Gladiolės gladiatorei

By Tadas Zaikauskas

Populiarių detektyvų rašytojas nubunda surištas automobilio bagažinėje. Antkapių užrašų meistras sulaukia siūlymo pastatyti filmą pagal jo seniai parašytą, bet neišpopuliarėjusią knygą. Taip prasideda dvi istorijos, nagrinėjančios, kiek autorius yra laisvas nuo savo kūrinio. Ir dar bus smurto ir šiek tiek nuogybių.

• Language: Lietuvių
• Publisher: Tadas Zaikauskas
• Release date: May 8, 2015
• ISBN: 9781311713476

Book preview

Gladiolės gladiatorei

Tadas Zaikauskas

© 2013 Tadas Zaikauskas

Smashwords Edition

Iš graikų kalbos nevertė, o pats lietuviškai užrašė

Tadas Zaikauskas

01

Kai jo paklausė, kaip jis įsivaizduoja idealų rašytoją, jo atsakymas buvo: pagyvenusį, šiek tiek apkūnų, būtinai su barzda, medžiokliniu šautuvu ir šviežiai ištaškytomis smegenimis ant nutrinto zebro kailio. Toks apibūdinimas buvo keistas jau vien tuo, kad jis pats buvo rašytojas ir visiškai nebuvo panašus į ką tik pateiktą aprašymą. Ypač dėl barzdos. Jo paties veidas kasdien būdavo patikrinimas aštriais ašmenimis, o paskui nudeginamas losjonu. Šis skausmas per keletą metų tapo netgi malonus. Nepaisant atkaklaus skutimosi, plaukai ant veido stengėsi užaugti su lygiai tokiu pat atkaklumu. Ko gero, taip į paviršių kalėsi tikrasis Rašytojas.

Tačiau jo pasisakymas apie idealaus rašytojo išvaizdą sukėlė šiek tiek nerimo jo kukliam pažįstamų ratui. Ir ne tiek dėl barzdos, kiek dėl to šautuvo ir smegenų. Gal jis į artimiausią būtinų darbų sąrašą įtraukė savižudybę? Taip, aišku, nebuvo, nors savižudybė labai prisidėdavo prie dažno rašytojo populiarumo. Tik čia buvo keli nepatogūs dalykai. Pirma, savižudybę sėkmingai gali atlikti tik kartą. Antra, jei tai pavyko iš pirmo karto, galimybių pasidžiaugti staigiai išaugusiu profesiniu populiarumu kaip ir nelieka.

O tokio populiarumo jam trūko. Išleista buvo tik viena jo knyga. Nupirkta buvo irgi panašiai. Kad pragyventų, jis išmoko kalimo ant antkapių amato. Taigi, žiūrint grynai techniškai, jis gyveno iš rašymo - ant antkapių rašydavo vardus, pavardes, datas ir kas dėl to liūdi.

Jo absoliučiai nesėkminga knyga buvo apie absoliučiai sėkmingą rašytoją, kuris vieną rytą nubunda viename iš savo romanų ir tiksliai žino, kaip įvykiai aplink jį klostysis toliau, ir kuo viskas baigsis. Herojus žinojo, kad baigsis prastai, mat rašydavo trilerius, kuriuose išgyvendavo retas. Tą rytą jis ypatingai gailėjosi, kad rašo smurtines knygas, o ne erotinius romanus, nes daug maloniau būtų nubudęs ne išgalvoto automobilio bagažinėje ir surištomis rankomis, o šalia stambiakrūtės įdegusios valstietės šieno kupetoje. Nežinia, kodėl, bet herojus įsivaizdavo tik vieną erotinio romano scenarijų, ir šienas, valstietė bei krūtys ten buvo privalomi elementai.

Žodžiu, tokios knygos niekas neskaitė. Nebūtų čia nieko baisaus. Rašytojas buvo bepradedąs kitą knygą. Tačiau sužinojo, kad antros niekas nesiruošia leisti. Bent jau su jo pavarde, mat ta pavardė jau buvo priskirta prie leidybos verslo nesėkmių. Tačiau pasirašyti knygą kita pavarde jis nenorėjo. Pirmiausia dėl to, kad buvo prisirišęs prie saviškės. Juk būtent pavardė išlieka, kai numiršti. Kas kitas, jei ne antkapių užrašų meistras, tą žino geriausiai.

Rašyti ne tik vardus pavardes bei datas jis taip ir nenustojo. Kartais netgi nusiųsdavo trumpus apsakymus į literatūros žurnalą. Tai buvo nuostabūs, sąmojingi pasakojimai su netikėtais siužeto vingiais, įtraukiančiais dialogais ir išraiškingais veikėjais. Nė vienas apsakymas nebuvo išspausdintas. Ir pavardė čia buvo niekuo dėta. Jo nesėkme paženklintą pavardę leidybos pramonė seniai pamiršo.

Jis dėl to nesikrimto, nes tikėjo, kad svarbiausia yra rašyti tai, kas tikra, kas nesumeluota, kas yra nepagražinta ir nenuslėpta tiesa. O tokių tekstų buvo galima rasti tik Ernesto Hemingvėjaus knygose ir ant antkapių. Kaip jau žinoma, jis buvo atsakingas už pastaruosius.

Labai greitai viskas pasikeis.

Labai greitai viskas pasikeisti pradėjo nuo paprasto skambučio, kai neprisistatęs balsas šaltai išdėstė komplimentą:

-Man patinka, kaip jūs rašote. Jūsų stilius.

Jis niekada nebuvo susimąstęs, kad antkapių užrašų kalėjai turi stilių. O juolab, kad tokie stiliai turėtų gerbėjų.

Bet neprisistačiusio balso savininkas kalbėjo ne apie antkapius, o apie jo knygą.

02

Uždarydamas elektroninės bankininkystės tinklalapį, Teodoras Rozentalis šyptelėjo, o paskui staiga žvilgtelėjo pro langą. Visada taip darydavo, kad įsitikintų, jog niekas jo nestebi, kai tikrina savo banko sąskaitas. Aišku, niekas jo nestebėjo, nes langas buvo dvidešimt aštuntajame prabangių apartamentų aukšte. Gyveno čia jau beveik metus, po to, kai paliko žmoną ir dukterį dideliame name su uždaru baseinu. Paliko ne dėl banalaus meilės romano, stereotipiškai taikomo jo amžiaus vyrams. Paliko todėl, kad norėjo tokio romano. Norėjo turėti nevaržomų ir neįpareigojančių santykių su moterimis. Per tuos metus santykius turėjo du kartus. Abu kartus labai varžėsi ir abu kartus atsiskaitė grynaisiais.

Nuotaika nuo pat ryto nebuvo prasta, bet dar labiau pasitaisė, kai įsitikino, jog avansas už jo naują knygą jau saugiai laukia, kol bus padalintas į keturias dalis - žmonai, dukters mokslams, pensijai ir sau. Paskutiniąją dalį, aišku, mėgo labiausiai. Ji turėjo garantuoti ne tik apartamentų dvidešimt aštuntajame aukšte nuomą, bet ir reguliarų moterų apsilankymą.

Leidykla be baimės sumokėjo jam avansą, nemačiusi nei naujos knygos juodraščio, nei jos apmatų, nei trumpo siužeto aprašymo. Tai bus jau devintoji jo knyga. Sutartis pasirašyta dešimčiai. Iš ankstesnių aštuonių jis tik kartą nepateikė knygos pagal grafiką - atnešė ją savaite anksčiau. Šį kartą buvo ramus, nes puikiai žinojo, kaip prasidės nauja istorija. Įtarė, ir kaip ji baigsis, nes jo knygos baigdavosi vienodai.

Naujas pelningas trileris bus apie nevykėlį rašytoją, kurio seniai išleistą ir visų pamirštą knygą netikėtai suranda ir nutaria ekranizuoti viena kino studija. Rašytojas bus pakviestas perrašyti knygą kaip kino scenarijų, o prasidėjus filmavimui, supras, kad įsivėlė į prekybos žmonėmis istoriją. Teodoras Rozentalis dar niekada nerašė romano apie prekybą žmonėmis, nors buvo išbandęs septynias žmogžudystes, du banko apiplėšimus, vieną įkaitų paėmimą ir dvi narkotikų kontrabandos istorijas. Visos pavyko puikiai.

Žinojo, kad sunkiausia dalis bus sugalvoti pagrindinio personažo vardą. Kol kas vadino jį „JIS". Tiksliai parinktas vardas - pusė personažo sėkmės. Šįkart veikėjas turi būti pilkas, paprastas, kasdieniškas, todėl vardas turėtų būti dažnas ir gal kiek nuvalkiotas. Tomas? Benas? O gal nevykėliškumą pabrėžtų retas, bet vardo savininko nedžiuginantis vardas? Kaip Helmutas. Arba Gaudeamusas. Kažin, ar yra toks vardas? - įjungdamas kavos aparatą galvojo Teodoras Rozentalis. Beje, Teodoras irgi tiktų, bet savo vardo jis niekada neduodavo personažams. Ir ne todėl, kad bijojo, jog skaitytojai ims matyti personažuose patį autorių. Juolab, kad savo knygas jis pasirašinėjo kaip Teo Ross. Kava dideliais ir vienodais lašais ėmė kapsėti į espreso puodelį. Teodoras Rozentalis prieš save pasistatė cukrinę.

Vardą nevykėliui rašytojui, jis sugalvos vėliau. Kol kas užtenka, kad parinko jam profesiją - antkapių užrašų kalėjas. Juk reikėjo personažui sukurti pragyvenimo šaltinį, jei jau rašytojas anas buvo nenusisekęs.

Kava buvo tiršta, karti ir saldi vienu metu. Cukrus pro putą prasiskverbė lėtai, o kai tik paskutiniai krislai nuskendo, puta tuoj užsitraukė. Trys gurkšniai. „Kai espreso puodelis nebesuteisk tos palaimos, kurią patiriu kaskart, galėsite mane palaidoti". Tai buvo vieno iš jo personažų žodžiai. Personažą dar knygai nepasibaigus nušovė baikeris su nupjautvamzdžiu.

Teodoras Rozentalis atsistojo prie lango ir dar kartą apmąstė naujo romano pradžią. Rašytojas parašo knygą, ji nesulaukia populiarumo, jis dirba užrašų ant antkapinių paminklų kaliku, bet sykį sulaukia skambučio. Skambinantysis tikina susižavėjęs jo darbu. Galima įterpti juokingą dialogą, kuriame pagrindinis veikėjas mano, jog kalbama apie jo kalamas pavardes ant antkapių, o skambinantysis kalba apie prieš dešimtmetį parašytą knygą. Veikėjas sužinos, kad kino kompanija nori statyti filmą pagal jo romaną. Visiškai nekalta pradžia. Puiki pradžiai trileriui.

Edvardas. Edvardas Stokas. Edis.

Teodoras Rozentalis ką tik sugalvojo vardą savo personažui. Rytoj ryte, devintą nulis nulis, bus parašyta pirmoji naujos knygos eilutė. Jei nepramiegos.

03

- Statyti filmą pagal mano knygą? - perklausė Edvardas Stokas? Ir nelaukęs patvirtinimo uždavė, jo manymu, patį logiškiausią klausimą iš visų galimų šią konkrečią akimirką:

- Kokio velnio?

Matyt, balsas telefone irgi tikėjo, kad toks klausimas bus pats logiškiausias tam tikrą konkrečią akimirką, mat atsakė tarsi pasiruošęs iš vakaro:

- Todėl, kad ji gera. Tamsta esate sušiktas genijus.

Edis sutiko tik su antrąja teiginio dalimi, bet nieko nepasakė.

- Tai ar sutinkate? - balsas atrodė nekantrus.

Edžio logika veikė nepriekaištingai ir buvo pademonstruota kitu taikliu klausimu:

- Bet mano knygos niekas neskaitė, tai kodėl manote, kad žiūrės filmą pagal ją?

Balsas ir vėl buvo pasiruošęs:

- Dabar niekas nieko neskaito. Bet kinuose žiūri visokį šlamštą. Nesakau, kad jūsų knyga šlamštas.

- Tai jums patiko?

- Neskaičiau.

- Bet norite pagal ją statyti filmą?

- Filmui reikia idėjos. O jūs ją turite. Ant knygos nugarėlės parašyta, kad kažkoks rašytojas sykį nubunda viename iš savo parašytų romanų. Čia yra idėja.

- Esu tikras, kad ji ne mano.

- Jūs pasiskolinote šitą idėją?

- Greičiau pavogiau. Gali skolintis tik tai, ką paskui grąžini. Knygos idėjos niekam nesiruošiu grąžinti.

- Velniop. Jūs parašėte, idėja jūsų. Statom filmą. Čia galima padaryti bet ką - nuo Lynčiško mindfuck iki gero trilerio.

- Knyga tai labiau komiška.

- Galima ir taip.

Edvardas Stokas pajuto, kad ima užsikrėsti skambinančiojo entuziazmu. Ką tik pasižymėjęs keliais itin gerais klausimais, šįkart jis suklupo:

- Kas vaidins pagrindinį herojų?

Balsas telefone staiga tapo šaltas ir dalykiškas. Žinoma, dar nėra aišku, kas ką vaidins, todėl nesiruošia vaidinti prieš Edvardą. Pirmiausia reiktų susitikti, aptarti kontrakto ir pradėti knygos perrašymą į kino literatūrą. Kino literatūra skambinantysis vadino paprasčiausią scenarijų. Tačiau „kino literatūra" skambėjo poetiškiau. Daugiau su poezija Balsas neturėjo nieko bendro.

Edvardas Stokas susitikti sutiko jau rytojaus rytą. Skambutis buvo toks netikėtas ir tuo pačiu žadantis didelį nuotykį, kad atsisakyti būtų kvailystė. Edis užsirašė biuro adresą, kuriame pažadėjo atsidurti lygiai devynios nulis nulis. Puikiai žinojo, kad nepramiegos, nes, ko gero, šiąnakt neužmigs.

- Beje, aš Moris.

- Moris koks?

- Tiesiog Moris. Niekas kitas čia manęs kitaip ir nevadina.

- Tada aš Edis.

- Edi, nepamirškit, jūs - sušiktas genijus.

Ir šį kartą Edvardas Stokas liko patenkintas pavadintas genijumi, tačiau ir vėl neužginčijo patikslinimo, koks jis konkrečiai genijus.

Vargšas Arnoldas Kurpė. Jis buvo visai nekaltas, kad pasimirė prieš mėnesį ir šiandien ant jo antkapio užrašą iškalti turėjo Edvardas Stokas, ką tik suviliotas kino pasaulio ir mąstantis apie būsimą šlovę, o ne apie raidžių eiliškumą ant antkapio. Pirmus porą metų Arnoldas Kurpė bus numiręs kaip Arnoldas Kuprė, ir tai yra dviguba tragedija, mat ponas Kurpė itin didžiavosi savo reta pavarde ir nekentė žuvų. Kuprė yra lašišinių šeimos žuvis, per nerštą užsiauginantį kuprą. Po dviejų metų klaidą pastebės neseniai išmokęs skaityti Arnoldo Kurpės anūkas. Bet tai jau bus nebe Edvardo Stoko rūpestis.

Tą pačią naktį Edis įrodė, kad turi rašytojo talentą numatyti artimos ateities įvykius. Jis tikrai neužmigo. Atsinešęs stalinę lempą prie lovos, jis atsivertė savo paties prieš dešimtmetį parašytą knygą. Perskaitė pirmą puslapį. Jame turtingas trilerių rašytojas Teodoras Rozentalis ką tik gavo avansą už naują romaną, išgėrė puodeli espreso ir pasirinko kriminalo rūšį, apie kurią suksis siužetas - prekyba žmonėmis.

Rytoj devynios nuli nulis Edvardas Stokas, ką tik iš naujo perskaitęs savo paties knygą, nusišypsos biuro administratorei, akies krašteliu nužiūrinėdamas iš per siauro švarkelio besiveržiančias per dideles krūtis. Krūtys liks įkalintos švarkelyje, bet Edvardas Stokas sužinos, kad ponai jo jau laukia.

04

Devynios nulis nulis Teodoras Rozentalis (o tiksliau Teo Ross, mat jei jau jis pasirašinėdavo knygas ta pavarde, tai, galima sakyti, jis ir rašė knygas ta pavarde) neparašė pirmo naujos knygos sakinio. Neparašė ir kelios minutės po devintos. Tiesą sakant, Teo Ross (o tiksliau Teodoras Rozentalis, nes jei jau jis nerašė, tai nebuvo reikalo vadintis Teo Ross) mielai būtų parašęs, bet tuo metu niekaip negalėjo to padaryti, mat buvo automobilio bagažinėje. Kaip čia atsidūrė, jis nežinojo. Tiesiog nubudo ne nuo sau įprasto arfos garso, kurį skleisdavo jo elektroninis žadintuvas, o nuo nemalonaus ūžimo ir dar nemalonesnio galvos daužymosi į kažką šalto ir kieto.

Teodoras Rozentalis greitai suprato, kad yra automobilio bagažinėje. Markės nežinojo, bet jam buvo aišku, kad tai nemažas sedanas, nes suaugęs vyras bagažinėje tilpo visas. O tai jau neblogai.

Dar buvo aišku, kad automobilis juda. Dar niekada Teodoras Rozentalis nebuvo toks nepatenkintas kelių būkle. Kiekviena duobė garantavo gana skaudų smūgį galvą į kažką metalinio. Apsičiupinėjęs populiarių knygų autorius, nors ir menkai