Šiandien kviečiu klausytis pokalbio su dviejų berniukų mama Egle Laurinaviče, auginančia dešimties metų Rojų ir šešerių Leoną. Šią mamą atradau Instagram‘e, netikėtai užklydusi į jos kuriamą dienoraštį 5 pounds of songs, pildomą jaukiomis, gyvomis nuotraukomis, tokiomis, kurios kalba pačios už save.
Netrukus sužinojau, kad Eglės sūnus Rojus turi disleksijos sutrikimą, o Leonas yra autistiškas vaikas. Pakviečiau ją pasikalbėti apie tai, kaip šių diagnozių pavadinimai atsirado jų šeimoje, ką tai pakeitė jų gyvenime, kokie jausmai, mintys užplūdo? Eglė neslepia, kad sužinojus tiek disleksijos, tiek autizmo diagnozes prieš akis, mojuodamos kaltės vėliava, prabėgo visos tos akimirkos, kai pyko ant vieno ar kito sūnaus, nes nors ir matė, kad kažkas ne taip, kartais atrodė, kad jis tiesiog nesistengia, tingi.
O paskui atsirado nauja dilema – kaip rasti balansą ir nei reikalauti iš vaiko per daug, bet ir nenuleisti kartelės per žemai, kad jie turėtų galimybę mokytis savarankiškumo ir nebijoti problemų. Taip pat klausiau, su kokiais iššūkiais tenka susidurti berniukams darželyje, mokykloje ir kas galėtų palengvinti gyvenimą šeimoms, auginančioms specialių poreikių turinčius vaikus. Ir kas Eglei padeda pripildyti kantrybės, vilties ir pasitikėjimo savimi rezervus, kai jie išsenka?
Jaučiuosi dėkinga turėjusi galimybę išgirsti Eglės ir jos sūnų istoriją.
Ačiū VU radijo stočiai START FM, kurioje turiu galimybę įrašinėti šiuos pokalbius.
Kalbėkime, mamos.
Marija