Žmogus anapus upės: Neįtikėtina žmogaus valia išgyventi Holokaustą

By Zvi Wiesenfeld

Paprastas Jankelio gyvenimas griūva, kai naciai įsiveržia į Rumuniją. Fašistiniam diktatoriui Jonui Antonesku, įvedant vis žiauresnius antisemitinius potvarkius, Rumunijos žydų bendruomenę ištinka Holokausto baisumai. Atėmus teises, Jankelio šeima priversta palikti savo namus Černivcuose ir leistis į ilgą ir pavojingą kelionę per Dniestro upę į Padniestrę - Ukrainos žudynių laukus. Per Ukrainos getus ir darbo stovyklas, Raudonosios armijos fronto linijas ir perkeltųjų asmenų stovyklas Italijoje mirtis persekioja Jankelį kiekviename žingsnyje, kai šis stengiasi išgyventi. Tai biografinis romanas, kurį parašė Jankelio anūkas, - tai sukrečiantis pasakojimas apie nepaprastą jauno vyro drąsą, stiprybę ir ryžtą išgyventi. Šis neįtikėtinas pasakojimas apie atkaklumą baisaus blogio akivaizdoje liks su jumis dar ilgai po to, kai padėsite knygą į šalį.

• Language: Lietuvių
• Publisher: Amsterdam Publishers
• Release date: May 3, 2022
• ISBN: 9789493276062

Book preview

Žmogus anapus upės

ŽMOGUS ANAPUS UPĖS

NEĮTIKĖTINA ŽMOGAUS VALIA IŠGYVENTI HOLOKAUSTĄ

ZVI WIESENFELD

Amsterdam Publishers

CONTENTS

žemėlapiai

įžanga

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

Devintas skyrius

Dešimtas skyrius

Vienuoliktas skyrius

Dvyliktas skyrius

Tryliktas Skyrius

Keturioliktas skyrius

Penkioliktas skyrius

Šešioliktas skyrius

Septynioliktas skyrius

Aštuonioliktas skyrius

Devynioliktas skyrius

Dvidešimtas skyrius

Dvidešimt pirmas skyrius

Dvidešimt antras skyrius

Dvidešimt trečias skyrius

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Dvidešimt penktas skyrius

Dvidešimt šeštas skyrius

Dvidešimt septintas skyrius

Dvidešimt aštuntas skyrius

Dvidešimt devintas skyrius

Trisdešimtas skyrius

Trisdešimt pirmas skyrius

Trisdešimt antras skyrius

Trisdešimt trečias skyrius

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Trisdešimt penktas skyrius

Trisdešimt šeštas skyrius

Trisdešimt septintas skyrius

Trisdešimt aštuntas skyrius

Trisdešimt devintas skyrius

Keturiasdešimtas skyrius

Keturiasdešimt pirmas skyrius

Epilogas

Apie Autorių

Keturiasdešimt antras skyrius

COPYRIGHT

ISBN: 9789493276062 (e-knyga)

ISBN: 9789493276055 (minkštas viršelis)

Leidykla: Amsterdam Publishers, Nyderlandai

[e-mail]

Autorinės teisės: Zvi Wiesenfeld, 2021

Iš Anglų kabobs vertė Klaudija Ylaitė

Viršelio dizainas: Grace Roberts

Visos teisės saugomos. Jokia šio leidinio dalis neleidžiama atgaminti bei būti transliuojama bet kokia forma ar bet kokiomis elektroninėmis, ar mechaninėmis priemonėmis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą ar bet kokią kitą informacijos saugojimo ir paieškos sistemą, be išankstinio raštiško leidėjo leidimo.

mano senelio, Jokūbo Wiesenfeld atminimui

Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros.  Tas vyras, matydamas, kad negali jo įveikti, taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino.  Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi.  O tas paklausė: „Kuo tu vardu? „Jokūbas , – jis atsakė.  Anas tarė: „Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai".

Pradžios knyga, 32

Černivcų miesto žemėlapis pagal Leoną Koenig http://czernowitz.ehpes.com/czernowitz3/newmaps/20sCzCity.jpg

Rumunijos koncentracijos stovyklų ir getų žemėlapis, 1942. Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto Memorialinis Muziejus https://images.app.goo.gl/FeLYEBDH9mebpYB66

ĮŽANGA

Kai mirė mano senelis Jokūbas Izraelis Wiesenfeldas, studijavau Izraelyje. Būdamas aštuoniolikos metų, baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į Ješivato Kerem B'Javne, Talmudo seminariją, kuri buvo įsikūrusi kibuce, už dvylikos kilometrų į rytus nuo Viduržemio jūros uostamiesčio- Ašdodo. Tėvo skambučio sulaukiau spartietiškame bendrabučio kambaryje sekmadienio rytą, pirmąją hebrajiškojo Kislevo mėnesio dieną, 2007 m. lapkričio 10 d.

-Zvi, norėjau pranešti, jog Sabba iškeliavo anapilin.

-O. Baruch Dayan HaEmes (Tebūnie palaimintas Tikrasis Teisėjas).

-Ar sugrįši namo į laidotuves?

Nenorėjau, kad tėvai leistų pinigus.

–Ne, viskas gerai.

-Sutarta. Tuomet pasilik ir mokykis (studijuok) jo atminimui.

Senelis kurį laiką sirgo, paskutinius gyvenimo mėnesius praleido mano tėvų namuose, Naujojo Džersio šiaurėje. Galiausiai jis buvo paguldytas į Maimonideso ligoninę, netoli nuo jo namų Bruklino Borough Parko rajone. Gulėdamas ligoninėje senelis pasigavo stafilokoko infekciją, kuri ir pasiglemžė jo gyvybę.  

---

Laidotuvės įvyko sekančią dieną. Sėdėjau susikūprinęs, šalia pasidėjęs tuometinį Nokia telefoną pusbrolio Dovio mažame bute, Jeruzalės Beis Jisroelio rajone. Dovi mokėsi Mirrer Ješivoje. Jo mama, mano teta, pamaldų metu išjungus telefono garsą, paskambino Doviui. Taip su pusbroliu galėjome klausytis kaip giminaičiai apraudojo senelį.

Laidotuvėse pasakojimų apie pragariškus senelio išgyvenimus Europoje akivaizdžiai nebuvo. Holokaustas paliko didelę traumą; jis niekada ir su niekuo nesidalino to meto išgyvenimais. 

---

Senelis buvo pats maloniausias ir švelniausias žmogus, kokį tik esu sutikęs. Jis sunkiai dirbo, buvo atsidavęs savo šeimai bei žydų bendruomenei. Senelis paliko įsimintiną įtaką mano gyvenimui, tapdamas vienas iš sektinų pavyzdžių. Nepaisant to, aš jo taip gerai ir nepažinau. Tik nedidelė sauja žmonių iš tiesų žinojo apie jo gyvenimą. Išgyventą skausmą jis nusprendė slėpti.

Prieš keletą metų, kartu su sese kalbėjome apie senelio stebinantį gyvenimą. „Esame paskutinė karta, kuri iš pirmų lūpų pažįsta išgyvenusiuosius, - tariau jai. „Holokaustas miršta kartu su mumis. Kas nors turi išsiaiškinti kas nutiko Sabui.

Nusprendžiau parašyti knygą.

Atsekiau senelio gyvenimą nuo jidiš kalbančių Černivcų žydų kvartalo iki Padniestrės žudymo laukų ir galiausiai iki regioninių koncentracijos stovyklų. Sužinojau apie senelio, kaip šauktinio Raudonojoje armijoje išgyvenimus, to pasekoje pabėgėlio statusą Italijos perkeltųjų asmenų stovykloje ir paskutinę stotelę - atvykimą į Eliso salą ir jo, kaip imigranto, kovas naujoje šalyje.

Šis nedidelis tomas - tai interviu su žmonėmis, kuriuos pavyko rasti ir kurie pažinojo senelį. Knyga, tai jų pasakojimų nuotrupos ir iš dalies suformuotų situacijų rezultatas. Šalia pasakojimų nuodugniai analizavau Rumunijoje ir Ukrainoje vykusį holokaustą, taip galėdamas įtraukti istorinius kontekstus, sukurdamas išsamesnį pasakojimą. Daugelį detalių užpildžiau pats. Sukūriau dialogus ir kai kuriuos veikėjus. Rezultatas - biografinis grožinės literatūros kūrinys, paremtas ypatingo žmogaus gyvenimo istorija. Rašymo procese ieškojau teisingiausių žodžių nupasakoti senelio istoriją, pagerbiant jo atminimą.

PIRMAS SKYRIUS

Aušra pamažu kilo virš Černivcų, kai Jankelis Wiesenfeld-Reineris vilkėdamas apiplyšusį paltą, saugantį jį nuo rudeninio speigo, 1937m. lapkričio mėnesį skubėjo namo. Jankelis tikėjosi, nors šansai buvo menki, kad prieš Zušės pabudimą rytinei šachario maldai jam pavyks grįžti namo ir įlįsti į lovą. Jis jautė šiandien neturįs jėgų Zušės paskaitoms. Bandydamas ignoruoti stingstančias nuo šalčio kojas, kurias saugojo tik plonos kojinės ir susidėvėję batai, Jankelis žingsniavo per dulkėtą Judengasse grindinį, Černivcų žydų kvartale.

Jis skubėjo vingiuodamas per mažus, niūrius dviejų ar trijų šeimų gyvenamuosius namus, kurie sudarė vieną ilgą pastatą. Daugelyje pastatų buvo įsikūrusios nedidelės parduotuvėlės, ant kurių puikavosi užrašai jidiš kalba: katsev (mėsininkas), kandelmaker (žvakių gamintojas), shuster (batsiuvys). Pastatų fasadai atskirti vos per kelis centimetrus nuo vingiuotos gatvės, nepalikdavo vietos išvengti nuo ankstyvo ryto pradėjusių riedėti arklių traukiamų vežimų. Jankeliui pavyko apeiti vežimą prikrautą anglimis, kurio sunkūs ratai aplipę purvu be perstojo sukosi griovyje, kai jis priėjo prie kuklios parduotuvės vitrinos. Virš durų kabojo nedidelis medinis užrašas Shpayzkrom (maisto prekių parduotuvė).

Jis, išsitraukęs iš kišenės raktą, tyliai įslinko per priekines duris, stengdamasis, kad seni vyriai nesukeltų girgždėjimo. Per kelias sekundes praeidamas tuščias statines, medinius stalus ir dėžes jis perėjo nedidelę, siaurą patalpą. Ant sienos kabėjo lentynos, prikrautos stiklainių su uogiene, aliejumi, lajumi ir medumi. Parduotuvės gale, šalia didelės ledo dėžės stovėjo kuklus stalas, kuris tarnavo kaip kasos aparatas. Jankelis tyliai užlipo siaurais laiptais parduotuvės gale. Laiptų viršuje jis lėtai pasuko durų rankenėlę ir įsėlino į vidų, už savęs uždarydamas duris. 

Jam už nugaros pasigirdo kažkieno atsikosėjimas.

Jankelis apsidairė.

Ant vienos iš penkių medinių kėdžių esančių kambaryje sėdėjo Zušė, sukryžiavęs ilgas kojas jis lėtai, iš skardinio puodelio, gurkšnojo arbatą. Ant stalo degė žvakė, apšviesdama Zušės kitonišką veido išraišką.

-A guten morgen, - tyliai ištarė Zušė. - Ar smagiai praleidote vakar naktį miške?

Jankelis atsiduso. Nors viduje jautėsi susierzinęs, Zušė eilinį kartą prigavo jį momente, kai jėgų ginčytis jis visai neturėjo. Ginčai niekada nebuvo jo stiprioji pusė, jis nekentė bet kokių kilusių konfliktų. Judėdamas itin tyliai, kad nepabudintų kambario gale ant čiužinio dar vis miegančio penkiamečio brolio Hiršo, Jankelis pasiėmęs puodelį įsipylė arbatos. Atsisėdo šalia Zušės ir pradėjo siurbčioti karštą arbatą. „Žinau, ką ketini pasakyti, Zuše, bet tai nepakeis mano nuomonės".

Zušė ištiesė kojas: „Pamiršk apie socialistus ir maskolius ar intelektualus, kurie eina į tuos sionistų susirinkimus. Tai tavo reikalas, jei nori apsupti save tokiomis treifedike, netinkamomis įtakomis. Tačiau kur kas aktualesnis dalykas yra tai, kad šie susirinkimai yra pavojingi. Kas bus, jei tave šliaužiojantį po miestą pamatys vienas iš tų fašistuojančių banditų, arba koks nors žydų nekenčiantis policininkas? Jie tave nužudytų! Ką aš pasakyčiau Mammei ir Tattei?"

Jankelis tylėjo. Kasmėnesiniai Betaro susirinkimai, kuriuose Jankelis lankėsi Horeczaer miške, buvo organizuojami ortodoksų, reformatų bei socialistinių ir pasaulietinių pažiūrų turintys žydų jaunuoliai. Kai tuo tarpu Jankelio šeima, būdama pamaldžiai tradicinė, griežtai priešinosi kylančiam Rytų Europos socialistiniam judėjimui. Jankelį šeimos pažiūros nestabdė lankytis Betaro susirinkimuose. Jis nemanė, kad jo paties griežtas laikymasis Toros įstatymų yra nesuderinamas su noru mokytis iš bendraamžių jaunuolių, ateinančių iš skirtingų socialinių sluoksnių. O mokytis iš jų buvo galima daug! Jankelis mokėsi vietiniame, vieno kambario heder (religinėje žydų mokykloje), kai daugelis jo bendraminčių sionistų mokėsi vietinėse valstybinėse mokyklose. Kai kurie iš jų studijavo universitetuose. Jų dėka Jankelis galėjo mokytis istorijos, politikos ir literatūros mokslų. Daugelis jų šalia rumunų kalbos lavino rusų, bei vokiečių kalbas. Turėdamas greitą nuovoką kalboms, Jankelis šalia ritualinės hebrajų kalbos ir jidiš, kuria kalbėjo namuose, praturtino savo žodyną rusų ir vokiečių kalbomis. Kiek Jankelis žinojo, jis buvo vienintelis žydas Bukovinoje, kalbantis visomis to regiono žydų ir lotynų kalbomis. 

Tačiau svarbiausia buvo idėja, kuri vienijo Betaro susirinkimo jaunuolius, leisdama peržengti mažus skirtumus susijusius su religijos laikymusi, politika ar išsilavinimu. Kiekvienas iš jų jautė gilų užsidegimą Izraelio žemei ir tikėjosi, kad vieną dieną Izraelis taps nacionaliniais žydų namais. Rumunijoje įsigalėjusio pikto antisemitizmo neišvengė net ir tie jaunuoliai, kurie gyveno už žydų kvartalo skurdo ir griuvėsių ribų. Etniniams rumunams neapykanta žydams buvo tokia pat natūrali kaip kvėpavimas. Radikalūs studentai, fašistams prijaučiantys asmenys galėjo nebaudžiamai mušti, persekioti ar apvogti žydus.

1926 metais Černivcų teismo salėje jaunas rumunas Nicolae Totu išsitraukė revolverį, nustatytą į Davidą Faliką, žydų studentą, tuo metu protestavusį prieš antisemitinius požiūrius turinčius profesorius. Totu paleido tris kulkas Falikui į pilvą. Falikui mirus, Totu draugai pasipuošę kaspinais ir Rumunijos vėliava iškilmingai žygiavo per miesto centrą. Rumunijos vidaus reikalų ministras Oktavianas Goga viešai pavadino Totu nacionaliniu didvyriu. Vienas iš parlamento narių pagyrė Totu už tai, kad jis nužudė vieną iš Rumunijos nešvarių žvėrių, ir paragino visus rumunus namuose pakabinti berniuko ikoną. Kaip ir buvo galima nuspėti, incidentas sukėlė prieš žydus nukreiptas riaušes. Žydai buvo mušami gatvėse, plėšiamos žydų parduotuvės, padegamos sinagogos.

Antisemitizmas tapo Geležinės gvardijos, vis didesnę įtaką šalyje darančios politinės partijos, raison d'etre (būties prasme). Rumunai kaltino žydus dėl įvairiausių socialinių blogybių, įskaitant socializmą, sifilį, skurdą, prostituciją, alkoholizmą ir homoseksualumą. Adolfas Hitleris, aršios nacionalistinės Vokietijos nacionalsocialistų partijos lyderis, perėmė dalį Geležinės gvardijos ir jos narių - legionierių - taktikų ir simbolių. 

Betaro susitikimuose susirinkusieji kalbėjo apie realizavimą tūkstantmetės savo tautos svajonę -grįžti į protėvių gimtąją žemę. Jankelio ir kitų žydų ortodoksų atveju tai buvo svajonė, dėl kurios jie meldėsi tris kartus per dieną žiūrėdami į pietus, į Izraelio žemę. Jie planavo pabėgti iš po fašistinio pančio ir gyventi kaip laisvi žydai naujame, atgimusiame Izraelyje. Ši svajonė pamažu