„Prieš tokį blogį mes galime kovoti tik gyvenimu. Likti gyvi. Jaučiantys, bet gyvenantys žmonės. Nes blogis siurbia iš mūsų norą gyventi.“
Šiam pirmadieniui buvo suplanuotas visai kitoks pokalbis, bet norėjau, kad šiuo neramiu metu tinklalaidė būtų naudinga, todėl pakviečiau psichologę Sigitą Valevičienę pakalbėti apie jausmus, kurie daugeliui taip stipriai ir netikėtai įsiveržė į mūsų gyvenimus. Kai jau galvojome, kad ateina pavasaris, vasara, anot kai kurių ekspertų, pradėjo šviestis ir Covid pabaiga, prasidėjo karas.
Galvojame apie jį gamindami valgyti, migdydami vaikus, dirbdami savo įprastus darbus, kurie, žūstant nekaltiems žmonėms, gali atrodyti visai neprasmingi. Po 11 dienų nuo karo Ukrainoje pradžios, vakar sugebėjau pasiimti į rankas knygą. Bet net ir toji panašia tema.
Kai kurie iš mūsų jaučiame kaltę bandydami gyventi įprastai. Ar tai normalu? Kaip neįkristi į paniką? Kaip rasti vidurį tarp „Ukrainoje vyksta karas“ ir „gyvenimas nesustojo, turime išsaugoti savo įprastą gyvenimo ritmą“? Koks mūsų santykis su mirtimi? Blogis yra šio pasaulio dalis – kaip nenusivilti pasauliu, žmogumi? Ir dar kartą apie tai, kaip galime padėti sau įtemptu metu.
„Pandemijos metu supratome, kad vidinis pasaulis yra svarbus. Dabar jis yra egzistenciškai svarbus. Kaip išgyvensim šią traumą, priklauso nuo to, ką darysime su savimi.“
Kviečiu klausyti ir dalintis su tais, kam jis šiuo metu galėtų padėti pasijusti geriau.
Nuo šiol pokalbius remti kviečiu tik Contribee. Čia rasite pokalbius, skirtus tik rėmėjams. Ačiū už paramą, kuri leidžia šiems pokalbiams gyvuoti.
Linkėjimai,
Marija