Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę tik Contribee rėmėjai.
Kalbame su Egle Vankeviče, pamenukų mama, kuri, nors jau sugrįžusi į darbus, nori pasidalinti mintimis apie tai, kaip gyveno, ką veikė, kas buvo sudėtingiausia ir kas labiausiai džiugino, kol buvo tuos ketverius metus namuose su vaikais, kaip organizavo ekskursijas ir pokalbius. Kodėl grįžtant į darbą po vaikų auginimo jautėsi pakėlusi savo kvalifikaciją? Ko išmokė, kaip pakeitė tapimas mama moterį, kuri anksčiau iš vis nenorėjo turėti vaikų?
Gal sakyti „namuose“ ir nėra labai tikslu, nes Eglė iš tų žmonių, kurie mėgsta veikti. Nors ir buvo laikas, kai ji jatėsi įkritusi į savigailos ir aukos vaidmenį, bet likti jame nenorėjo, o šalia buvo ir vyras, kuris vis skatindavo išplėšti iš laiko auginant vaikus kuo daugiau kažko smagaus ir širdį paglostančio SAU.
Kai pirmajam vaikui buvo pusė metų, Eglė sugalvojo vesti ekskursijas mamoms su vaikais vežimėliuose. Vėliau, kai per pusnis stumti vežimėlius pasidarė sudėtinga, organizuodavo pokalbius, kuriuose dalyvaudavo įvairių sričių specialistai. O atėjus pandemijai ir užsidarius namuose, prisimindama tuos pokalbius, parašė knygą „Apie ką kalba mamos“.
Nors Eglės pasidalinimas, jog tie ketveri metai, praleisti diena iš dienos būnant su vaikais, jai atrodo vienas nuostabiausių laikotarpių jos gyvenime, gali skambėti pernelyg romantiškai, jų šeimos neaplenkdavo iššūkiai, nemiegotos naktys ir vaikų ligos. Na, viską jūs žinot, kaip ten su tais vaikais būna. Ir kartais būna tikrai sunku. Yra momentų, laikotarpių, kuriuos tiesiog turi išbūti. Bet kas galėtų paneigti, kad mūsų laimė priklauso nuo mūsų pačių?
Pamenu, kaip su pirmagimiu ilgai kankinausi ir keikiau visą pasaulį, kad jis keliasi 6 val. ryto, o kartais ir dar anksčiau. O štai su dukra ankstyvi rytai labai patinka ir visai nevargina. Tam reikėjo vieno mažo pokyčio – vakarais eiti miegoti anksčiau.
Kviečiu klausyti!
Kalbėkime mamos,
Marija