėtų lengvai ją pastebėti. Ji atsirėmė į akmenį ir mąstė apie savo keblią padėtį.

Susižiedavusi! Su vyru, kurio nemyli!

Naktis darėsi vis šaltesnė ir Ninsiana pradėjo drebėti. Hienų gauja vis artėjo, o jų nerimą keliantis, kikenantis lojimas stiprėjo. Ji išsitraukė savo vulkaninio stiklo geležtę ir smarkiai prispaudė ją prie krūtinės. Gyvatė iššliaužė iš savo urvo ir sušnypštė, o toli dykumoje kažkoks gyvūnas mirtinai sukriokė.

Motule? Jos balsas sudrebėjo. Žinau, kad tu palaikai Jaminą, bet jo būdas tiesiog siaubingas. Nejaugi negalėtum padaryti taip, kad jis pamiltų kurią nors kitą?

Kas galėtų priversti deivę atstumti savo mėgstamiausią sūnų? Ji pažvelgė aukštyn į žvaigždes.

Šazam! Ninsiana pasitelkė savo tėvo magiją…

Na, ne. Ne visai. Galbūt tik truputėlį… Jai juk teko juo rūpintis, o jis buvo toks neįtikėtinai nuobodus.

O jeigu?

Galbūt galėčiau jam atlikti meilės ritualą?

Ninsiana kikeno besirausdama savo krepšyje ir ieškodama šventųjų relikvijų, kurias buvo nugvelbusi iš savo tėvo. Maišelis kaulų ateičiai nuspėti. Džiovinta geležinė parotija, kuri simbolizuoja dvasią. Gabalėlis lazurito, simbolizuojančio Žemę. Jos ranka sudrebėjo, kai ji palietė paskutinį daiktą – mažą molinį buteliuką beladonos ir aguonų ankščių tinktūros. Jis buvo sakęs, kad moteris, išgėrusi šio stebuklingo gėrimo, patenka į „Svajų laiką". Bet ir pats tėvas be šio gėralo nesugebėdavo bendrauti su dievais.

Kodėl vyrai turėtų diktuoti moterų likimą, kai būtent deivė sutvėrė viską aplink?

Ji ištraukė kamštį iš buteliuko ir atsargiai patraukė. Juk jos situacija jau niekaip negalėjo pablogėti. Užsikimšusi nosį ji sugebėjo nuryti visa buteliuko turinį.

Fe! Skonis kaip ožkos šlapimo!

Ji užsidengė burną delnu, kad išlaikytų šlykštų skystį neišspjovusi.

Šniokščiančio vandens garsas pripildė jos ausis. Tada ji įslinko į šventąjį šaltinį ir prisisėmė pilnus delnus vandens, taip bandydama nuplauti šleikštulį burnoje. Bet šniokštimas nesiliovė, o pasaulio vaizdas ėmė suktis. Ji susirietė į kamuoliuką ir smarkiai apsikabino savo pilvą. Kam gi, po galais, jai reikėjo bandyti tą uždraustą magiją?

Pagaliau šniokštimas nurimo. Ne. Dar nevisiškai tylu. Mintys ratais sroveno ramia informacijos