Lietuvaitės

By Liudvika Didžiulienė-Žmona

Liudvika Didžiulienė-Žmona

Pseudonim literacki - Žmona.

Litewska pisarka, działaczka społeczna.

Matka dziesięciorga dzieci (z których dwoje zmarło w wieku niemowlęcym). L. Didžiulienė uczyła się prywatnie, dlatego bardzo wcześnie zaczęła czytać i pisać. W 1876 r. wyszła za mąż za potomka dawnego litewskiego rodu bojarskiego, bibliografa, zbieracza folkloru, litewskiego działacza społecznego Stanislovasa Didžiulisa. Dom Didžiulisów nawiedzali Antanas Baranauskas i Jonas Jablonskis oraz inni ówcześni działacze społeczni i naukowi. Tego rodzaju spotkania wpłynęły na to, że sama L. Didžiulienė wzięła pióro do ręki, mimo, iż przedtem za najważniejszy w swym życiu uważała swój obowiązek jako kobiety, matki, żony, o czym świadczy obrany przez nią pseudonim.

L. Didžiulienė sama kolportowała zakazaną prasę litewską oraz organizowała jej propagację w Auksztocie (lit. Aukštaitija). Zbierała folklor, utwory Ananasa Strazdasa, Antanasa Vienažindisa oraz innych ludowych twórców litewskich. W latach 1896–1907, mieszkając z dziećmi w Mintauji, założyła pensjonat uczniowski w celu sprawowania pieczy nad uczniami litewskimi. W tym pensjonacie mieszkali m.in. Ananas Smetona, Juozas Vaičkus, Juozas Tūbelis, Konstantinas Jasiukaitis, Justinas Vienožinskis oraz inni przyszli litewscy działacze kulturalni, społeczni i polityczni. Gdy osądzono i zesłano jej męża oraz synów Ananasa i Vytautasa, pisarka sama prowadziła dwór. Po rozpoczęciu wojny wyruszyła do córki na Jałtę. Tam w 1917 r. przybył jej mąż. W 1924 r. z rodziną powrócili do rodzinnego dworu w miejscowości Griežinėliai.

Ur. 21 kwietnia 1856 r. w miejscowości Robliai, rej. rokiski
Zm. 25 października 1925 r. w miejscowości Griežinėliai, rej. Oniksztyński
Najważniejsze dzieła: Lietuvaitės, Atgajėlė

• Language: Lietuvių
• Publisher: Booklassic
• Release date: Aug 5, 2016
• ISBN: 6610000009336

Book preview

dvaras.

VEIKSMAS I

JUDITA

valgomajam kambaryje sėdi su mezginiu rankose

Na, tai šį kartą apsiėjo be audros. Senis nei nepajuto, nei nenumanė mūsų šutravimos¹, mūsų ruošimos... Ai, kaip gerai! Kaip gerai pasisekė! susimąsto Bet... Bet... Kaip bus su pinigais? Kur aš gausiu be jo? Graibiau, graibiau kur galėdama, dabar priėjo prie to, kad niekas man nebeduoda, niekas nebeskolina susimąsto — reikės senį maldauti, reikės verkti, raudoti, alpti... Ką jau daryti: reikia, tai reikia! Toks jau mano likimas.

KARLINSKAS

įbėga pasišiaušęs, supykęs, rėkdamas iš tolo

Na, ir kas, kas čia dabar dedasi?! Ras čia dedasi?! Sujudimas, sukrutimas visuose namuose, laksto visi kaip pasiutę! Laukan prie darbo niekas neina — o čia rugiai bira — pražūtis! Pražūtis!

JUDITA

pasikėlus artinasi prie jo, meilindamasi glosto jį

Nieko širdyte, nieko dūšyte², nepyk, nesirūstink taip labai, aš liepiau... Ai... Mat... Yra čia toks reikalas... Reikalas...

KARLINSKAS

Reikalas? Koks gi reikalas?

JUDITA

nedrąsiai

Atvažiuos pas mus keletas svečių... norėčiau juos žmoniškai priimti.

KARLINSKAS

piktai

Vėl ko, vėl dar ko? Svečiai ir svečiai be galo, o jei ne svečiai, tai pati važinėji su savo dukrelėmis ir taip toliau, ir taip toliau! O prireiks pinigų...

JUDITA

skubiai pertraukdama jo kalbą

Prireiks dūšyt, prireiks širdyt, bet nedaug, nedaug — šimtelį duosi ir gana bus; žinai, aš ir su nedaugeliu apsieinu³, bet ko reikia, tai jau reikia...

KARLINSKAS

piktai

Jūsų reikalams nei galo nėra, tik ūkį baigiate pustėti⁴!

JUDITA

Žinok, girdyt, kad ką darau, darau tai mūsų vaikų labui.

ULIUTĖ

praveria duris ir įeina vidun

Ponai, gaspadorius prašo.

KARLINSKAS

Pasakyk, kad tuojau einu

nori eiti. Uliutė išeina

JUDITA

Palauk, palauk, turiu baigti svarbią kalbą.

KARLINSKAS

paėmęs kepurę

Žinau, žinau, nieko svarbaus.

nori eiti

JUDITA

užstodama kelią

Nieko svarbesnio mums negali būti, kaip vaikų reikalai; apie tai ir noriu su tavim rimtai pakalbėti.

KARLINSKAS

Ačiū už tai, tiek kartų jan kalbi man ir vis tą patį; nenoriu nei klausyti — gaila laiko!

nori išeiti

JUDITA

karčiai

Žinau, žinau, kad nuobodu tau klausyti kai kalbu apie vaikus; tėvas tu, tėvas. Argi užmiršai, kad Muniai jau trisdešims penki metai, Jancia tik dviem metais už ją jaunesnė, o Milda kitimet⁵ trisdešimtus pradeda... Reikia pagalvot, reikia nuspręsti kas bus, kur jas padėti...

KARLINSKAS

Hm... Kur padėti? Kur padėti? Didelis klausimas — kur jas padėsi? Mergaitės išdykusios, tinginės, visai blogai išauklėtos...

JUDITA

piktai

Ta man prikaišiosi blogą mergaičių išauklėjimą?!. Tu drįsti man išmetinėti⁶!? Nelaikiau