Apie pedagogiką

By Immanuel Kant

Vieno žymiausių visų laikų filosofų pamokos kaip ugdyti vaikus

Immanuelio Kanto trumpas ir aiškiai parašytas apibendrinimas, ką reiškia mokyti, ugdyti ir lavinti. Nors ir rašyta 19 a. pradžioje, ši knyga išlieka aktuali ir šiandien: joje suformuluojami ugdymo ir lavinimo tikslai, tėvų ir mokytojų vaidmenys, aptariami tinkamiausi lavinimo metodai.

„Vaikai turi būti ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei.“ (Immanuel Kant)

„Ši Kanto knyga puikiausiai iliustruoja šiuolaikinio ugdymo sampratą, pagal kurią žmogus beturi laukti, kol kažkas kitas jį išmokys, pakeis ir išauklės. Prisiimdami visišką atsakomybę už vaiką, disciplinuodami, „auklėdami“, „ugdydami“ jį, mes savinamės jo laisvę ir prisiimam atsakomybę. Reikia padėti vaikui tapti tuo save ugdančiu subjektu ir tuo objektu, kurį jis pats nuolat, nepaliaujamai, atsakingai stebi, formuoja ir kuria.“
Liutauras Degėsys

„Knygą perskaičiau vienu prisėdimu ir taikliau nepasakyčiau: 'Žmogus gali tapti žmogumi tiktai per ugdymą. Jis yra tai, ką iš jo padaro ugdymas.' Skaitykite neskubėdami, įsiskaitydami. Tai nėra atsakymų knyga – šiandien tai yra įžvalgų knyga, kuri tikrai paskatins mąstyti.“
Austėja Landsbergienė

„Apie pedagogiką“ yra ketvirtoji serijos „Apie“ knyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“ ir Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“.

Vilnius: Hubris, 2020.
Iš vokiečių k. vertė Leonas Jovaiša.
Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas.

• Language: Lietuvių
• Publisher: HUBRIS
• Release date: Aug 12, 2020
• ISBN: 9786099608761

Immanuel Kant

Immanuel Kant was a German philosopher and is known as one of the foremost thinkers of Enlightenment. He is widely recognized for his contributions to metaphysics, epistemology, ethics, and aesthetics.

Book preview

Immanuel Kant

Apie pedagogiką

Iš vokiečių kalbos vertė Leonas Jovaiša

Įvadas

Žmogus yra vienintelė būtybė, kurią reikia ugdyti. Ugdymu laikome priežiūrą (auginimą, išlaikymą), drausminimą (auklėjimą) ir mokymą kartu su lavinimu. Sutinkamai su tuo žmogus yra žinduklis, auklėtinis ir mokinys.

Kai tik gyvūnai įgyja jėgų, jas panaudoja visiškai tikslingai, t. y. taip, kad jos nepakenkia jiems patiems. Iš tikrųjų nuostabu stebėti, pavyzdžiui, kregždžiukus, kaip jie, vos tik išsiritę iš kiaušinio ir dar akli, vis dėlto geba padaryti taip, kad iš lizdo iškristų jų išmatos. Todėl gyvūnų nereikia prižiūrėti, nebent tik maitinti, šildyti ir vedžioti arba saugoti. Tikrai, daugeliui gyvūnų reikalingas maitinimas, bet ne priežiūra. Priežiūra – tai tėvų rūpinimasis, kad vaikai savo jėgomis nepasidarytų žalos. Jeigu, pavyzdžiui, gyvūnas, ką tik atėjęs į pasaulį, rėktų, kaip tai daro vaikai, jis, be abejonės, taptų grobiu vilkų ar kitų laukinių žvėrių, kuriuos prisiviliotų savo rėksmu.

Drausminimas (auklėjimas) pakeičia gyvūniškumą žmogiškumu. Gyvūnas vien savo instinktu turi viską; svetimas protas jau parūpina jam viską. Žmogui reikia savo proto. Jis neturi instinkto, ir pats privalo sukurti savo elgesio planą. Bet kadangi jis nepajėgus iš karto šito padaryti, nes į pasaulį ateina nesubrendęs, už jį tai padaryti turi kiti.

Žmonių giminė privalo savo pastangomis pati palaipsniui atskleisti visas savybes, glūdinčias žmogaus prigimtyje. Viena karta ugdo kitą. Čia pačios pradžios galima ieškoti tiek pirmykštėje, tiek visiškai brandžioje jos būklėje. Jeigu pastaroji suprantama kaip pirmykštė būklė, tai, vadinasi, žmogus dėl to vėl turėtų likti laukinis ir nesubrendęs.

Drausmė apsaugo žmogų, kad jis dėl savo biologinių potraukių nenukryptų nuo savo paskirties – žmogiškumo. Ji turi, pavyzdžiui, sulaikyti, kad žmogus dėl savo primityvumo ir neapdairumo nepatektų į pavojų. Taigi drausminimas yra tik negatyvus, būtent toks veikimas, kuriuo iš žmogaus pašalinamas laukinumas; tuo tarpu mokymas yra pozityvioji ugdymo dalis.

Laukinumas – tai nepriklausomybė nuo įstatymų. Drausmė pajungia žmogų žmonių įstatymams ir prasideda, kai jis pajunta įstatymų priverčiamąją galią. Bet tai turi įvykti anksti. Todėl, pavyzdžiui, vaikai leidžiami į mokyklą pirmiausia ne todėl, kad jie ten ko nors išmoktų, bet kad įprastų sėdėti, gerai įsidėmėti, kas jiems sakoma, kad ateityje nesusimanytų bematant daryti tai, kas jiems šauna į galvą.

Tačiau žmogus iš prigimties turi tokį didelį laisvės potraukį, kad jeigu kurį laiką prie jos pripranta, jai paaukoja viską. Kaip tik todėl, kaip sakyta, drausminti reikia pradėti labai anksti, nes, jeigu to nedaroma, žmogų sunku pakeisti. Tada jis pasiduoda bet kuriam įgeidžiui. Tai matyti ir iš laukinių elgesio: nors jie ilgesnį laiką tarnauja europiečiams, vis tiek niekada nepripranta prie jų gyvenimo būdo. Bet tai nėra taurus laisvės potraukis, kaip mãno Rousseau ir kiti, o tam tikras laukinumas, nes gyvūnas dar reikiamai neišsiugdė žmogiškumo. Todėl žmogų reikia iš anksto įpratinti paklusti proto įsakymams. Jeigu jaunystėje viskas jam buvo leidžiama ir niekur nesipriešinta, tai visą gyvenimą jis išlaiko tam tikrą laukinumą. Ir nieko nepagelbstima tiems, kurie jaunystėje buvo lepinami pernelyg didelio motinos švelnumo, nes jie ateityje, vos tik ėmęsi gyvenimo reikalų, iš visų pusių patirs vis daugiau pasipriešinimo ir visur gaus smūgių.

Įprasta diduomenės vaikų ugdymo klaida yra kaip tik tai, kad jiems, skirtiems valdyti, ir jaunystėje niekada iš esmės nesipriešinama. Kadangi žmogus turi laisvės potraukį, būtina šlifuoti jo laukinumą. To nereikia gyvūnui, nes jis elgiasi pagal savo instinktą.

Žmogui reikia priežiūros ir lavinimo. Lavinimas apima drausminimą ir mokymą. Kiek yra žinoma, pastarojo nereikia gyvūnui, nes niekas iš jų ko nors nesimoko iš tėvų, išskyrus paukščius giesmininkus. Jie tėvų mokomi, ir jaudina, kai matai, kaip tėvai tarsi kokioje mokykloje iš visų jėgų jaunikliams gieda ir kaip pastarieji stengiasi savo gerklytėmis išgauti tuos pačius tonus. Kad įsitikintume, jog paukščiai ne iš instinkto gieda, o tikrai to mokosi, verta padaryti bandymą: paimti iš kanarėlių maždaug pusę jų kiaušinių ir po jomis padėti varnėnų kiaušinius arba net jų jauniklius sukeisti su varnėnų jaunikliais. Jeigu jie įnešami į kambarį, kuriame negirdi lauke giedančių varnėnų, tai jie išmoksta kanarėlių giesmės, ir taip randasi giedantys varnėnai. Taip pat iš tikrųjų reikia stebėtis, kad kiekviena paukščių rūšis per visas kartas išlaiko tam tikrą pagrindinę giesmę, ir giesmės tradicija yra turbūt patvariausia pasaulyje.

Žmogus gali tapti žmogumi tiktai per ugdymą. Jis yra tai, ką iš jo padaro ugdymas. Reikia pastebėti, kad žmogus ugdomas tik žmogaus, žmonių, kurie taip pat buvo ugdyti. Todėl kai kurių žmonių drausminimo ir mokymo trūkumai savo ruožtu padaro juos blogais auklėtinių ugdytojais. Jeigu kada nors mūsų ugdymo imtųsi aukštesnės rūšies būtybės, tada tikrai pamatytumėte, kas iš žmogaus galėtų išeiti. Bet kadangi ugdymas išmoko žmogų vieno, o kita jame tik iš dalies plėtoja, tai negalima žinoti, kiek vystysis įgimti duomenys. Jeigu šiuo klausimu valdovų parama ir sutelkus daugelio žmonių jėgas mažų mažiausia būtų atliktas eksperimentas, jau vien šitai leistų spręsti, kiek toli žmogus apytikriai pajėgus pasiekti. Tačiau filosofui svarbu, o filantropui liūdna matyti, kad valdovai daugiausia rūpinasi tik savimi ir neprisideda prie