MatulaičIų: Labukų giminės istorija

By Jonas Matulaitis Labukas

Mintis išleisti šią knygą kilo suradus tarp Jono Matulaičio – Labuko daiktų ir dokumentų 173 ant pageltusio plono popieriaus, rašomąja mašinėle, atspausdintus lapus. Tai buvo prisiminimai apie prosenelius, senelius, tėvus, brolius, seserį, draugus ir giminaičius, jų gyvenimo džiaugsmus ir skausmus. Didžiają knygos dalį sudaro paties autoriaus patirti išgyvenimai vaikystėje ir jaunystėje, bėgiojant po tėviškės laukus, besimokant rašyti ir skaityti pradžios mokykloje, siekiant žinių ir specialybės Prienuose, Balbieriškyje, Gruzdžiuose ir Kaune, tarnaujant Lietuvos kariuomenės Ulonų pulke, sąžiningai dirbant įvairiose Lietuvos vietovėse veterinarijos gydytoju, kenčiant patyčias Tauragės KGB rūsiuose ir, išėjus į pensiją, keliaujant po buvusią Tarybų Sąjungą.

Nuskenavus tekstą ir autoriaus albumuose bei stalčiuose rastas nuotraukas, dokumentus ir, įterpus trumpas žinutes iš kitų šaltinių, gimė ši knyga. Ačiū tetai Onai Kerpauskienei už pagalbą taisant pasitaikiusias klaidas ir iššifruojant sunkiai įskaitomas, susiliejusias, paties autoriaus spausdintas teksto eilutes.

Knygos prieduose autoriaus surinktos laikraščių ir žurnalų iškarpos apie knygoje minimus žmones, vietoves ir įvykius. Čia Jono Matulaičio – Labuko kūrinėliai, laiškai ir straipsneliai išspausdinti įvairiuose lietuviškuose ir Amerikoje leidžiamuose leidiniuose. Taip pat prieduose - trys niekur neišleistos ir nespausdintos knygos. Tai Jono Matulaičio – Labuko poezijos knyga „Neišeik iš žemės mūsų” ir dvi knygos apie vyskupą Juozapą Matulaitį – Labuką. Tai prelato Stanislovo Kiškio knyga „Vyskupas Juozas – Matulaitis Labukas Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos Apaštališkasis Administratorius”. Šios knygos mašinraščio vienas egzempliorius saugomas Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve, kitas buvo pas vyskupo brolį Joną Matulaitį – Labuką. Trečia knyga - tai Milžino (kun. Nikodemas Švogžlys) biografinė knyga apie vyskupą Juozapą Matulaitį – Labuką. Buvo atspausdinti ir surišti trys šios knygos mašinraščio egzemplioriai iš kurių du atiduoti prelatui Stanislovui Kiškiui – rankraščio saugotojui, o trečias liko pas Joną Matulaitį – Labuką, kuris buvo pagrindinis informacijos šaltinis ir šių knygų bendraautorius.
Redaktorius ir sudarytojas Vidas Ambroza

• Language: Lietuvių
• Publisher: Lukas Motiejūnas
• Release date: Jan 17, 2020
• ISBN: 9780463520222

Book preview

Pratarmė

Mintis išleisti šią knygą kilo suradus tarp Jono Matulaičio – Labuko daiktų ir dokumentų 173 ant pageltusio plono popieriaus, rašomąja mašinėle, atspausdintus lapus. Tai buvo prisiminimai apie prosenelius, senelius, tėvus, brolius, seserį, draugus ir giminaičius, jų gyvenimo džiaugsmus ir skausmus. Didžiają knygos dalį sudaro paties autoriaus patirti išgyvenimai vaikystėje ir jaunystėje, bėgiojant po tėviškės laukus, besimokant rašyti ir skaityti pradžios mokykloje, siekiant žinių ir specialybės Prienuose, Balbieriškyje, Gruzdžiuose ir Kaune, tarnaujant Lietuvos kariuomenės Ulonų pulke, sąžiningai dirbant įvairiose Lietuvos vietovėse veterinarijos gydytoju, kenčiant patyčias Tauragės KGB rūsiuose ir, išėjus į pensiją, keliaujant po buvusią Tarybų Sąjungą.

Nuskenavus tekstą ir autoriaus albumuose bei stalčiuose rastas nuotraukas, dokumentus ir, įterpus trumpas žinutes iš kitų šaltinių, gimė ši knyga. Ačiū tetai Onai Kerpauskienei už pagalbą taisant pasitaikiusias klaidas ir iššifruojant sunkiai įskaitomas, susiliejusias, paties autoriaus spausdintas teksto eilutes.

Knygos prieduose autoriaus surinktos laikraščių ir žurnalų iškarpos apie knygoje minimus žmones, vietoves ir įvykius. Čia Jono Matulaičio – Labuko kūrinėliai, laiškai ir straipsneliai išspausdinti įvairiuose lietuviškuose ir Amerikoje leidžiamuose leidiniuose.       Taip pat prieduose - trys niekur neišleistos ir nespausdintos knygos. Tai Jono Matulaičio – Labuko poezijos knyga „Neišeik iš žemės mūsų ir dvi knygos apie vyskupą Juozapą Matulaitį – Labuką. Tai prelato Stanislovo Kiškio knyga „Vyskupas Juozas – Matulaitis Labukas Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos Apaštališkasis Administratorius. Šios knygos mašinraščio vienas egzempliorius saugomas Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve, kitas buvo pas vyskupo brolį Joną Matulaitį – Labuką. Trečia knyga - tai Milžino (kun. Nikodemas Švogžlys) biografinė knyga apie vyskupą Juozapą Matulaitį – Labuką. Buvo atspausdinti ir surišti trys šios knygos mašinraščio egzemplioriai iš kurių du atiduoti prelatui Stanislovui Kiškiui – rankraščio saugotojui, o trečias liko pas Joną Matulaitį – Labuką, kuris buvo pagrindinis informacijos šaltinis ir šių knygų bendraautorius. 

Redaktorius ir sudarytojas

Vidas Ambroza

Įžanga

Sulaukęs seniausio amžiaus savo giminėje, jaučiu pareigą aprašyti visus man žinomus savo giminės asmenis. Tos žinios - tai betarpiški prisiminimai begyvenant su jais, jų pasakojimai ir archyviniai bažnytiniai dokumentai. Nenoriu visa tai nusinešti su savimi į amžinybę, nepalikdamas savo giminės ateinančioms kartoms, kaip nusinešė į amžių glūdumą mūsų tolimi protėviai. O kas jie buvo prieš 200 metų, prieš 500, Vytauto laikais! Jie buvo, jų dulkelės čia pat mūsų Tėviškėje, po mūsų kojomis. Maldos mintimi aplankykime juos, tas mūsų gyvybės šaknis. Ir įpareigokime savo paliekamą kartą kartas nuo karto atsiremti į dar tebestovintį kapinių kryžių ir už visus iš širdies gelmių atsidusti. Ir palikti apie save ir savo giminę tiems, kurie ateis po mūsų. Težino, kad jų protėviai gyveno ir kaip gyveno. Visa tai išliks, jei išprotėjęs žmonijos protas nesunaikins save ir Žemę pirma, negu ateis paskutinis Dievo teismas.

Trumpos žinios apie mūsų senolius, tėvus ir brolius yra nuotraukų albume Mūsų mirusieji. Čia šios žinios bus išsamesnės.

Mano t.y. Jono Matulaičio - Labuko, s. Jono, pro-pro-prosenelis Antanas, gimęs apie 1758 m. Jo žmona Darata iš Kiežinių km. Pavardė, o geičiau pravardė, turbūt buvo Labukas, nes 1788 m. gimęs sūnus buvo užrašytas Labuku. Tuo laiku gyvenę Gailiakiemio kaime, kurio laukai rubežiuojasi su Greikonių kaimo laukais. Daugiau apie Antano šeimą nieko nežinoma.

Andrius Labukas, sūnus Antano, mano pro-prosenelis gimė 1788 m. lapkričio 9 d. Gailiakiemio km., Stakliškių parapijoje. 1815 m. lapkričio 21 d., gyvenantis Greikonių kaime jau kaip Andrius Matulaitis, vedė Rozaliją Merlikaitę. Jungtuvės vyko Stakliškių bažnyčioje. Ši šeima turėjo keturis sūnus: Dominyką, Motiejų, gimusį 1821-02-12, Joną, gim. 1824-03-25 ir Kazimierą, gim. apie 1829 m. Andrius Matulaitis, anksčiau vadinamas Labuku, mirė sulaukęs 80 metų, jau būdamas našliu, 1868 m. gruodžio 5 d. Palaidotas Greikonių kapinėse. 1843 metų bažnytiniuose sąrašuose Andriaus šeima atrodo kitaip: sūnūs Kasparas 31 metų, Martynas 22 metų, Dominykas 13 metų, Kazimieras 11 metų ir duktė Marijona 16 metų. Jonas, matyt, įrašytas pradžioj neteisingai - vietoj kito vardo, gal vietoj Kasparo.

1843 metais Greikonyse dar yra viena Labuko pavarde pavadinta šeima - Ignas Labukas 62 metų. Greičiausiai jis yra antras Antano sūnus, Andriaus brolis. Jo šeima: žmona Marijona 39 m. (matyt, antra), Igno sūnūs: Juozas ir jo žmona Kotryna, Vincentas 23 m., Antanas 19 m, Igno sesuo Viktorija.

1844 m. dar yra viena šios pavardės šeima: Ieva Labukienė 58 m. sūnus Jurgis 20 m., Martynas 15 m, duktė Rožė 18 m.

Iš šių šeimų kaime išplito visos Labukų arba Matulaičių šeimos. Plačiau iš archyvo pagal metus galima matyti jų giminystės ryšį.

Toliau bus rašoma tik apie mano senelio iš tėvo puses Kazimiero ir jo šeimos gyvenimo kelią. Pavardės Labukai ir Matulaičiai keitėsi visose šios giminės šeimose keletą kartų, nors buvo manoma, kad tikroji pavardė yra MATULAITIS, o Labukas tik priprasta pravardė, kuri prasiskerbė į metrikus, vėliau netgi vienoje šeimoje vieni vaikai turėjo Labuką, kiti - Matulaitį savo dokumentuose.

Antanas  Labukas

Antanas Labukas, gyvenęs Gailiakiemio kaime, Stakliškių parapijoje, gimęs apie 1762 m. Jo žmona buvo Darata iš Kiežinių kaimo. Jiems 1788 m. lapkričio 9 d. gimė sūnus, pakrikštytas Andrium. Apie kitus vaikus ir kada Antanas ir jo žmona mirė, žinių nėra. Yra prielaida, kad dar buvo už Andrių vyresnis sūnus Ignas, 1843 m. turėjęs 62 metus.

Andrius Matulaitis

Andrius Matulaitis, sūnus Antano ir Daratos Labukų, gim. 1788 m. lapkričio 9 d. Gailiakiemio kaime. (Dėmesio - pasikeičia pavardė pagal tėvo pavardę, galbūt tėvas buvo užrašytas ne tikra pavarde, o pravarde) jau gyvena šalia Gailiakiemio esančiame Greikonių kaime. Andrius Matulaitis 18l5 m. lapkričio 21 d. susituokia su Rozalija Merlikaite Stakliškių bažnyčioje. Mirė Andrius Matulaitis 1868 m. gruodžio 5 d. būdamas našliu. Palaidotas Greikonių kapinėse. Kada mirus buvo jo žmona Rozalija, žinių nėra. Andrius mirė sulaukęs 80 metų. Tai seniausias iš Matulaičių žinomų protėvių. Taigi iš Antano sūnų Andriaus ir Igno Labukų, vėliau virtusių Matulaičiais ir kilo visos Greikonių sodžiaus šių pavardžių šeimos. Andriaus Matulaičio šeimoje augo šie vaikai: Kasparas, Motiejus, Marijona,  Dominykas,  Kazimieras - mano, Jono Matulaičio - Labuko, sūnaus Jono, senelis. Apie prosenelį Andrių jokių žinių daugiau nėra. Toliau čia bus duodama medžiaga atskirai apie kiekvieno Andriaus (mano prosenelio) vaiko šeimos plitimą. Pirmiausia apie savo senelį Kazimierą ligi savo tėvų.

Kazimieras  Matulaitis

Kazimieras Matulaitis, sūnus Andriaus, gim. apie 1832 m. Greikonių km. iš motinos Rozalijos Merlikaitės. Kazimieras Matulaitis 29 m. iš Greikonių kaimo vedė Uršulę Janušauskaitę, dukterį Jono ir Ievos Mazaliauskaitės, 25 m. iš Pakrovo kaimo, abu Stakliškių, parapijos, 1859 m. spalio mėn. 11 d. Stakliškių bažnyčioje. Kazimieras Matulaitis ir Uršulė yra vyskupo Juozapo ir kitų jo brolių (ir mano – Jono) seneliai iš tėvo pusės. Kazimieras (mirimo metrikoj jau užrašytas – Labukas), našlys mirė 1893 m. birželio 1 d. Palaidotas Greikonių kapinėse. Apie senelį Kazimierą turima daugiau žinių. Jo žmona Uršulė mirė anksti, palikdama būrį nepilnamečių vaikų: Domicėlė (Dominyka) 1861 m. 1 metų, Jonas, gim. 1862 m. (mano tėvas), Aleksandras - 5 metų,  jaunesnis, Ieva ir Karolina (l884 m. 2 metų – neužaugo). Kazimiero žmona Uršulė mirė apie 1870 m., kai vyriausiai dukrai buvo vos 11 metų, Jonui - 9, Aleksandras ir Ieva - mažiausi. Karolina jau buvo pamotės. Kazimieras, likęs našliu su mažais vaikais, vedė antrą kartą 1871 m. Marijoną Ratkevičiūtę, d. Simono ir Onos Kuncevičiūtės iš Stakliškių miestelio, 22 metų. Kazimieras ir Marijona buvo beraščiai, kaip ir daugelis kaimiečių, ir vedybų metrikoje pasirašę, kaip tada buvo nustatyta, trimis kryžiukais. Mano tėvas Jonas, buvęs dar mažas, gerai prisiminė savo motiną, ir visi augo prie pamotės. Pamotė savo vaikų neužaugino. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad 1882 m. vyriausia iš Kazimiero vaikų - dukra Domicelė, 19 metų išteka už Jono Radzevičiaus iš Geikonių km. Domicėlė, arba Damuka, kaip ją vadino, mano teta, buvo ir mano labai maloni krikšto motina, palikusi su augančiais vaikais našle. 1884 m. būsimas mano tėvas turėjo 22 m., jo brolis Aleksandras – 17 m., sesuo Ieva — 15 m. Karolina, matyt, dar gyva – 2 m. pamotės duktė.

1890 m. apsiveda mano tėvas Jonas, Kazimiero sūnus. Kazimiero antroji žmona Marijona miršta, ir jis vėl našlys. Sodžiaus pradžioje, kur praeina iš Butrimonių į Alytaus plentą vieškelis, įsikūrusi žydo valdoma karčema. Senelis Kazimieras mėgsta ten praleisti savo našlystę ir vietoj pinigų, kurių kartais nėra, užėjus troškuliui pasiima pūdą rugių... O duonos namuose vos vos ant pietų stalo. Jo sūnus Jonas, būsimas mano tėvas, kartą grįždamas iš ūkio darbų laukuose, sutinka senioką savo tėvelį su rugių maišioku ant pečių pakeliui į sodžiaus smuklę. Anais laikais pasipriešinti tėvui net ir suaugusiam sūnui - buvo negirdėtas atvejis. Jonas, nieko nelaukęs, sustabdė arklius ir nuplėšė maišgalį nuo tėvo pečių. Tėvas iš netikėtumo net išsižiojo, ištraukė botagą iš Jono rankų, ir jau užsimojo išlupti jau didesniam už save sūnui kailį. Jonas sugriebęs už botkočio, perlaužė jį ir tepasakė: Tėvai, užteks, daugiau į smuklę duonos neneši. Ir rugių maišgalį parnešė namo. Tėvas daugiau jau nesiryžo su maišu keliauti į galusodžiaus smuklę pas žydelį.

Jo sūnus Jonas, mano tėvas, matė, kad esant tokiai šeimai ant 7 - 8 ha išmėtytos rėžiais žemės, iš vargo neišbrisi. O dar parsivedus žmoną, mano motiną, visai bus blogai. Todėl sugalvojo slapta, niekam neprasitarus, išvykti į Ameriką. Net savo žmonai nesakė, nes vistiek būtų kilęs triukšmas, juo labiau, kad žmona buvo nėščia. Šiek tiek rublių turėjo iš pasogos. Išvažiavęs neva į miškus uždarbiauti, pardavė arklius, dar paskolino kažkiek Butrimonių žydeliai - ir išdūmė. Namiškiai sužinojo, kai Jonas jau plaukė per vandenyną akrantu - taip tada vadino laivą. Jo žmona, mano mama, grįžo pas savo tėvus į Zostinkas. Po kiek laiko gavo jau iš Amerikos iš Jono laišką. Jame Jonas nuramino žmoną ir namiškius, kad taip reikėjo pasielgti visų gerovei. Neužilgo atsiųs pinigų nusipirkti arkliams. O, žmoną, mūsų mamą, pasiims į Ameriką. Taip ir padarė, gimus jų pirmagimiui Juozukui. Namuose Greikonyse gaspadoriavo jaunesnis Jono brolis Aleksandras ir dvi seserys.

Jų visų tėvas Kazimieras mirė 1893 m. birželio 1 d. Visi mano seneliai ir senelės bei proseneliai palaidoti Greikonių kapinaitėse, kaip ir mamos tėvas Karolis Šimelevičius, mano senelis iš mamos pusės.       Bažnytinėse knygose mūsų proseneliai pirmą kartą paminėti Labuko pavarde, bet tas pats asmuo jau vėliau visur rašomas Matulaičiu. Vėliau vėl iškyla giminėje Labukų pavardė, tai vėl Matulaičių. Kol, norint išvengti maišaties, jau 1929 m. įvedama dviguba pavardė: Matulaitis - Labukas.

Jono seserys, brolis

Vyriausia Kazimiero šeimoje buvo dukra Domicėlė, užrašyta Matulaitytės pavarde. Ji buvo mano krikšto motina. Gimusi 1860 m. Jos motina Uršulė Janušauskaitė - Matulaitienė mirė Domicėlei esant 12 metų. Be jos buvo likę dar keturi mažesni vaikai. Toliau vaikus augino pamotė - Butkevičiūtė Marijona. Vedybų metrikuose visi pasirašę trimis kryžiukais, vadinasi, visi buvo beraščiai, kaip ir visi kaimo gyventojai. Domicėlė ištekėjo už Jono Radzevičiaus iš Greikonių kaimo. Jie turėjo tris Vaikus. Domicėlė anksti liko našle. Jonas, mano tėvas, būdamas Amerikoje pasiėmė abu savo pusbrolius, taip pat savo žmonos brolį (švogerį). Tik vienas iš pusbrolių grįžo pas savo motiną Domicėlę ūkininkauti. Kiti liko, ir jų šeimos ištirpo amerikoniškame katile. Antra Jono sesuo ištekėjo į Kryžiūnų kaimą už Kuncevičiaus. Jų vienas sūnus Vincas, mano metų, 1919 m. tik pradėjęs eiti žiemą į Punios pradžios mokyklą, kur ir aš mokinausi, užsikrėtė išpanišku, vadinamu juoduoju gripu ir mirė. Tada išplitusi epidemija nusinešė daug aukų.

Jono brolis Aleksandras, kurį pasiėmė į Ameriką, į savo kraštą negrįžo ir ten vedęs tebegyveno. Kai mano brolis Vladas nuvykęs gyveno Kanadoje, buvo pas jį apsilankęs. Man besimokant Prienų gimnazijoj, buvo atsiuntęs 10 dolerių. Daugiau ir prašomas nesiuntė. Aleksandras Kazimiero šeimoje buvo trečias vaikas, gimęs 1867 m. Kai Jonas ir jis buvo Amerikoj, Lietuvoje likusios seserys jau buvo ištekėjusios, o tėvų žemė buvo išnuomuota, gaisras buvo sunaikinęs visą kaimą. Mūsų buvo likus tik atokiau stovėjusi daržinė. Nuomininkas atsisakė dirbti žemę, nes nebuvo trobesių. Seserys klausė, kas daryti su žeme. Tada abu broliai amerikonai pradėjo tartis - žemė priklausė abiems. Kad seserys parduotų -  nesutiko, nes tada žemė buvo kaime gyvenimo pagrindas nemokytam žmogui. Jie vienas kitą siuntė ūkininkauti ir užimti žemę. Aleksandras griežtai atsisakė vykti ir savo dalies. Tada Jonas ir nusprendė. Ir mūsų šeima atsidūrė Lietuvoje. Jonas apsiveda ir po nepilnų metų slapta vėl išvyksta į Ameriką. Palieka ūkininkauti Aleksandras. Be jo ir tėvo namuose lieka dar Ieva ir Karolina. Kai 1893 m. miršta tėvas Kazimieras, Aleksandras žemę išduoda dirbti pusininkui ir Jono padedamas irgi išvyksta į Ameriką. Po kelių metų broliai amerikonai atsiunčia savo seseriai Ievai pasogą, ir ji išteka. Žemė, likusi Greikonyse, išnuomojama. Archyviniuose sąrašuose jau nėra jų sesers Karolinos, matyt, ji bus jauna mirusi. Aleksandras Amerikoje sukuria šeimą. Tuo laiku jie gyveno Skrontone. Iš Amerikos jis jau negrįžo. Kai aš, Jonas Matulaitis - Labukas, sūnus Jono, mokiausi Prienų gimnazijoj 1924 m., gavęs iš kažkur adresą, parašiau savo dėdei Aleksandrui laišką, pranešdamas apie savo tėvo, jo brolio Jono, mirtį ir apie medžiaginius sunkumas man mokantis. Dėdė vis tik atsiuntė 10 dolerių ir darė priekaištų mano mirusiam tėvui, kad jis parvežė iš Amerikos į Lietuvą (tada Rusiją) savo šeimą vargui. Apie 1954 m. jis dar aplankė mano vyresnį brolį Vladą, gyvenusį Kanadoje. Matyt, gyveno jo šeima nelabai amerikoniškai, nes, anot Vlado, dėdės amerikono vizitas jam vis tik kainavęs. Tolimesnis Aleksandro ir jo šeimos likimas liko nežinomas. Šeima ir jos palikuonys ištirpo amerikoniškam tautybių katile. Mano tėvas pasielgė protingiau - mes likome lietuviais.

Ieva Matulaitytė

Ieva Matulaitytė, Kazimiero ir Uršulės Janušauskaitės dukra, gimė Greikonių km. Stakliškių parapijoje, 1869 m. Ieva paskutinė iš užaugusių Kazimiero ir Uršulės vaikų. Ieva 1884 m. buvo 15 metų. Vėlesnių žinių trūksta. Ištekėjo į Kryžiūnų kaimą, Punios parapijon už Kuncevičiaus. (Kaimas, rodos, vadinosi - Kryžiūnai, prie plento į Alytų). Jie augino, kiek žinoma, tris vaikus:

Skan10184_Punios mokykla1919 m

Senoji Punios mokykla 1970 m.

Juozas - mano brolio Felikso amžiaus (gim. 1896), jaunesnis už jį – Mykolas ir jauniausias Vincas mano metų (1906). Pirmą kartą tetos namuose man teko būti 1919 m. rudenį. Pas mano senelį Karolį Šimelevičių II Mišiškių (Zostinkų) kaime atvyko senasis Kuncevičius, tetos vyras.

Aš tuo laiku gyvenau pas senelį kaip viengungį ir lankiau Punios pradžios mokyklos II skyrių. Reikėjo pirkti tikybos vadovėlį, o knygynas tik Alytuje. Su dėdėnu nuėjau pas juos į Kryžiūnus ir pernakvojęs su savo bendraamžiu pusbroliu Vincuku į netolimą Alytų. Jis gerai žinojo miestą ir lengvai suradom knygyną, o paskui ir kepurninką, nes mano kepurėlė jau buvo panaši į seną varnų lizdą. Man nauja kepurė tiko, bet pinigų, kiek prašė žydelis, užteko tik pusei kepurės. Mes su Vincuku, ypač Vincukas, maldavom pardavėją,  ir jis, pasitaręs su čia stovinčia žmona  pasigailėjo ir užmovė man ant galvos naują kepurę. Vincukas be galo mėgo muzikuoti. Turėjo seną namų darbo smuikelį ir juo nuolat čirpino ir čirpino. Teta žadėjo ir Vincą leisti į Punios mokyklą, nors į Punią jiems pora kilometrų toliau kaip man. Su mano tetos Kuncevičių šeima mano mama ir broliai labai nuoširdžiai bendravo (mūsų tėvas jau buvo miręs). Kaip nustebau ir apsidžiaugiau, kai mokykloje, prasidėjus antram pusmečiui, išvydau savo pusbrolį Vincuką. Jį pasodino tarp pirmo skyriaus mokinių. Buvo gražus įraudęs berniukas, gražiau už mane aprengtas. Ėjo gal tris, keturias dienas ir paskui dingo. Už savaitės pertraukos metu vienas mokyklos berniukas pribėgęs prie mane sušuko: Tavo mama liepė tau pasakyti, kad greitai ateitum prie bažnyčios, ten atvežė tavo mirusį pusbrolį. Šventoriuje prie karsto stovėjo tetos visa šeima, mano mama, broliai. Visai sustingau išsigandęs. Teta verkdama liepė atidengti karstą ir man parodyti Vincuką. Gulėjo jis gražiai aprengtas apvaliu veidu kaip gyvas, tik per nosis pasirodęs kraujas. Visur aplinkui siautė ispanka - juodasis gripas. Nuo jo krito žmonės kaip ir nuo neseniai praūžusios šiltinės. Vincukas apsikrėtė mokykloje, nes daugelis vaikų jau buvo persirgę, bet ligos užkratą nešiojo. Ir gripas naują auką paguldė iš karto. Tai atsitiko ir senelio kaimyno ir giminės Šimelevičiaus Jonukui. Tik kelias dienas pabuvęs mokykloje, neturėdamas atsparumo, užsikrėtė ir po savaitės - į kapines. Man užteko tik trijų dienų pasirguliuoti, nes iš pat rudens buvau tame kolektyve ir, matyt, po truputį pripratau prie to priešo... Netekau savo mielo pusbrolio muzikanto, liko tik neišvaizdus smuikelis...

Vėliau dažnai susitikdavome su šiomis giminėmis, kaip tada buvo įprasta - atlaiduose, vyresni broliai - turguose. Kai buvau jau keturias klases baigęs gimnazistas, vyriausias tetos sūnus - mano pusbrolis Juozas jau buvo sukūręs šeimą ir sūnui pakrikštyti pakvietė mane pabūti krikštatėviu. Punioje buvo šv. Baltramiejaus atlaidai. Atvažiavau iš Greikonių su broliais. Krikštamotė su vaikučiu laukė zakristijoje, o mes su vaikučio tėvu Juozu - bažnyčioje. Pamaldoms pasibaigus, pavėlavome į krikštynas. Atėję radome vaikutį jau pakrikštytą, nes klebonas turėjo svečių ir nebuvo nesiteikęs laukti kažkur slampinėjančio krikštatėvio. Krikštamotė ir zakrastijonas jau buvo viską sutvarkę. Kad jau supyko pusbrolis ir visi, pasiuntė mane aiškintis pas senuką kleboną. Ten radau ir buvusį Prienų gimnazijos mokinį klieriką. Jie rodė man knygą, kad krikštatėviu įrašytas būtent aš. Nepatenkino toks klebono paaiškinimas pusbrolio ir pykdamas net nuvažiavo skųstis į Kuriją. Ten rado mano brolį jau prelatą ir Kurijos kanclerį. Jis neprileido pusbrolio Juozo prie vyskupo, jį išbarė, kad mes patys buvome kalti dėl to incidento ir be reikalo puolame labai garbingą senuką kleboną. Man patarė prie progos užeiti ir atsiprašyti už tą landumą. Tą padariau tik po gerų metų, o pusbroliui Juozui priminiau mūsų netaktą, už ką jis supyko ir ant manęs. Dabar Kryžūnuose šeimininkauja kaip tik tas mano neakivaizdinis krištasūnis", kiti Juozo gausūs vaikai pasklidę po plačią apylinkę. Tėvai seniai mirę. Juozo brolis Mykolas, kaip tada mes vadinome - Mikutis, išvyko Argentinon ir ten liko visam laikui.

Baigiant pažintį su senelio Kazimiero vaikais ir jų šeimomis išskyrus Jono, mano tėvo, kur bus atskirai ir plačiau, tenka priminti, kad prosenelių ir senelio Kazimiero bei senelės Uršulės kapai yra Greikonių kapinėse, įėjus per vartelius keli žingsniai į dešinę priekyje, visų senų kapų linijoje. Prieš I-mą pasaulinį karą ir pokariu dar stvėjo aukštas medinis kryžius netoli vidury kapinių išaugusios didžiulės liepos. Dabar ten stovi stilizuotas medžio kryžius jau su kita pavarde, nes senų kapų kauburėlių niekas neišsaugojo, o antkapių tada dar niekas nedėjo, todėl vėliau mažose kapinėse ir laidojo kur papuolė. Tetos Ievukos - Kunčevičių kapai yra Punios kapinėse, o tetos Domicelės - Radzevičių - Greikonių.

Skan10188-3

Senosios Greikonių kapinės 1970 m.

Jonas Matulaitis (vyresnysis)

Jonas Matulaitis, sūnus Kazimiero ir Uršulės Janušauskaitės, gim. 1862 m. gegužės 28 d. Greikonių kaime, Stakliškių parapijoje. Jis buvo antras vaikas Kazimiero ir Uršulės šeimoje. Būdamas 7 metų netenka motinos. Vėliau auga prie pamotės. Paaugęs eina į Butrimonių pradžios mokyklą, kur moko rusas mokytojas. Gerai išmoksta ir lietuviškai, ir rusiškai skaityti ir rašyti, skaičiuoti, kas tada buvo reta. Tai matyti iš to kad visuose bažnytiniuose dokumentuose žmonės pasirašo tik trimis kryžiukais. Vėliau, kai buvo po sukilimo uždrausta spauda ir vyko draudžiamos spaudos gabenimas iš Prūsų, kaimuose lietuviškai vaikus mokė daraktoriai. Buvo pasakojama, kad po pamokų reikėjo gultis ant uzslano ir daraktorius keletą kartų suduodavo per užpakalį diržu. Vieniems už tai, kad nemokėjo, kitiems kad ir mokėjo - kad neužmirštų. Nežinoma, ar Jonas buvo ragavęs daraktoriaus diržo ar ne, bet buvo pakankamai gabus ir paskui namuose mokė savo vaikus, kaimiečiams rašė rusiškai įvairius prašymus, pareiškimus teismui ir kt. Spaudą atgavus namuose buvo laikraščių. O vaikų mokymo kursas buvo toks: pirmiausia elementorius su slibizavojimais, paskui maldaknygė keletą kartų puslapis po puslapio. Suaugesni jau turėjo rusiškai mokytis skaityti ir rašyti. Į mokyklą leido paaugusius, nes reikėjo už 6 kilometrų kasdien pasiekti Butrimonių mokyklą.

Senasis Kazimieras, vėl tapęs našliu, jau rėžiuose žemės nedirbo, tai atliko sūnūs Jonas ir Aleksandras, o namuose dar neištekėjusi Ievutė. Mano būsimas tėvas buvo tvirto būdo, viską sprendė pats ir nemėgo ko nors klausti ar tartis. Matė, kad namuose nesibaigiantys trūkumai ir skurdas. Senasis tėvas be to dar mėgdavo, ką nors sugriebęs užsukti į kaimo karčemą. Jonas nusprendžia apsivesti, turėdamas tam tikrą slaptą išskaičiavimą. Jis nusižiūrėjęs veda iš Zostinkų (II Mišiškių) kaimelio Eleną Šimelevičiūtę. Štai ištrauka iš vedybų metrikos: Jonas Matulaitis, sūn. Kazimiero ir Uršulės Janušauskaitės iš Greikonių km. vedė Eleną Šimelevičiūtę dukrą Karolio ir Onos Stanionytės iš II Mišiškių kaimo 1890 m. vasario 11 dieną  Nemajūnų bažnyčioje.

Tevas 1919 m_2

Vienintelė išlikusi tėvo - Jono Matulaičio nuotrauka. 1919 m

Iš ūkininkavimo jokių santaupų ir svajot netenka, vos galima apkamšyti mokesčius ir būtinus reikalus. Žiemą dar galima kartais šiek tiek uždirbti vežant iš miškų pirklių medžius į jų nurodytas vietas. Jonas, sulaukęs ateinančios žiemos, palikęs Aleksandrą šeimininkauti namuose, pasikinkęs į roges su karukais arklius, išvažiuoja, uždarbiauti. Kiek laiko jis uždarbiavo, ir šiandien mes nežinome. Kartą Butrimonių žydeliai tarp kitko paklausė ten sutiktą senąjį Kazimierą, kurį gerai pažinojo, kur jo sūnus Jonas. Į atsakymą, kad Jonas veža medžius uždarbiaudamas, jie pasijuokė išduodami, paslaptį - jo Jonas jau plaukia per Atlantą. Ir taip nei Jono, nei arklių, nei rogių. Elena, mano mama taip pat nieko nežinojo. Tėvas jai sąmoningai nieko nesakė, kad nebūtų suardyti jo planai. Elena, nieko nelaukus, grįžta pas tėvus į Zostinkas. Ji laukėsi kūdikio. Prieš pat pavasarį tėvas atsiuntė į namus pinigų arkliams nusipirkti. Jis anuos buvo pardavęs su visu inventoriumi, dar pasiskolinęs pinigų pas Butrimonių žydus, pridėjęs pasogą ir nusipirkęs laivokartę. Mamą nuramino, kad išbristi iš skurdo - kito kelio nebuvo. Pažadėjo ir ją vėliau pasiimti. Tai buvo 1893 m. Tais pačiais metais birželio 1 d. mirė Jono tėvas Kazimieras. Namuose liko brolis Aleksandras ir sesuo Ieva. Elena gyveno, pas savo tėvus Zostinkose. 1894 m. sausio 19 m. gimė pirmas Matulaičių šeimos vaikas. Pakrikštijo Nemajūnų bažnyčioje Juozo vardu ir užrašė jau tuo laiku apmiršta Labuko pravarde, o ne Matulaičiu, kurią ir tėvas savo dokumentuose turėjo. Krikštatėviai tiesiog nežinojo, tikros pavardės. Ir ta klaida išaiškėjo tik tada, kai Juozukas važiavo į Petrapilį laikyti egzaminų iš keturių gimnazijos klasių. Ką tėvai nedarė norėdami pakeisti pavardę į Matulaičių - niekas neišėjo. Klebonas tėvą nuramino, girdi, ne pavardė puošia ir aukština žmogų, o žmogus pavardę. Taip ir liko - tėvas Matulaitis, o sūnus Labukas. Vėliau, kai Juozas ėjo į kunigus, kas anais laikais buvo garbingos giminės ženklas, tėvai kitus vaikus pradėjo į krikšto metrikus užrašinėti Labukais. Todėl ir aš, šių rašinių autorius, pasidariau Labuku. Ir buvau iki tol, kol norint išvengti teisinės maišaties, buvo įvestos sudvigubintos pavardės: Matulaitis - Labukas. Kad pasidarėme dvigubų pavardžių „bajorais (viso kaimo tokios pavardės), „kaltas buvo mūsų Juozapas...

Jono Matulaičio šeima Amerikoje.

Jonas atsiuntė laivokartę Elenai - mūsų motinai ir, nurodęs kelionės agentą, prašė tuoj su vaikučiu pasiruošti į kelionę. Galima įsivaiztuoti pasiruošimo rūpesčius. Anais laikais Amerika, tai buvo Laimės Šalies įvaizdis. Ir nuvažiavęs labai retas kas grįždavo. Išvažiuojantį, išleisdavo visas kaimas su ašaromis lyg į amžinybę. O ką jau kalbėti apie namiškius. Elena palieka tėvus, jau subręstantį jaunesnį brolį Juozą ir visai mažytį Jonuką. Leistis į tokią kelionę mažamokslei (mokėjo tik skaityti) ir dar su poros metukų kūdikiu, tai buvo be galo drąsus žingsnis. Agentas buvo žydelis iš Butrimonių miestelio, gerai pažinojęs Joną ir jį palydėjęs į tą šalį. Į Ameriką tada žmonės vykdavo slapta be valdžios žinios ir leidimo. Tam reikalui veikė ištisas agentų tinklas ligi laivo prie Atlanto pakrantės uostų. Motiną Eleną su vaikučiu agentas vežė per Suvalkiją arti Vokietijos pasienio. Pasienio linija tekėjo upelė. Naktį agentas brisdamas per seklumą pernešė vaiką, perbrido su nešuliu ir motina. Jau jie buvo Vokietijoje ir joks pavojus negrėsė. Be to, ir pasieniečiai greičausia buvo paperkami. Agentas perdavė keliautojus kitam agentui, kuris turėjo pristatyti ligi laivo. Sėkmingai pasiekė Hamburgo uostą pačiu laiku. Motina, augusi prie Nemuno, vandens nebijojo, bet Atlantas ne Nemunas...  Keleiviai beveik visi kamavosi nuo jūros ligos. Motinai su mažyliu nebuvo kada sirgti, ir ji sėkmingai išsilaikė. Keleivės

moterys buvo jai dėmesingos ir kiek galėdamos padėjo susitvarkyti su vaikučiu, nes ji tik viena buvo su tokiu mažu keleiviu. Laivai tais laikais plaukė ilgai - arti dviejų savaičių. Laiške tėvas, rašė, kad jis Amerikos jūrų uoste motiną sutiks ir rūpesčių nebus. Niujorke laivo laiptais padėjo išlipti jūrininkai, bet keleiviai skirstėsi, o ji liko viena ir niekas prie jos nepriėjo. Atsisėdusi ant suolo su nešuliu ir vaiku ne juokais susirūpino. Tik po geros valandos pasirodė tėvas. Džiaugsmo buvo su ašaromis. Pasirodo - laivas atplaukė anksčiau numatyto grafiko. Tėvas buvo įsikūręs Skrontone ir sunkiai dirbo anglių kasykloje.

Prasidėjo ir motinai sunkus apsipratimo svetimoje šalyje kelias. Pamatė, koks nesaldus amerikoniško gyvenimo skonis. Tėvas grįždavo iš darbo, iš požeminių šachtų, suodinas ir pavargęs. Motina gamino valgį, skalbė, tvarkėsi pasamdytame bute, kuris buvo anglies kasyklų rajone. Netoliese iš požemių slinko plati juosta pilna anglies duženų. Prie jų galima buvo gauti menkai apmokamo darbo, kur dirbdavo dažniausia nuo namų darbų atitrūkusios moterys. Darbas buvo nesunkus - akylai stebėti juostoje slenkančius anglis ir greitai išrinkti paprastus akmenis ir jų duženas. Darbą vis nuolatos patikrindavo paskirtas brigadininkas. Motina, pagaminusi pietus ir užmigdžiusi vaiką, porai valandų ištrūkdavo prie to konvejerio, uždirbdama ketvirtį dolerio.

USA_Scranton

Skrantono miestas yra netoli Niujorko kur atplaukdavo laivai iš Europos su lietuviais  emigrantais

Anglies kasyklos akmenų atrinkimo konvejeris prie kurio dirbo vaikai ir moterys.

Šeimos didėjimas

1896 m. liepos 17 d. gimė antras mano tėvų sūnus, pakrikštytas Feliksu, o už dviejų metų, t.y. 1898 01 17, irgi sūnus - Petras. Motina augindama vaikus jau nedirbo, tai nusprendė gaminti maistą 3 - 4 darbininkams, tuo būdu šį tą pridėdama prie tėvo uždarbio. Motina priprato prie tokio amerikoniško gyvenimo būdo ir laikė jį daug kartų meterims lengvesniu už varganą moterų rūpesčių ir darbų naštą tuometiniame sodžiuje, kur nuo ratelio, staklių su adatėle, rankomis visų siuvinių ir daugybe kitų moteris į grabą nuvarančių darbų.

Scrantono angliakasiai. (Nuotraukos iš internetinio puslapio apie Amerikos angliakasius)

Skrantono angliakasių  miestas 1890 metais

Tėvas padeda paliktiems gimtojoje žemėje.

Tėvas labai atjautė paliktus tuometinėje Lietuvoje, o tiksliau - tada Rusijos imperijoje. Visi jaumi vyrai prašyte prašėsi laivokarčių į Ameriką, visi artimieji. Tai buvo ir šviesesnės ateities viltis, ir, dar svarbiau, rusiškos armijos muštro išvengimas. Laivokartę nepigiai išpirkti reikėjo, tada vadinamą - šipkartę ir prisiųsti prašytojui. O iš čia jau agentų darbas pristatyti į laivą. Pirmiausia tokią šipkartę gavo tėvo jaunesnis brolis Aleksandras. Po kiek laiko mamos brolis, tėvo svainis, Juozas Šimelevičius, mano senelio Karolio sunūs. Paskui Tėvo sesers Domicėlės Radzevičienės vienas sūnus, paskui kitas. Iš tos visos kompanijos į savo kraštą grįžo tik vienas Domicelės sūnus su šeima - Jurgis Radzevičius. Kiti visi liko ten ir jų palikuonys papildė suamerikonėjusių piliečių gretas, kurie net savo krašto nežino.

Atvykusių darbai buvo anglių kasyklose, nes geresniam darbui reikėjo mokėti anglų knlbą, o mažamoksliams taip greit tai buvo neįkandama. Pasakojo mūsų mama, kad pradžioje neįpratę giminaičiai grįždavo iš šachtų kruvinomis rankomis. Tėvas rūpestingai mokino, kaip šachtoje reikia dirbti su kirtikliu –„kirka", kaip priimti skalūnus.... Uždirbti doleriai buvo išmirkę sūriu prakaitu. O palikti toli namuose vis rašė prašydami - dolerių, dolerių!

Nuo sunkaus ir užsitęsusio darbo šachtose pradėjo šlubuoti tėvo sveikata. Motiną kankino dusulys. Ji vėliau mums pasakojo, kad ją gydęs toks ten žinomas bedievis daktaras. Pasirodo, tai buvo garsus ir žinomas lietuvių veikėjas Šliūpas¹.

Jis ir raginęs dėl sveikatos mano tėvus grįžti į savo kraštą. Tėvas dar buvo gavęs lengvesnio darbo audinių fabrike. Vaikai augo, jų buvo jau trys, motinai rūpesčių taip pat netruko. Lietuvoje likusi rėžiuose žemė be šeimininko, išvykus į Ameriką Jono broliui Aleksandrui, buvo išnuomota prižiūrint sesers Domicelės Radzevičienės, šeimai. Žemė tais laikais buvo brangi ir tie, kas jos neturėjo, daugelį metų taupė ir svajojo įsigyti bent mažą lopinėlį. Todėl ir Amerikoj esantiems palikta savam krašte žemė ne mažiau rūpėjo, nes ten darbą galėjai turėti, galėjai ir jo netekti. Arba galėjo įvykti kokia nelaimė, kaip pav. griūtis anglių kasyklų šachtoje - ir šeima atsidurdavo be maitintojo. Tada likę skubėdavo namo, į savo kraštą, prie savųjų giminių. Atsitiko su likusia Matulaičių žeme Greikonių kaime, kas buvo nenumatyta. Apie 1900 m. didžiulis gaisras sunaikino viso kaimo visus trobesius. Liko tik atokiau buvęs Matulaičių klojimas ir gale kaimo viena trobelė. Šiaudiniais stogais, arti viena kitos sustatytos dūminės pirkelės ir dažnai po vienu stogu tvartai per pora valandų virto ugnies jūra. Tolimesni nuo pirmo ugnies židinio sodžiaus pradžioje dar suspėjo ką nors išsinešti, arčiau buvę - nieko.

Nuomininkas, kuris  nuomavo Matulaičių žemę, viską metęs išvyko. Jono ir Aleksandro sesuo Domicelė ir jos šeima šaukėsi pas brolius amerikonus pagalbos. lr kartu klausė, ką daryti su likusia be priežiūros ir trobesių žeme. Broliai Jonas ir Aleksandras tarėsi, ką daryti. Parduoti nei vienas nenorėjo, nes tai buvo bėdoje užuovėja, bet reikėjo vienam vykti, atstatyti trobesius ir įsikurti arba vėl išnuomavus grįžti į Ameriką. Aleksandras nesutiko važiuoti, atkalbinėjo ir Joną. Ypač nenorėjo grįžti Jono žmona - mūsų motina. Ji žinojo kokie pyragai ten laukia ant gryno lauko. Neilgai teko laukti atomazgos. Tėvo charakteris buvo be kompromisų. Motina pasakojo: laisvą nuo darbo dieną tėvas kažkur išeina, grįžta vėlai jau įsilinksminęs ir sako motinai: važiuojam namo. Motina mano, kad tėvas juokauja. Tada šis padeda ant stalo išpirktas laivokartes. Kilo neapsakomas triukšmas. Bet motinos ašaros ir brolio Aleksandro atkalbinėjimas nieko nepadėjo - šipkartės išpirktos. Tik motina suprato, į kokį vargą su vaikais ji važiuoja. Tėvas ramino - nepražūsime, pasistatysime trobesius, pinigų užteks, vaikams bus sveikiau ir mums savam krašte. Tenai buvo tėvai vieni palikti. Prisiėjo susitaikyti lyg su likimo lemtimi. Po daugelio metų, kai jau ir mano tėvo jau gyvo nebuvo, o aš, peraugęs, buvau dar tik antroje gimnazijos klasėje, susirašiau su savo dėde, tėvo broliu Aleksandru Amerikoje. Jis tada prikišo mano tėvui už neapgalvotą sprendimą palikti Ameriką ir parvežti šeimą vargui. Tada man atsiuntė 10 dolerių – l00 litų dovanų. Dovana man labai pravertė, bet lengvai gavęs, lengvai vaikiškai ir išleidau. Užsakė dar man ir siuntė bent tris metus laikraštį Dirva, kur jo priede Vytis man esant ketvirtoje klasėje buvo atspausdinti mano pirmieji du eilėraščiai: Sudiev širdele išsvajota ir Rytas. 

Rytas

Ant lapelio suspindėjo

ryto ašarėlė,

tai saulelė sutviksėjo,

kėlės aušružėlė.

Ir sužibo, ir pabiro

saulės spindulėliai,

suklestėjo ir iširo

naktelės šešėliai.

Ten berželio viršūnėlėj

pravirko lakštutė,

čia prie girios bakūžėlėj

suskambo dainelė.

1926 m. Prienai

Sudiev...

Sudiev širdele išsvajota,

tylos slaptingais vakarais,

sudiev - padangėms tiek skrajota

svajonių tinklo mezginiais.

Gal kartą šį jau paskutinį

melsvas akis tavo matau

ir skausmą sunkų, begalinį

be žodžių slaptą išskaitau.

Sudiev, sudiev, svajone mano,

sudiev styga ir šios dainos...

Širdis nežino, neišmano,

kas vienišą ją ten paguos.

Gal tu blaškysies nesuradus

rasoto tako į namus,

ramunės žiedas laimę žada,

gyva svajonė ir vėl bus.   

Pirmi Jono Matulaičio - Labuko eilėraščiai atspausdinti laikraščio Dirva literatūriniame priede Vytis  Nr.24  (2I4),  leid.  Amerikoje

Be to, dalyvavau to laikraščio paskelbtam liaudies dainų rinkimo konkurse, kur dažnai vis buvo mano - Labuko pavardė minima.  Toliau dėdė nustojo man rašęs, matyt negalėdamas mane „aprūpinti" doleriais. Tik vėl po desėtkos metų aplankęs tada Kanadoje įsikūrusį mano brolį Vladą, prisiminė ir mane. O aš jau pirmą priekaištą iš dėdės savo a.a. Tėvui laikiau neteisingu: tėvas savo šeimą parvežė būsimai Lietuvai, kad ir vargingai, o dėdės šeimos palikuonys ištirpo amerikoniškam katile, nieko savo gimtajam kraštui nepalikę.

Amerikonai savo krašte

1902 metų vasarą visa Jono Matulaičio šeima: tėvas, motina, sūnūs Juozapas, Feliksas ir Petras iš Amerikos Scronton miestelio sugrįžta į Lietuvą, tada Rusijos imperijoje. Žinoma, parvažiuoja į motinos tėviškę - Zostinkas (II Mišiškes) pas motinos tėvus Šimelevičius ir čia

Skan11201-2

Nemunas ties Zostinkomis apie 1970 m.

laikinai apsigyvena. Greikonyse, tėvo tėviškėje švilpauja vėjai. Iš visų trobesių kluonienos gale dunksi vienintelis klojimas.

Po pasimatymo su artimaisiais džiaugsmo, stoja vietoj tėviškės ir savo krašto romantikos realus pilkas gyvenimas. Įdomiausia buvo, žinoma,  vaikams. Jie sodžiaus nebuvo matę, tik aprūkusį, anglimis apneštą miestelį. O čia aplink didžiulis miškas, nuokalnėje plati melsva, srauni Nemuno juosta. Anapus upės dunkso tamsus ir baugus Punios šilas. Pietuose ant kalno pro medžių viršūnes boluoja bažnyčios bokštas, nuo kurio vakare sklinda varpo gaudesys, toks ilgas, miškų kartojamas ir graudus. Nutyla tik kažkur toli Nemuno nuvilnijusiuose vandenyse. Ir taip kas vakaras „Dievo Angelas" vakarinei maldai. Ne tik vaikai, bet ir atvykėliai suaugę graudinasi ir susimąsto... Prieš akis sunkus kūrimosi ant pliko lauko darbas. Bet kelio atgal nėra, ir tėvas tvirtai apsisprendžia imtis darbo, statytis trobesius.

Vaikai amerikoniukai be didelio senelės Onos Šimelevičienės dėmesio ir meilės, kėlė ir tam tikrą rūpestį. Juozukas buvo jau 9 metų, Feliksas, tikras amerikonas, nes ten gimęs, buvo 7 metų ir Petriukas - 4. Jie čia buvo tikri laukinukai. Jau antrą švečiavimosi dieną senelis Karolis pastebėjo, kad du didesnieji gastroliuoja ant šiaudinio stogo kraigo. Tvartas buvo prieš pirkios langus. Užpakalinė stogo pusė beveik siekė žemę, nes pastogėj buvo malkinė. Vaikai lengvai užsiropštė ir gaudėsi vienas kitą stogo viršūnėje. Lengvai galėjo strimgalviais nusiversti. Kitą dieną vaikų žaidimai vos neatnešė senelio sodybai didelę nelaimę. Grįžęs iš kažkur senelis į kiemą pamatė iš pirkios išbėgantį Juozuką. Jis kūrė į čia pat esantį tvartą, o iš žvarkelio kišenės sklido kibirkštys. Tvarte laukė kiti du amerikoniukai. Sugriebęs senelis Juozuką iškratė iš svylančios kišenėlės saują žėruojančių anglių... Vaikų sumanymas tvarto šiauduose susikurti laužą laiku buvo sustabdytas. Seneliai būtų likę be trobesių, o dar ir su vaikais kas galėjo atsitikti. Šį įvykį Juozapas, jau būdamas vyskupu, man pasakodamas stebėjosi atsitiktinumu padėjusiu išvengti didelės nelaimės. Rudenį Juozuko išdykavimai baigėsi. Punioje, vos už pusantro kilometro, veikė pradžios mokykla. Į ją ir vaikščiojo kasdien Juozukas, palikęs išdykauti mažesniuosius Feliksuką ir Petruką senelės priežiūroje, nes motinai reikėjo talkininkauti prie statybų Greikonyse.

Greikonių sodžiaus atsistatymas

Po gaisro, kuris visiškai sunaikino visą kaimą, nuskurdę kaimiečiai labai sunkiai statėsi tose pačiose vietose trobesius. Ne ką padėjo ir elgetavimas. Anais laikais ir vėliau, kada ir aš prisimenu, vadinami padegėliai važinėdavo po kaimus. Įėję į pirkią ir pasveikinę pagarbinimu, prašydavo: Pasigailėkite padegėlio. Gaspadoriai paklau- sinėję, duodavo ne taip kaip eiliniam elgetai - duonos riekę, bet ar grūdų rėtį, šiaudų kelis kūlius, ar ką nors, nes žinojo, kad tokia nelaimė ir jį kiekvieną dieną gali aplankyti. Bet, deja, iš tų išmaldų namo nepasistatysi, tai talkininkavo vieni kitiems. Statėsi sodžius jau geresnes pirkias, turtingesni - didesnes ir kitus trobesius gražesnius, kiti kokias išgalėjo. Per gaisrą žuvo ne vien trobesiai, bet ir jų parazitiniai įnamiai, kurių buvo apsčiai kiekvienoje pirkioje - blakės, tarakonai, blusos. Jie naudojosi sodiečio vargu, ir etninės pirkelės jiems netrukdė siurbti vaikų ir suaugusių kraują. Dabar kad ir kita menkesnė pirkelė jau buvo ne dūminė, turėjo kaminą ir didesnius langelius.

Tėvai statėsi gražią pirkią, priemenę, seklyčią, ir šalia jos - kamarą. Už pirkios su tuščiu tarpu po vienu, stogu - galvijų ir kiaulių tvartas. Kitoje kiemo pusėje - klėtis ir prie jos malkinė. Toliau tvartas arkliams. Daržinė stovėjo atokiai prie telėtninko, likusi vienintelė visame kaime po gaisro. Besistatant trobesius, ištirpo tėvų visi parsivežti doleriai. Šeimoje atsirado dar vienas vaikiukas - Vladas, gimęs tik parvažiavus 1902 m. Neramus tėvo būdas neleido jam sudėjus rankas sėdėti ir laukti Manos iš dangaus. Jis suranda žemei pusininką ir, palikęs šeima rūpintis motiną, leidžiasi vėl į Ameriką uždirbti dolerių. Sunku buvo motinai su krūva vaikų, nors į laukų darbus jai nereikėjo eiti - pusininkas dirbo. Bet kai reikėdavo atidalinti pusę derliaus, apgaudinėdavo kiek galėdamas.

Amerikonas vėl namie

Po poros su puse metų tėvas su pluošteliu dolerių vėl namie. Baigia kas buvo nebaigta statytis, įsitaiso akmenimis grįstą šulinį, su pritaisyta keista rankena kibirui pakelti. Kitas šulinys prie tvarto gyvuliams. Juozukas ir Feliksas vaikščioja 5 km. į Butrimonių rusišką pradžios mokyklą. 1906 m. šeimą vėl padaugėja. Ir vėl berniukas, o ne mergaitė, kurios tėvai laukia. Deja, tai buvau aš apvylęs tėvus. Pakrikštijo mane tėvo vardu - Jonu. Krikšto mama mano buvo tėvo vyriausia sesuo Domicėlė Radzevičienė. Ji vėliau, kai aš paaugęs buvau, pasakojo, kad kai mane nuvežė krikštyti, klebonas negalėjo įeiti į zakristiją, nes zakristijonas su raktu buvo kažkur dingęs. Į bažnyčią tada nekrištyto vaiko negalima buvo nešti, nes dar griešnas. Tik į zakristiją. Bet vis tik nebuvo kas daryti - krikšto tėvai gabeno mane per bažnyčią į zakristiją pakrikštyti. Atsiradusį zakristijoną klebonas smarkiai apšaukė, kad per jo kaltę aš būdamas kūdikiu be gimtosios nuodėmės padariau dar vieną - būdamas nekrikštu išdrįsau įeiti į bažnyčią. Taigi papildomai sugriešijau dar būdamas pypliu...

Tėvas vėl į Ameriką...

Ir vėl parsivežti doleriai netrukus išgaravo, o pinigų be keliolikos kapeikų už skudurus, kaulus ir kitas žydelių superkamas smulkmenas, - nėra iš kur paimti. Jų vis reikia. Ir nutaria tėvas dar kartą pabandyti laimę. Kelionės jam įprastos nebaisios. Amerikoje yra pas ką apsistoti. Motina vėl tvarkosi su vaikais, didesni žiemą mokinasi, vasarą padeda kiemo darbuose. Žemę kažkas dirba. Deja, šį kartą tėvui visai nepasisekė. Nuvyko į Ameriką tokiu laiku, kai tame uždarbių krašte buvo

darbo krizė. Seni darbininkai sėdėjo be darbo. Brolis taip pat nedirbo, ir jo šeima gyveno tik iš santaupų. Kiek palaukęs, pasiskolinęs iš brolio kelionei skubėjo namo. Motina ilgai dar pajuokdavo už jo neapgalvotas gastroles, jau ir aš tuos juokus prisimenu, nors buvau visai mažas. Sodyba buvo sutvarkyta pavyzdingai, užveistas gražus sodelis, kurių kaime tada dar mažai kas turėjo, dar vis buvo neatsigavę po gaisro. Sodas buvo kitoje ūlyčios pusėje, prieš pirkios galinius langus.

Mūsų tėvas

Mūsų tėvas Jonas Matulaitis, toks pat pavadinimas kaip ir mano, jo sūnaus, ligi mano pirmos atminties, iš man atpasakoto gyvenimo ligi manęs, galima suprasti, koks jis buvo. Jaunas nuotraukoje, atsiųstoje iš Amerikos po pirmo išvažiavimo, buvo aukštas ir gražus, poniškai apsirengęs. Žiūrėdamas į tą nuotrauką, būdamas tik ką po 9 metų, kai jis jau buvo miręs, niekaip negalėjau suprasti, kad tai mano tėvas. Ji ir dingo blaškoma po stalčius. Nežinau, kiek jis tarėsi su motina šeimos reikalais, bet darydamas kai kuriuos sprendimus, elgėsi savarankiškai. Ir ne visuomet sėkmingai. Šeimoje buvo tikras šeimos galva ir motina dažnai likdavo tikra pelene. Kietą tėvo tvarką privalėjo vykdyti visi vaikai ir motina. Kartą net su

motinos mama Ona Šimelevičiene buvo susikirtimas. Deja, apsigalvojęs turėjo atsiprašyti. Vyresnius vaikus už nepaklusnumą arba nusižengimą baudė diržu, o vyresnius jau pusbernius virve. Motina mažesnius apglėbdavo, bet didesniems kliūdavo. Tokia tvarka buvo tada daugelyje sodžiaus šeimų. Vyrai dažnai apmušdavo ir savo žmonas. Vyrai šeimose tikri diktatoriai buvo.

Skan10174_senoji Ulycia Greikoniu kaimo gatve_2

Senosios Greikonių kaimo gyvenvietės vieta – „Ūlyčia" ir mūsų sodelio likučiai apie 1970 m.

Senoviniame sodžiuje toks vaikų auklėjimo būdas buvo beveik visose šeimose - už nepaklusnumą ir kitą nusikaltimą prieš tėvus ir vyresniuosius - fizinė bausmė. Tėvai įšveisdavo net jau gerokus pusbernius. Nebuvo girdėta, kad tėvams kas pasipriešintų, nuolankiai priimdavo daugiausia diržo bausmę, o už tai mažesnieji dar ir ranką tėvui turėjo pabučiuoti. Buvo nuostata, kad diržas vaiko negadina, o ruošia gyvenimui. Fizinės bausmės buvo naudojamos ir retose tada pradžios mokyklose. Dažiausia - liniuote per ištiestą delną. Ši bausmė dar buvo praktikuojama ir 1919 m. besikuriančios Lietuvos kai kuriose mokyklose. Šio rašinio autorius, Punios pradžios mokyklos antro skyriaus mokinys, liniuotės bausmės išvengė tik skubiai palįsdamas po suolu...

Mūsų namuose vyravo drausmė. Mūsų brolis Juozapas, jau būdamas vyskupu, man pas jį buvojant kartą juokais išsitarė: Mes augome kaip drausmės bataljone.... Mūsų tėvas rūkė, sodino tabaką, mes lapus suverdavom ant ištiestos plonos virvelės. Ir džiūvo taip ištemptoj virvelėje pirkios šiaudinėje pastogėje. Bet vaikams, žinoma, jau vyresniems, buvo grieščiausiai draudžiama rūkyti. Ir taip užaugome šeši broliai be šios pragaištingos ydos įpročio. Nerūkė net tie, kurie baigėm augti jau be tėvo. Šis geras įprotis persidavė į vaikų šeimas, kur taip pat nerūkoma.

Senelės Onos Šimelevičienės įkalbinėjimu tėvai Juozuką ruošė mokytis kunigų seminarijoje. Baigęs Butrimonių pradžios mokyklą, eina į Jiezno dviklasę. Paskui su kitais privačiai ruošiasi už Jiezno esančiam Jundeliškių dvare iš keturių klasių kurso ir egzaminus išlaiko Petrapilyje. Rusijos imperijoje jau tokia buvo tvarka kitataučiams.

Poteriai ir mokykla namuose

Dar visai mažus Mama mus jau mokino poterių. Mes, mažieji, ryte ir vakare klaupėmes prie pasienės suolo prieš pirkios galinę sieną, kur kabojo koks desėtkas šventųjų paveikslų, o ant prielangės nedidelis medinis kryželis, beje, kaip ir kiekvienoje kaimo pirkioje. Balsiai kalbėjome visus poterius su dešimčia Dievo įsakymų. Ir nevalia buvo suklysti. Ir taip kasdien, prasimuliuoti retai pavykdavo. Sekmadieniais kai kurie vyresnių eidavo į Butrimonių tada dar mažą medinę bažnyčią. Likusieji, namuose 12 valandą, atseit per sumą, apsėsdavo stalą, atsiskleisdavo maldaknyges ir, vadovaujant tėvui jei jis buvo likęs namuose, pradėdavome giedoti rožančių. Aš dar buvau tik elementoriaus pirmakursis studentas, tai niekaip negalėdavau suprasti daugelio tada dar senoviškų maldaknygių giesmių žodžių. Tik prisimenu daugelį kartų kartojamus: Jėzau Nazarenskas, karaliau žydų, pasigailėk mūsų!... - Žinojau, kad yra Butrimonys, mūsų sodžius Greikonys, bet kad būtų Nazarenskas, ir kur jis?... Pasitaikydavo, kad per mūsų pamaldas kas nors ateidavo.Tėvas be jokių ceremonijų sodindavo prie stalo ir turėjo traukti rąžančių su mumis ligi pabaigos. Net ir pas mus atėjusius kaimynų vaikus susodydavo. Tie paskui kai paleisdavo, šaudavo per duris kaip iš patrankos... Jų namuose to nebuvo.

Žiemą, ir ypač advente ar gavėnioje, sekmadieniais anksti ryte dar prie bliednos lempos šviesos visa šeimyna traukdavo gadzinkas. Visi apsėdę stalą, tik mama prie pečiaus ką nors ruošdama, o tėvas stovėdamas prie stalo pritardavo. Vesdavo giesmes pasikeisdami Feliksas su Petru. Bet kartą Feliksui kažkas užkliuvo ir nei iš vietos. Tėvas supyko ir į pagalbą liepė atsinešti virvagalį... Aplupęs maldininką vėl pasodino į vietą ir iš naujo. Tas užtraukė tokiu verksmingu balsu, kad ir jaunesni giedoriai ne kitaip pritarė. Aš, mažiausias, gal pradėjęs septintuosius, sėdėdamas gale stalo prie vyresnio keliais metais Vlado, irgi žiobčiojau, tik nežinodamas žodžių, o maldaknygę padėtą prieš mane apvertęs žemyn galva, nes mano žinoma knyga buvo tik elementorius. Vladas pastebėjęs pataisydavo. Bet man buvo vis tiek - tėvas į tokį giedorių nekreipdavo dėmesio, tik imdavo baimė dėl kitų. Tėvas vakare žiemą kalbėdavo poterius atsirėmęs į šiltą virtuvės sienelę užpečkyje, kur ir mes mažieji šildėmės. Dažnai pasiimdavo ant rankų mažytę Marcelę, vienintelę mergaitę mūsų šeimoje.

Skan10182 Jiezno senoji mokykla

Jiezno senoji mokykla apie 1970 metus

Namų mokykla

Vyriausias Juozapas, kiek pamenu, jau buvo įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją, Feliksas ir Petras dar vieną žiemą vakarais grįždavo iš Butrimonių pradžios mokyklos. Uždavinius sprendė rašydami ant įrėmintų skalūninių lentelių su grifeliu. Nutrynus vėl galima buvo rašyti. Vlado ir mano mokykla buvo namie, ir mokytojai - Vladui tėvas, man mama ir Vladas. Vladas jau seniai buvo perkandęs elementorių ir storą maldaknygę, ir dabar tėvas mankštino jį rusų kalboje. Vladas skaitė rusiškai, tėvas pataisydavo. Ir taip visą pusvalandį. Mane ir užmiršdavo nosį įrėmusį į elementoriaus paveiksliuką. O paskui Vladas, buvęs tėvo mokinys, tampa mano mokytoju. Na, ir šaukia labiau nei ant jo tėvas, kai aš niekaip nesugebu slibizavoti. O slibizavoti, tai reiškė, kiekvieną raidę keistai peršvebeldžiuoti: b-a-ba, c-a-ca, ir taip be galo... Tik kai suplyšo vienas elementorius, nupirktas naujas buvo gražesnis. Raides reikėjo rodyti savo negailestingam mokytojui į trikampį sulenkta žąsies plunksna - zacipulka. Su jos galu ir išbadydavau sunkiai įsimenamą raidę, o vėliau kokį neklaužadą žodelį... Oi, gaudavau nuo Vlado riksmo. Kai Vladas išeidavo ruošai, sėsdavau prie mamos ratelio. Ji verpdama ramiai be jokio muštro kartodavo sunkiai paskaitomą žodelį, kol aš beveik mintinai įsimindavau. Paskui leisdavo pasilsėti, lipdavau ant šilto pečiaus. Čia paskui pasišildyti ateidavo lauke sušalęs ir Vladas. Jis dabar buvo visi kitoks, nepiktas ir žaidėme, ką nors išgalvoję, kol komanda iš pirkios mūs nenukraustydavo. Tada dažniausia pamokos buvo jau baigtos - reikėjo atsinešti iš kamaros krestį bulvių ir prilupti didžiulį puodą vakarienei. Lupena turėjo būti plonytė, o taip sunku pataikyti, todėl mama pastebėjus apšaukdavo.

Gal tris žiemas ėjau namų mokyklą, pervariau maldaknygę. Paskui su Vladu jau skaitėme plonytę knygelę. Mūsų namuose buvo skaitomas laikraštis Šaltinis ir gražus geltonais lapais jo priedas vaikams Šaltinėlis. Laikraštyje nuotraukos labiau traukė nei skaitiniai. Visus sujaudino žinia ir nuotraukos apie laivo Titaniko² nuskendimą. Ypač tėvai labai jautriai pergyveno šią žinią, nes jie matė tas vandenyno bangas, plaukė laivais, o buvo įsitikinę, kad laivui neįmanoma nuskęsti...

Skan10179-2

Butrimonių pradžios mokykla. Autoriaus fotografuota apie 1970 m.

Tėvo šiokiadieniai

Žiemą ir kitais metų laikais tėvas kartu su suaugesniais vaikais Feliksu ir Petru dirbo ūkio darbus. Žiemą spragilais nuo labai ankstyvo ryto kluone kuldavo javus. Pavasaris ir vasara bei ruduo kviesdavo į laukų ilgus rėžius. Rugius kertant mama su Petru imdavo ir rišdavo į pėdus. Vladas jau ganė su kaimo piemenimis kerdžiaus Jergaus prižiūrimi bendrai viso kaimo gyvulius. Aš rugių lauke prižiūrėdavau po rugių guba pakabintą lopšį su miegančia jame Marcele. Visi turėjome darbo. Ir taip kasdien ką nors turėjome dirbti. Blogiausia buvo su Vladu prižoliauti kiaulėms ėsti, o žolės buvo daugiausia dilgės. Neišsisaugosi neišsidilginęs rankų.

Kartais vasarą, sekmadieniais, tėvas su mama važiuodavo į bažnyčią Butrimonyse. Turėjom tokią vienkinkę ant lingių dažytą brikelę. Mama pasipuošdavo šventadieniškai ir mums mažiesiems labai patikdavo - ji buvo nekasdieniška, graži, tik verkšlenom, kodėl mūsų nesiveža. Išdardėdavo sodžiaus ūlyčia mūsų gailių akių palydėti, tik vylėmės, kad po mažą saldainiuką  parveš. Tokie buvo mažyčiai - už kapeiką du. Butrimonyse beveik visą laiką būdavo dideli turgai. Miestelyje gyveno daug žydų, buvo keliolika smulkių ir stambių parduotuvių, smuklių, už miestelio - totorių bendrija - ūkiai, čigonų kelios šeimos. Kartą nusivežė į tokį turgų tėvai ir mane - kokia laimė. Tiek žmonių, vežimų su arkliais nebuvau matęs vienoje aikštėje. Balta palaidine, persijuosęs diržu ir kardu prie šono vaikščiojo policininkas rusas. Tai buvo keli metai prieš Pirmą pasaulinį karą. Dar rusų imperija. Laikraštyje kartą buvo įspūdinga nuotrauka: visa Rusijos caro Nikalojaus II šeima. Sėdėjau vežime ir pūčiau man nupirktą vaikišką lūpinę armonikėlę, saugodamas vežimą, tėvams atlikinėjant reikalus turguje.

Grįžo kartą tėvas iš miestelio ir pasigyrė mamai, kad jį išrinko valsčiaus teismo tarėju - sendzia. Mama suprato, ką tai reiškia ir tuoj į ašaras. Juk po tų valsčiaus teismų tokie ponai retai kada grįžta negirti, o naudos jokios.

IMG_2998_Brickele

Tikriausiai tokia tai buvo bričkelė … (fotografuota Arklio muziejuje prie Anykščių)

Tėvas visame kaime turėjo didelį autoritetą, buvo apsiskaitęs, mokėjo rusų kalbą ir raštą, rašė žmonėms prašymus, pareiškimus, patardavo bėdoje. Dažnai į mūsų namus atbėgdavo moterėlės kuo nors pasiskųsti - reikėjo išsiaiškinti, kame reikalas. Už kelių namų buvo Bražinskų sodyba. Bražinskas buvo kaimo seniūnas, tai ir draugavo kaimo valdžia. Deja, ateityje tas draugas atsigrįžo į tėvą ir mūsų šeimą kieta širdimi.

Sode, kuris buvo mažas, bet pats gražiausias kaime, tilpo aštuoni bičių kelminiai aviliai. Tada kitokių niekas čia nežinojo. Vasarą kartais pravažiuojančius vežimus bitelės palydėdavo ir arkliai nerdavo lyg iš pragaro. Ankstyvus obuolius, o jų tik viena obelis buvo, labai mėgo kaimo pusberniai, todėl sode broliai padarydavo būdą, kurioje naktį mes su Vladu ant šiaudų, vartydavomės, o ryte atskrisdavo paragindamos dingti pikčiurnos bitelės.. Dabar stovi prieš akis tie saulėti rasoti rytai tame bičių dūzgiančiame sode. O tvankiais vakarais, kai aviliuose ir vietos maža, ir tvanku - bitelės apguldavo iš lauko avilių plaustus ir dusliai dainuodavo... Kvepėjo žiedais ir medumi, visas sodas prisigėręs to kvapo man ir naktimis sapnavosi. Paskutinėje obelų eilėje gale sodo buvo keista obelis - kamlys prie žemės storas, matyt skiepijimo pasekmė, o paskui visas liemuo normalus. Oboliai rudeniniai, rūgštūs, ir tik kai rudenį jau nelikdavo kitų, svirno aruode susirasdavome ir juos, ir buvo skanūs. Po karų, kai jau seniai nebuvo toje vietoje kaimo, sodybos pūpsojo toli ant laukų kalniukų ir tik viena Zubavičiaus pirkelė su tvarteliu stovėjo čia pat kaimovietėje, aš su Renaldu, motociklu pro šalį važiuodami, užsukome apsidairyti. Prie namo sulinkęs stovėjo apšepęs žmogus. Pasirodo, likęs gyvas vienintelis senojo Zubavičiaus, mano tėvo gero bičiulio, sūnus. Ligotas ir apleistas, nors čia pat maišosi senbernis sūnus. Tai buvo Mikas Zubavičius, seniai paliktas žmonos. Apsikabino, kai pasakiau, kas aš esu, ir pravirko. Paskui pasikalbėjus parodė į mūsų buvusį sodą: Taigi dar stovi ten viena obelis Nuėjau. Dieve mano stovėjo dar tvirta ir žalia mūsų storakamblė rūgštuolė, jau gal šimtametė, pribarsčiusi po žalią veją obolių. Skubinamas vakaro apkabinau lyg tikrą sesę ir įsidėjau vienintelį pasitaikiusį obuolį. Deja, atsilankęs po kelių metų jau neradau gyvo Miko, o mūsų rūgštuolės iš tolo bolavo storas kelmas. Užkliuvo kolūkiniams beširdžiams vieniša mūsų senelė rūgštuolė..  Rodos, įbedė į širdį kas piktą rakštį.

Bičių kopinėti atvažiuodavo senelis Karolis iš Zostinkų. Kartu su tėvu su sieteliais ant galvų ilgai jie tupinėdavo apie avilius kažką paburbendami, lyg pabardami biteles už netiesiai susiūtus korius. Tuo laiku nė nemėgink kiek arčiau sodo pasirodyti - tuoj gausi į kaktą bitelės geluonį. Pravažiuojantys lėkė kaip patrakę keikdami - bitės įsivėlę į arklių karčius kėlė siaubą. Po kopinėjimo tuoj prisirinkdavo kaimynų vaikų - jiems liepdavo atsinešti duonos. Ant riekės visiems uždėdavo po gabalą korio su varvančiu medumi. Mums taip pat medaus balius buvo tik bičių kopinėjimo dieną. Vėliau galėjome pačiulpti tik išdarvintų korių, atsigerti vadinamo „miešimo" - užpilto ant korių saldimo - vandens. Deja, tų vargšių bitelių likimas buvo tragiškas. Per Pirmą pasaulinį karą, frontui priartėjus ir mums pasitraukus iš namų, bėgdami rusų kareiviai išdraskė avilius, apdegino. Biteles radome, sugrįžę susimetusias į slyvų šakas. Taip jos ir išnyko.

Tėvo vandravonės

Kai Butrimonyse vykdavo valsčiaus teismo posėdžiai, kaip tarėjas buvo kviečiamas ir tėvas. Tai pasitaikydavo ne taip dažnai. Grįždavo tėvas jau sutemus linksmas. Apdalydavo mus mažuosius riestainiais, tik reikėjo ranką pabučiuoti. O jis, sau vaikščiodamas po pirkios aslą, pusbalsiai dainavo. Mama, žinoma, pyko už tokias linksmas tėvo gastroles, bet niekas jos neklausė. Kartą vėlyvą rudenį iškrėtė Butrimonių karčemininkas mūsų tėveliui tokį šposą. Buvo rudens dargana. Karčemoje užsibuvusi kompanija dar vis nesiskirstė. Pagailo žydeliui sušlapusių drebančių arklių ir jis įvarė su vežimu į savo stadalą - daržinę. Dar mes nemiegojm, Feliksas su Petru vijo virves. Staiga pasirodė duryse visas sulytas tėvas ir klausia: Ar arkliai neparėjo? Visi išsižiojo nesuprasdami, kaip galėjo be važnyčiotojo pareiti arkliai... Išėję mat įsilinksminę vyrai iš traktieriaus ir, neradę pririštų arklių, pagalvojo, kad arkliai atitrūkę patys pasirūpino savo likimu - namo... Visiems buvo tylaus juoko, tik vargšui Petrui prisiėjo pėstute į miestelį ieškoti arklių. Tėvas ryte buvo lyg žemes pardavęs - sarmata. Tai buvo vienintelis atvejis. Tais laikais žmonės gerdavo mažai: pusbonkėlį pasistatę prakalbėdavp visą vakarą. Nebuvo nė už ką, o visai pasigerti buvo didelė gėda.

Sodžius į viensėdžius

Dar kaimas tokio subruzdimo nebuvo pergyvenęs. Apie tai, kas anksčiau buvo čia rašyta, tai buvo ligi 1913 metų. Sodžius suskilo į dvi puses: dalis gyventojų norėjo keltis į viensėdžius, kita, didesnė - palikti sodžiuje. Aktyviausi už išsiskirstymą buvo mūsų tėvas, seniūnas ir kiti. Valdžia rėmė išsiskirstymą, skyrė matininką. Deja, sodiečiai buvo neturtingi, o perkelti trobesius reikėjo ne tik darbo, bet ir carinių rublių. Didžiulis sodžiaus laukų keturkampis, įsispraudęs tarp keturių miškų, ežiomis atskirtomis akolonijomis - įvairaus dydžio laukais - tuoj virto viensėdžių lizdais. Didžiausia bėda buvo pasirinkti lauką pagal turėtos žemės kiekį ir kišenę, nes geresnėj vietoj reikėjo primokėti, prastesnėje gavo priemoką. Kitur - nieko nereikėjo. Tėvas, pasitaręs su jau apsitempusiu sutana klieriku Juozapu, pasiėmė lauką toli nuo kaimovietės, per vieną lauką prie miško. Čia reikėjo tik persikelti trobesius. Sodžius sujudo lyg pabaidytas paukščių būrys. Lėkė žemėn krisdami šiaudiniai stogų kūlaičiai. Jie tiks ant perstatyto stogo. Pirmiausia griebėsi tie, kurių šeimose buvo daugiau vyrų jėgos, kiti lūkuriavo ir laukė pagelbos iš persikėlusių. Mūsų pirmiausia pervažiavo tvartai. Paskui - daržinė, klėtis. Ir štai 1914 metai - karas. Mobilizacija. Kaimo keli vyrukai jau išėjo. Du negrįžtamai. Mūsų šeimos dar neliečia. Prieš žiemą vos suspėja perkelti pirkią su priemene. Kamovietę lieka saugoti pašiurpus seklyčia su kamara, sodas su aviliais ir senas kluonienos beržas, kiekvieną pavasarį aprūpinęs savo saldžia sula. Deja, jam reikia mirti... Reikalinga statyboms mediena, o jis liktų kitam skirtoje žemėje.

Karo kvapas buvo jaučiamas dar gerokai prieš karo pradžią. Pirmiausia pirmą kartą virš kaimo praskrido nematytas tvarinys. Į ūlyčią išbėgo net ligoniai: burgzdamas nepaprastu triukšmu skrido baisus paukštis. „Ancikristas, žegnojosi bobelės. O vyrai aiškiai nutarė: bus „vaina. Dar buvo neišblėsęs Rusijos - Japonijos karas. Dažnai bekojai elgetos praverdavo pirkios duris, ir sakydavo: - „Tai vis japonska vaina padarė". Po kaimų apylinkes lakstė raiti kazokai, manievravo ir niokojo moterų paklotus linus ant paklonių pievokšnių. Pavasarį sodžiaus ūlyčios klampyne traukė keletos arklių vežamos patrankos - armotos. Ir staiga - karas.

Greikoniu kaimo planas_2

Greikonių kaimo schema prieš persikraustymą į viensėdžius

Karas

Tai buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Japonų karą žmonės žinojo, bet jis buvo toli ir į jį iš mūsų

kaimo niekas nepateko, o dabar čia pat su Vokietija. Niekas tada nenuspėjo, kad prasideda ne šiaip karas, o pasaulinis. Gaisras, kuris apėmė visą pasaulį, kaip kad kadaise mūsų sodžiaus, nepalikęs nei vienos pirkios. Butrimonių vieškeliu, kuris ėjo pro pat mūsų sodžiaus pradžią į Alytaus plentą, traukė ir traukė nesuskaitomos kolonos dulkėtų, žalsvom palaidinėm, su vyniotiniais skersai pečius, su šautuvais ilgais durtuvais kareiviai. Dardėjo su rūkstančiais kaminėliais virtuvės, dideliais ratais dviračiai vežimai, raiti karininkai.

Skan10072-33

Vokiečių kareivių kolona su vežimais

(nuotrauka iš A.Pociūno knygos „Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais")

Mums, vaikams, tai buvo didžiausias įdomumas, o suaugusiems - baimė ir rūpestis. Už kelių mėnesių rusiškuose laikraščiuose pasirodė ilgiausi sąrašai pavardžių, ties kuriomis buvo artimiesiems skaudūs užrašai: žuvęs arba - sužeistas. Vienam sąraše rado ir mūsų kaimo Martukos sūnų - žuvęs. Ji buvo našlė ir liko tik su dukra. Vėliau jau neskelbė, matyt, tokių aukų buvo begalės. Pradėjo varyti per seniūniją į pastotis už Alytaus, arčiau fronto. Išvažiavo ir Feliksas. Praėjo dvi savaitės - ir nei Felikso, nei arklių. Pagaliau pasirodė kieme vežimas be vieno rato, vietoj jo pririštas lyg pačiūža pagalys. Ištrūko tik pergudravęs kareivį. Važiuojant naktį akmeniu sulaužė ratą, o be rato ne vežimas. Taip ir turėjo paleisti. Tik prie Alytaus ir vėl sargybinis ant Nemuno tilto – leidimas? Vietoj jo ištraukė kažkokį su anspaudu kvitą. Beraščiui sargybiniui ir tokio užteko - praleido. Parvažiavo nuvargęs ir apsėstas parazitų. Tokia karo pradžia.

1915 metai

Gyvenome jau viensėdyje netoli Gailiakiemio kaimo laukų. Kaimovietėje buvo pasilikę tik galas namo - seklyčia ir kamara. Kiti sodiečiai irgi buvo ne visai persikėlę. Nuo karo frontų artėjo vis neramesnės žinios. Pagaliau nelaimei patirti atėjo laikas ir mūsų šeimai - mobilizacija palietė Feliksą. Tolumoje tyliomis dienomis jau girdėjosi duslūs patrankų garsai. Tėvai ilgai svarstė, kaip pasielgti: pasislėpti Feliksui ar eiti. Bet jau tokia tėvo laimė - kritišku atveju pasirinkti blogiausią sprendimą. Taip ir šį kartą. Graudus atsisveikinimas ir į vežimą, su viltimi, kad nuvažiavus ir užsiregistravus pavyks pasprukti ir grįžus pasislėpti. Deja, nekvaili juk ten sėdi ir viskas numatyta - tik užsiregistravus jau laukia du palydovai. Parvažiavo nusiminęs tėvas, artėjant frontui atidavęs sūnų tiesiog į skaudžių išbandymų rankas. Labiausiai nusiminusi motina - Feliksas jai buvo pats mylimiausias iš vaikų. Jai visuomet padėdavo pirkios darbuose, net bliūdelius, puodus suplaudavęs. Kai motina kur nors išvažiuodavo, žinojo, kad jei Feliksas namuose - viską ras tvarkoje ir jai rūpesčio nebus. Tai ne kiti vaikai - dirbdavo tik paliepiami, pastumiami. Dabar ji vaikščiojo nuleidusi rankas dūsaudama. O lopšyje dar zirzė pagrandukas - Klemensas. Jo tėvai nesitikėjo, o jis kaip tik karo metu papildė mūsų šeimyną.

Kasdien patrankų duslus aidas darėsi vis garsesnis ir garsesnis. Su Vladu ganėme pamiškės žemės žalienose visus gyvulius. Iš vakarų sklido nuo ryto ligi vakaro nuolatinis šniokštimas, lyg kas, paėmęs už šaknų, vilktų ištisą mišką. Jis taip įgrisdavo, kad net ausis skaudėdavo. Tai Alytaus plentu į rytus traukėsi rusai su visa karo technika. Netrukus pasirodė pirmieji bėgliai. Ilgais ir plačiais prikrautais vežimais, apsėstais vaikų ir moterų važiavo prastais keliais, nesipainiodami kariuomenei. Du tokie furgonai įsuko į mūsų viensėdį - prašėsi pernakvoti. Klojime jau buvo suvežtas šienas, šalinės dar tuščios, tai vietos užteko. Jie buvo iš anapus Nemuno, vadinami zalemunčikai, o iš tikro - suvalkiečiai. Kalbėjo saviška negirdėta tarme, vis girdėjosi: na te, na te... Jie gąsdino ir kėlė baimę, esą vokiečiai kankina žmones. Tėvas, nors pasaulio jau buvo matęs, buvo ne iš drąsiųjų... Tačiau iš anksto buvo nuspręsta nesitraukti į Rusijos gilumą, o persikelti su gyvuliais pas senelius prie Nemuno krantų ir ten praleisti frontą. Geresnio sumanymo ir negalėjo būti, nors  iš viso niekur nereikėjo iš namų bėgti, ką daugumas kaimo žmonių ir padarė. Bet ar likimą gali suvaldyti. Po kelių dienų karo muzika artėjo valandomis. Ir pagaliau jau girdėjosi kulkosvaidžių kalenimas. Jis buvo dvejopas. Vieni kaldavo balsiai ir retai, antri tankiai ir tyliau. Tai buvo vokiečių. Su triukšmu išgarmėjo zalemunčikai.

Vokieciu%20kulkosvaidis

Vokiečių kulkosvaidis

Rusu%20kulkosvaidis

Rusų kulkosvaidis Maksimas

(nuotraukos iš Arvydo Pociūno knygos „Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais")

Dėl visa ko susikrovėme ir mes du vežimus, nes vienas jau buvo parvarytas senelio. Kažkas paskelbė - čia pat už miško esančios įsikasusios rusų patrankos. Pasiųstas pažiūrėti Petras nieko ten nematė, bet vis tik nutarta vykti pas senelius į Zostinkas. Petras ir mes su Vladu varėmės visus gyvulius: karves, avių būrelį ir neklaužadas kiaules. Vežimai turėjo vykti paskui, o mums prie plento palaukti. Gyvulius varėmės pakelėmis, o keliu traukė pabėgėlių vežimai. Mūsų kryptis buvo priešinga ir visi stebėjosi, kad mes gyvulius varomės fronto link. Sustojome prie plento ir laukiame vežimų. Jų nėra ir nėra, o jau ir pradeda temti. Nerimsta ypač kiaulės - jos žviegia ir nori ištrūkti atgal į namus. Petras mus palikęs grįžta atgal - kur tie vežimai. Vargšas Petrelis, ar jis galėjo žinoti, kad tie žingsniai, tai buvo jo nelaimės pradžia. Sutemo. Prie Jiezno, kuris buvo už kokių šešių kilometrų vyko mūšis. Patrankos nakties tamsoje į padanges žėrė kibirkštis. Jau ne tik aš, bet ir vyresnis už mane Vladas pradėjome aimanuoti. Pasirodęs Petras liepė grįžti atgal su gyvuliais. Deja, deja... Jei būtume nusivarę pas senelius, viskas būtų pakrypę į laimingą pusę. Kiek nedaug reikalinga žingsnių ligi sėkmės.

Nelaimių grandinės pradžia

Nelaimė viena neina, ją lydi tokie patys palydovai. Jų pradžia jau buvo prasidėjus Felikso žingsniais į rusų bėgančią kariuomenę. Dabar laukė ilgas jų tęsinys. Tokių mūsų šeima dar nebuvo turėjusi. Jų pasekmės mus lydės visą gyvenimą. Kai dabar žiūri atsigrįžęs į to laiko įvykius, matai, kiek nedaug reikėjo blaivios minties išvengti tų pražūtingų žingsnių. Tiesiog lyg piktos dvasios pasiųstas atsitiktinumas nulėmė visą šeimai nelaimių sriautą.

Grąžinę iš kelionės gyvulius, radome į klojimą įvarytus su pakinkytais arkliais abu vežimus. Mes vaikai nustebome, kad kiaulių liepė neuždaryti, kaip paprastai į tvartą, o paleisti į pasėlius. Teėda - vis tiek neprisieis nuimdinėti... Kokia ta vasaros naktis - tuoj ir švinta. Mes vaikai dar kiek primigome, o tėvai - vargu. Ryte, kieme, užgirdęs vištų kudakavimą, išėjęs tėvas pamatė du rusų kareivius begaudačius višteles. Jie matė paruoštus kelionėn vežimas ir sumetė kaip išsisukti iš nemalonių vištų gaudynių, ir tuoj paragino trauktis iš čia, nes priartėja fronto linija. Galvotrūkčiais viską palikę išdardėjome, vėl varini gyvuliais Butrimonių link - tolyn nuo tariamo fronto. Sustojome Plasapninkų kaimo pabaigoj ištuštėjusiame kieme prieš Želnios palivarko supelkėjusį alksnyną. Matėsi už trijų kilometrų Butrimonių naujos bažnyčios pastolių smaigai.

Skan10960-2

Statoma Butrimonių bažnyčia 1916 metais

Prieš miestelį kiek užmatai visas laukas išraustas apkasais. Pavojingesnės vietos poilsiui ir būti negalėjo, bet atrodė, kad tas pavojus kažkur toli... Arklius atkinkė į alksnyną ganytis, čia paleidom ir kitus gyvulius. Staiga sustojo daugybė besitraukiančių rusų kareivių. Mūsų Petras ir tėvo bičiulio sūnus Petras Zubavičius prašė tėvų leisti pasitraukti greičiau, kad nepakliūtų vokiečiams, kurie, kaip tyčia skelbė rusų propaganda, tokius kankina, prie sienų kala... Ir tėvai baimindamiesi sutiko. Tik liepė palaukti anapus miestelio, nes atvažiuosime ir mes. Tėvas kareiviams dar pardavinėjo senus lašinius, ir mes sukomės apie vežimus užmiršę gyvulius. Staiga kareiviams komanda, ir jie skubiai išėjo. Tėvą, grįžtantį iš miestelio, jau stovėjusi sargyba nenorėjo praleisti atgal. Pirmyn gali eiti, bet atgal - ne. Susigriebėme, kad nėra mūsų poros arklių, tik likę senelio. Nėra ir viso būrio avių...

Su Vladu bežiopsodami prie sugriuvusių pailsėti kareivių, tarp jų buvo ir lietuvių, buvome užmiršę gyvulius. Reikėjo skubėti, pasitraukė paskutiniai rusų daliniai. Galėjome atsidurti visai tarpe pirmų fronto linijų, tuo tarpu, kai mūsų paliktuose namuose ramių ramiausia. Du vežimai ir tik pora arklių. Perkrovę svarbesnius daiktus į vieną, kai ką užkasę čia pat tvarte į žemę ir palikę vežimą tuščią, patraukėme per Butrimonis. Sustojome už kokių 6 kilometrų sodyboje, kur buvo ir daugiau pabėgėlių. Visi nutarė toliau nesitraukti, laukti fronto persiritimo. Papjovę kiaulę, maitinomės šviežia mėsa, mama kepė iš atsivežtų miltų duoną. Pro šalį einančiu keliu nuolat lakstė raiti pavieniai su pikėmis (ietimis) kazokai. Tėvas su vyrais nuėjo į miestelį ieškoti paliktose parduotuvėse popirosų... Bet neužilgo išsigandę pardūmė - vokiečiai jau sviediniais apšaudė miestelį, ir vienas sviedinys sprogo arti jų numatytos pažįstamo žydelio krautuvininko parduotuvės. Visą naktį nemiegojome: aplinkui matosi gaisrai, girdėjosi staugiančių sviedinių švilpimas. Vėliau tik sužinojome, kad iš ramiausios vietos atvažiavome į neramią. Ryte viskas nutilo. Jau kažkas matęs vokiečių kareivius. Subruzdo visi pabėgėliai rengtis į namus. Mums su Vladu bėdos daug nebuvo - avių būrio nebuvo. Jis vienas varėsi aplink miestelį karves, o aš sėdėjau su Marcele vežime, prie lopšio su Klemensu - mama. Tik įvažiavus į miestelį sutikome pėsčių vokiečių kareivių koloną. Labai bijojome ne tik mes vaikai, bet ir tėvai. Mus stebino kitokios uniformos nei rusų, ir šalmai ant galvu su smailais snapeliais. Praėjo kareiviai ir tuščia gatve slinkome, kol staiga arkliai suprunkštė ir metėsi į šoną. Viduryje gatvės gulėjo užmuštas arklys. Tik uždengus skudurais arkliams akis galėjom praslinkti. Prie šventoriaus mūro gulėjo ir raitelis. Kruvina