Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį galite rasti Contribee platformoje. Tai mano padėka rėmėjams – kas antras pokalbis lieka tik paramos platformose. Ačiū!
Kviečiu į pasivaikščiojimą su dviejų vaikų – Uršulės ir Jurgio – mama, vaikų ligų ir neonatologijos gydytoja rezidente, tinklaraščio „Ir vėl sloga“ autore Elena Landsbergyte-Bukauskiene.
Eleną pokalbiui pakviesti planavau jau anksčiau, jos vardas nugulė mano kalbinti planuojamų moterų sąraše, tačiau kai ji IG pasidalino savo mintimis apie motinystės vienišumą, supratau, kad noriu pakalbinti ją dabar pat.
Šis pokalbis apie motinystės pradžią, lūkesčius ir realybę, apie baimę kažkam pasiguosti, kai būna sunku, liūdna, kai nesupranti savęs. Ir aštriai smeigiantį jausmą, kad... gal net ir neturi, kam apie tai pasakyti? Draugai, kurie neturi vaikų, nesupranta, o vyrui pasakyti gėda. Nes juk esi stipri moteris.
Dar apie kaltę, kai, rodos, turi tik šokinėti iš laimės, nes, na, labai laukei šio vaikelio, svajojai apie jį, tad tikėjaisi, kad būsi be proto laiminga ir tik truputį pavargusi mama, bet gaunasi kažkaip beveik atvirkščiai. Tai kaip čia yra? Kaip sugaudyti galus šituose absoliučiai naujuose jausmuose?
Kai kurioms šis laikotarpis būna trumpesnis, kai kurioms – ilgesnis. Kai kurios jį sukandę dantis pralaukiame viską paslėpusios po sauskelnių ir skalbinių krūvomis, kai kurios išsigandę, neiškentę ir nesulaukę pagerėjimo ieškome pagalbos. Elena suprato, kad pasikalbėti neturi su kuo, todėl pradėjo lankyti psichoterapiją, kuri padėjo susidėlioti taškus ant „i“. Ir nebebijoti kalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi.
Socialinė atskirtis, kurioje užstringa dalis mamų su mažais vaikais, turi daugybę veidų. Vienas iš jų – vienišumas, kuris kartais persmelkia kiekvieną eilinės dienos akimirką. Galėtum juk eiti, daryti, veikti, dalyvauti, susitikti. Galėtum, bet kartais nėra tam jėgų. O kartais ir noro. Nes didžiausias troškimas neretai, po visos tos dienos rūpesčio kitu, mažu žmogumi, yra tiesiog valandėlė ramybės ir tylos. Net jeigu niekam (nebent tik tuščiam pascrollinimui) nėra jėgų. Juk būna, ar ne?
O tada, hm, lyg ir mėgaujiesi ta ramybe, bet lyg ir ilgiesi draugų, šurmulio, viso to, kas būdavo smagaus anksčiau (be vaikų), galimybės užeiti kur nori negalvojant apie tai, kaip čia reikės užsitempti tą vežimą, prikrautą krūvooom daiktų. Lyg ir supranti, kad normalu, jog atsiradus vaikams gyvenimas pasikeičia, bet vis tiek kartais ilgiesi ankstesnio laiko, ankstesnės savęs. O tada pasižiūri į vaiko akis ir jauti kaltę dėl to ilgesio, nes juk tavo rankose tai, apie ką svajojai, ko taip laukei. Et...
Elena sako, kad reikia tai išgedėti. Nes niekada nebus taip, kaip anksčiau. O jūs gedit? Jei taip, tai žinokit, kad su tuo jausmu gyvenančių mamų tikrai yra daugiau.
Bet ateina diena, kai supranti, priimi, kad viskas su tuo yra gerai. Viskas su manimi yra gerai. Ir su visais tais jausmais, kurie iš pradžių gal net ir gąsdino.
Bet tai auginanti, stiprinanti patirtis, atverianti pačias giliausias ir slapčiausias mūsų kerteles ir padedanti dar geriau pažinti save. Jei tik leidžiamės tų pokyčių vedami. O pokytis dažniausiai juk nėra lengva.
„Svarbiausia – neišsigąsti savęs ir savo jausmų“, – sako Elena.
Kalbėkime, mamos. Apie viską.
Linkėjimai,
Marija