Išpažinimai

By Aurelijus Augustinas and Henry Chadwick

Naujas pataisytas leidimas papildytas nauju Henry Chadwicko Įvadu

Augustinas – stebinantis filosofas ir virtuoziškas pasakojimo meistras. Aistros persmelkti prisiminimai jam puikiai dera su nuoseklia refleksija. Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias Vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo. Per šešiolika amžių nuo Augustino atsivertimo nebuvo meto, kuomet „Išpažinimai“ nebūtų turėję svarios įtakos intelektiniam, dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.

„Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ visuomet išliks vienas didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų.“
Henry Chadwick

Vilnius: Hubris, 2019.
Iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė ir Vaidilė Stalioraitytė.
Įvadą iš anglų kalbos vertė Viktoras Bachmetjevas.
Knygos dailininkė Marija Mlinkauskaitė.

• Language: Lietuvių
• Publisher: HUBRIS
• Release date: Aug 2, 2020
• ISBN: 9786099608778

Book preview

Aurelius Augustinus.

Confessiones

Augustino Išpažinimus vertė:

Eugenija Ulčinaitė (Knyga I-IV, XI)

Vaidilė Stalioraitytė (Knyga V-X, XII-XIII)

Įvadą vertė:

Viktoras Bachmetjevas

Išpažinimų tekstas verstas iš Sant’ Agostino Confessioni, Testo criticamente riveduto e apparati scritturistici a cura di Manlio Simonetti, t. 1-5, Fondazione Lorenzo Valla, Arnoldo Mondadori Editore, 1997.

Įvado tekstas verstas iš Henry Chadwick Introduction in Saint Augustine Confessions, translated with an Introduction and Notes by Henry Chadwick. Oxford: Oxford University Press, 1991.

Išleido HUBRIS

[e-mail]

www.hubris.lt

© Eugenija Ulčinaitė, vertimas, 2004

© Vaidilė Stalioraitytė, vertimas, 2004

© Viktoras Bachmetjevas, vertimas, 2019

© Tomas Vyšniauskas, viršelio nuotrauka

Knygos viršelio dailininkė Marija Mlinkauskaitė

Įvado redaktorius Paulius Garbačiauskas

El. knygos (EPUB 3) gamyba – Albertas Rinkevičius

ISBN 978-609-96087-1-6

ISBN 978-609-96087-7-8 (el. knyga)

Įvadas

Aurelijaus Augustino „Išpažinimai visuomet išliks vienas iš didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų. Kaip ir Jeano-Jacques’o Rousseau knyga tuo pačiu pavadinimu (tačiau visais kitais atžvilgiais turinti nedaug bendra), šis kūrinys turi ilgaamžę galią prabilti, nors yra parašytas veik prieš šešiolika šimtmečių ir neabejotinai įsišaknijęs Antikoje. Šiuolaikiniam skaitytojui daug kas jame gali pasirodyti taip „modernu, kad kartais apstulbina suvokimas, kokios senos yra jo prielaidos ir koks specifinis kontekstas, kuriame rašė autorius. Dėl šio konteksto ir prielaidų vertimui reikia bent jau glausto paaiškinimo, kad skaitytojas galėtų suvokti Augustino įrodinėjimų tikslą ir jo laikmečio socialinį kontekstą – šis kūrinys yra svarbus šaltinis ne tik religijai, bet ir socialinei istorijai. Nes tai toli gražu nėra paprasta jautraus žmogaus autobiografija – žmogaus, kuris jaunystėje buvo apžavėtas estetinio grožio bei apimtas lytinio pasitenkinimo siekio, o tuomet niauraus jaudulio ir nerimasties laikotarpiu dramatiškai atsivertė į krikščionių tikėjimą, kol galiausiai tapo vyskupu, pagarsėjusiu savo pesimistišku požiūriu į žmogaus prigimtį ir visuomenę. „Išpažinimai yra daugiau nei tik pasakojimas apie atsivertimą. Tai itin rafinuotas ir subtilus kūrinys, kur netgi iš pažiūros paprastame autobiografiniame pasakojime dažnai slypi gilesnės prasmės harmonija. Norėdami suprasti šį kūrinį, turime šiek tiek suvokti autoriaus mąstymą, jo meiles ir neapykantas, jo intelektualines skolas ir pagrindinius kritikos taikinius. „Išpažinimai – tai poleminis kūrinys, pasiteisinimas ir lygiai taip pat savo klaidų pripažinimas. Jau pačiame pavadinime slypi sąmoninga dviprasmybė: išpažinimas, kaip gyrius, ir išpažinimas, kaip trūkumų pripažinimas. O kūrinio forma ypatinga – kreipinys į Dievą prozinės poemos pavidalu, kuriuo siekta, kad jį išgirstų ir nerimastingi bei kritiški bendražygiai krikščionys.

Emocinė jėga ir vietomis sutviskantis iškilus rašymo grožis ne visuomet žavėjo skaitytojus. Ir senaisiais, ir naujesniaisiais laikais kai kuriuos atstūmė stiliaus rafinuotumas arba kūrinyje suponuojamas žmogaus gebėjimų supratimas ir vertinimas. Ankstyviausią išlikusį Britanijos rašytoją Pelagijų (kurio britanišką kilmę patvirtino pats Augustinas) ne juokais jaudino aštrūs pasisakymai apie žmonijos niekingumą ir visišką žmogaus priklausomybę nuo Dievo siekiant gero gyvenimo. Pelagijus baiminosi, jog kalbėjimas, kad žmonės nieko neturį daryti ir privalą visiškai pasikliauti dieviškąja malone, kad įgytų valią pamilti tai, kas gera ir teisinga, turės morališkai gniuždantį poveikį. Kitas to meto kritikas laiške Augustinui skundėsi išmoninga retorika – jam atrodė, kad toks nuostabiai aštrus protas lygiai taip pat įgudusiai ir sėkmingai galėtų ginti priešingą poziciją; tarytum itin stiprus teisininkas, kuris būtų lygiai patenkintas ir kaltindamas, ir gindamas. Amžininkai ne tik žavėjosi vėlyvajai Romai būdinga iškalbos maniera, mėgusia net ir dirbtines antitezes (kaip kai kurios Augustino), tačiau ir buvo pratę sieti ją su nenuoširdumu. Pats Augustinas pastebi, kad kai jam teko sakyti panegiriką imperatoriaus Valentiniano II vainikavimo dešimtmečio sukakčiai, jis ne tik absurdiškai jaudinosi dėl savo viešo pasirodymo (galbūt iš dalies dėl to, kad Italijos romėnai šaipydavosi iš jo afrikietiško akcento), bet ir gėdijosi dėl melo ir apgaulingo gyriaus, kurių jo kalboje, kaip visi žinojo, buvo apstu. Jis rašė amžiui, paženklintam elegantiško skepsio, kuriam vykusi frazė teikė daugiau malonumo nei įtikinamas argumentas už tiesą. Keliose „Išpažinimų vietose ir kitur tuometę pagonių kultūrą Augustinas apibūdina žodžiu „plepumas: vartojami puikūs žodžiai, pasitelkiamas netgi rokokiškas įmantrumas, tačiau turima mažai arba apskritai neturima ką pasakyti. Nepaisant to, Augustino noras atsiriboti nuo tuometinės iškalbos sekuliarumo ir pagoniškos literatūros mokymo jam niekada nereiškė, kad dėstydamas krikščionių tikėjime aptiktą tiesą, jis turėtų vengti įgūdžių, išmoktų retorikos mokyklose. Savo prozoje jis aistringai vartodavo rimus, o nugludintomis epigraminėmis antitezėmis mėgavosi ne mažiau už bet kurį pagonių autorių. Tik jo atveju epigrama beveik visada turi aštrų smaigalį, nukreiptą į jam itin svarbų religinį taikinį. Jo prozoje trumpos epigramos yra paveikesnės už ilgus periodus. Toks kiekis rimų lotyniškoje kalbėsenoje vertėjui kelia neišsprendžiamą problemą. Kitose kalbose jų neįmanoma atkurti be absurdiškų padarinių.

Matyti, kad Augustinas suvokia, jog skaitytojai krikščionys įtariai žvelgs į įmantrų jo retorikos stilių – jų baimės atvirai minimos penktojoje „Išpažinimų knygoje (5 VI 10). Tie įtaruoliai, be abejonės, buvo tie patys puritoniškieji kritikai, manę, kad atsivertęs jis iš karto turėjo atsisakyti gramatikos ir literatūros mokymo, o ne laukti iki atostogų, kad formaliai įteiktų savo atsistatydinimo laišką (9 II 4). Jis jautėsi turįs pripažinti, kad jo „prekybos žodžiais „plepalų turguje" profesija buvo moraliai kritikuotina. Tuo pat metu Augustinas įspūdingai abejojo ir svarstė, ar viešojo kalbėjimo įgūdžių įmanoma įgyti iš mokytojo (8 VI 13). Jis suvokė, kad jo paties puikūs gebėjimai šiuo atžvilgiu buvo duoti iš prigimties, Dievo dovana, o ne išmokti iš antrarūšių mokytojų, kurių mokymą jam teko patirti jaunystėje.

Kūrinys parašytas praėjus nemažai laiko nuo atsivertimo Milane – trylikai ar daugiau metų. Panašu, kad tiesioginis akstinas rašyti kilo sutapus dviem veiksniams. Pirmasis veiksnys – tai nelemtas ir nemalonus konfliktas, kilęs Augustiną paskyrus vyskupu 396 m. Į Šiaurės Afriką iš Italijos 388 m. vasaros pabaigoje grįžęs Augustinas kurį laiką Tagastoje būrė pasaulietišką savo bičiulių bendruomenę, kuri savo pobūdžiu buvo beveik vienuoliška. Tačiau 391 m. Augustinas nuvyko į pajūryje įsikūrusį Hiponą, kur sekmadienio mišių rytą jį pastebėjo senasis vyskupas Valerijus, graikakalbis iš pietų Italijos. Pamokslo metu vyskupas atkreipė dėmesį, kad jam reikia kunigo pagalbininko, ir pareiškė, kad Augustinui tai gerai sektųsi. Primesti šventimus tikinčiųjų susirinkime tuo metu anaiptol nebuvo neįprasta. Augustinas neturėjo kur trauktis ir jam teko paklusti.

Po ketverių ar penkerių metų vyskupas Valerijus, būgštaudamas, kad kita bažnyčia nepasiimtų Augustino sau vyskupu, įtikino vyresnįjį Numidijos vyskupą (Šiaurės Afrikoje, išskyrus Kartaginą, vyresnybė tekdavo ne pagal sostą, bet pagal tarnystės laiką, skaičiuojant nuo įšventinimo datos) įšventinti Augustiną vyskupu pagalbininku, arba koadjutoriumi, su įpėdinystės teise. Toks skyrimas neatitiko kanonų teisės, tačiau tai, panašu, nesukėlė jokių sunkumų. Augustinas buvo protingas, todėl juo buvo nepasitikima. Daugelis atminė, kaip karingai jis kadaise buvo nusiteikęs prieš Katalikų Bažnyčią iki savo atsivertimo. Ar tik vienuolynai, kuriuos jis stengėsi steigti, nebuvo eretiškos manichėjinio dualizmo irštvos? Prisiminta ir jo palaida jaunystė. O dar jis buvo pakrikštytas tolimajame Milane: ar būta patikimų liudininkų tai patvirtinti? Įprastai svetimšalis būdavo krikštijamas tik gavus patikimą liudijimą iš jo gimtinės. Neatrodė, kad Ambraziejus Milane būtų prašęs šiam krikšto kandidatui iš Afrikos palankių laiškų.

Senasis vyresnysis vyskupas parašė piktą laišką Valerijui, kuriame išvardijo nusiskundimus Augustinu. Laiškas pateko į viešumą, juo pasinaudojo priešiškai nusiteikę kritikai. Kritika buvo dar skaudesnė dėl Afrikos bažnyčiose įsisenėjusios donatininkų schizmos, Kartaginoje 311 m. po Didžiojo persekiojimo įšventinus du konkuruojančius vyskupus. Numidijoje donatininkai sudarė daugumą ir mieste, ir apylinkėse, ir, svarbiausia, pačiame Hipone. Donatininkams pavyko gauti vyresniojo vyskupo laišką ir jie pasinaudojo juo kaip rykšte Augustinui plakti.

Taigi pradinio „Išpažinimų" akstino dalį sudaro noras atsakyti kritikams ir katalikų bendruomenės viduje, ir už jos ribų. Tai, kad donatininkai naudojosi byla prieš Augustiną, padeda paaiškinti iš pirmo žvilgsnio stebinantį faktą, kad šiame kūrinyje nėra nė menkiausios užuominos apie donatininkų egzistavimą, nors kiekviena Augustino, kaip vyskupo, gyvenimo diena neabejotinai buvo pilna iš schizmos kylančių problemų su visa jos pagieža ir nuolatiniu smurtu. Nė vienas šio kūrinio skaitytojas niekuomet neatspėtų, kad Augustinas tuo metu vadovavo mažumos bendruomenei Hipone, kuriai teko kovoti su karinga dauguma dėl išgyvenimo.

Antrasis akstinas parašyti šį kūrinį atėjo iš už Afrikos ribų. 395 m. vasarą Augustino draugas Alipijus, tuo metu jau Tagastos vyskupas, netikėtai parašė Paulinui – žymiam atsivertėliui į vienuolinį gyvenimą Italijoje, itin turtingam aristokratui iš Bordo (kur jis buvo Auzonijaus mokinys). Paulinas turėjo žemių Kampanijoje ir tapo šios provincijos valdytoju. Patyręs įvairių nelaimių šeimoje, jis buvo įšventintas į kunigus Barselonoje, o galiausiai įsikūrė kunigauti Noloje, Kampanijos regione, kur vėliau tapo vyskupu. Jis pardavė daug jam ir jo žmonai priklausiusių valdų, ir tai, kad jis išsižadėjo pasaulio bei jo turtų, sukėlė sensaciją. Galbūt Alipijus tikėjosi sudominti Pauliną paremti jo iniciatyvas vyskupijoje kurti vienuolijas. Jis nusiuntė jam prieš manichėjybę nukreiptus Augustino kūrinius. Paulinas savo atsakyme paprašė Alipijaus atsiųsti autobiografiją, kurioje šis papasakotų, kaip žengė į vienuolinį gyvenimą ir kokiu keliu priėjo krikštą bei priėmė šventimus. Alipijaus atsakymas neišliko. Jis pasidalijo šiuo prašymu su Augustinu. „Išpažinimai" nėra dedikuoti Paulinui Noliečiui, tačiau vargu ar atsitiktinumas, kad didelę šeštosios knygos dalį sudaro Alipijaus biografija.

Gyvenimo pabaigoje Augustinas parašė Retractationes – savo kūrybos apžvalgą ir peržiūrą (beveik pusė jos yra kartojimas kritikams, kad jis neturįs ko atšaukti, tad šio srauto pavadinimo neišeina versti „Išsižadėjimai). Kalbėdamas apie „Išpažinimus, jis pastebi, jog šie tarnauja tam, kad sužadintų žmogaus protą ir atsidavimą Dievui; pats knygos rašymas taip veikė ir jį patį, ir „toks pat yra poveikis ją skaitant dabar. Suprasdamas, kad kūrinys sužavėjo ne visus, jis vis dėlto priduria: „Tačiau jie suteikė ir toliau teikia daug malonumo daugybei brolių.

Šį kūrinį per paskutiniuosius trejus IV a. metus parašė penktąją dešimtį įpusėjęs ir neseniai vyskupu tapęs žmogus, turėjęs susitaikyti su savo praeitimi, kuria liguistai domėjosi daugybė priešų ir kritikų. Aurelijus Augustinas gimė 354 m. lapkričio 13 d. neturtingiems tėvams, kurie turėjo kelis dirbamos žemės akrus mažame Tagastos miestelyje, tuometinėje Romos Numidijos provincijoje, o dabar – Suk Ahrase rytinio Alžyro kalvose, apie 70 km gilyn į žemyną nuo pajūrio. Tėvas Patrikas nebuvo krikščionis, kol nepasikrikštijo mirties patale 372 m., tačiau jo motina Monika¹ buvo atsidavusi tikinčioji, kilusi iš krikščioniškos šeimos. Jos lūkesčius talentingajam sūnui sudarė didelės ir pagrįstos pasaulietinės sėkmės viltys ir siekis, kad, nepaisant nuklydimų nuo jos pačios tikėjimo ir moralinių normų, jis kada nors taptų ortodoksišku krikščionimi. Būdamas septyniolikos, Augustinas įskaudino savo motiną, susidėjęs su žemakilme kartaginiete, su kuria ištikimai išgyveno penkiolika metų, kol dėl ambicijų užimti aukštas pareigas imperijos administracijoje ji tapo jam itin netinkama partnere.

Aštuoniolikmetį Augustiną sukrėtė perskaitytas filosofinis Cicerono dialogas „Hortenzijus", mokantis, kad laimė aptinkama ne kūniškuose prašmatnaus maisto, gėrimo ir sekso malonumuose, o proto pasišventime atrasti tiesą. Cicerono pastebėjimai apie tai, kaip netinkamai dauguma žmonių ieško laimės, iš pradžių paskatino jį atsiversti savo lotynišką Bibliją. Jos stilius, ypač Senajame Testamente, dažnai buvo artimas pažodiniam vertalui ir skausmingas Cicerono ir Vergilijaus gerbėjui. Prieš Jeronimui peržiūrint lotyniškąją Bibliją 383–405 m., senoji lotyniška Biblija, II a. sudaryta misionierių Italijoje ir Afrikoje², buvo artima šnekamajai kalbai ir vietomis tokia miglota, kad beveik barbariška. Augustinas pastebėjo, kad kartą padėjus į šalį, buvo sunku ją vėl atsiversti. Be to, jį papiktino Senojo Testamento patriarchų poligamija ir skirtingos Jėzaus genealogijos Mato ir Luko evangelijose.

Jį patraukė III a. Mesopotamijos gnostiko Manio teosofija, kurio religija buvo karštai skleidžiama pogrindiniu misionierišku darbu, nepaisant griežtų imperijos valdžios draudimų. Manio sekėjų, lotyniškai vadintų Manichaei, religinės pažiūros reiškė pasišlykštėjimą fiziniu pasauliu ir ypač žmogaus dauginimosi sistema. Dauginimasis įkalinąs dieviškas sielas materijoje, kuri iš prigimties yra priešiška gėriui ir šviesai. Manichėjininkai laikėsi vegetariškos dietos ir draudė vyną. Būta dviejų klasių: išrinktųjų, kurie turėjo griežtai laikytis celibato, ir klausytojų, kuriems buvo leidžiama turėti žmonas ir sugyventines su sąlyga, kad jie vengs susilaukti vaikų kontraceptinėmis priemonėmis arba santykiaudami tik „saugiuoju" mėnesinių ciklo laikotarpiu. Klausytojai išrinktiesiems ruošdavo teisingą maistą. Manichėjininkų propaganda buvo priešiška ortodoksinei Katalikų Bažnyčiai, kuri į vedusius krikščionis žvelgė palankiai ir įtraukė į lektūrą Senojo Testamento pasakojimus apie žmogžudį Mozę, svetimautoją Dovydą, valstybinį monopolistą Juozapą. Manis niekino krikštą ir eucharistiją dėl to, kad katalikai priskyrė šiems sakramentams šventumą, kurį manichėjininkai įžvelgė visame kame. Manis griežtai neigė istorinį Jėzaus nukryžiavimo realumą – jam Kryžius buvo žmonijos kentėjimo simbolis. Tačiau manichėjininkai pripažino šv. Pauliaus laiškus, ypač remdamiesi laiško romiečiams 7 sk., kad įtvirtintų savąjį dvasios ir materijos, šviesos ir tamsos dualizmą. Reikia pripažinti, kad Naujojo Testamento tekstus jie laikė interpoliacijomis.

Manichėjininkų tikėjimo ašis buvo jų siūlomas blogio problemos sprendimas: Dievas yra geras, tačiau ne visagalis, ir, nors priešinasi blogiui, tačiau nėra pakankamai stiprus jį įveikti. Manis piktinosi įsitikinimu, kad Kūrėjas yra be galo geras ir galingas, nes tai reikštų, kad galiausiai jis yra atsakingas už visą blogį savojoje kūrinijoje.

Esama duomenų, kad manichėjininkai buvo verbuojami ne iš nemokytų vargšų, o kai kurie buvo ir neblogai išprusę. Augustinas atskirai pastebi, kad jų knygos buvo ne tik puikiai įrištos, bet ir parašytos „gera lotynų kalba. Tačiau Manio religija galėjo būti patraukli tik tiems, kurie buvo Bažnyčios paraštėse. Prisijungusieji būdavo išmokomi fantastinės mitologijos, kuri turėjo paaiškinti amžiną gėrio ir blogio poliškumą. Užtemimai buvo aiškinami tuo, kad Saulė ir Mėnulis prisidengia nuo kraupių kosminių batalijų. Kuo geriau Augustinas išmanė astronomiją, tuo labiau įtempta darėsi jo ištikimybė manichėjininkų tikėjimui. Iš „Išpažinimų matyti, kad jo sąsajos su manichėjininkų bendruomene truko dešimtmetį, nors šio laikotarpio pabaigoje jo pasitikėjimas šia tikėjimo sistema sparčiai menko. Jaunystėje jis priėmė manichėjybę, nes laikė pagrįsta ir jos pretenziją užimti tikrosios krikščionybės vietą, ir priežastis, dėl kurių manichėjininkai atmetė katalikiškąją ortodoksiją. Atvykęs į Milaną, jis vis dar manė, jog manichėjiškoji ortodoksijos kritika pagrįsta, tačiau jau nebepripažino manichėjininkų mitologijos, be kurios ši sistema nebeatrodė patvari.

Augustinas buvo mokytojas iš prigimties. Iš pradžių jis atidarė savo paties mokyklą Tagastoje, tačiau tuomet persikėlė į Kartaginą – antrąjį pagal svarbą Vakarų Romos imperijos miestą. Iš ten neklusnūs mokiniai jį pastūmėjo Romon, kur įkainiai buvo didesni, o mokiniai ramesni. Tačiau Romos mokinių nesąžiningumas ir mokytojų apsukinėjimas (stebėtinai tiksliai atitinkantis situaciją to meto Aleksandrijoje) paskatino jį susidomėti laisva vieta Milane, kuris taip pat traukė tuo, jog ten buvo Vakarų Romos imperatoriaus Valentiniano II rūmų dvaras. Draugai manichėjininkai Romoje pasiūlė Augustino vardą Romos prefektui Simachui, atsidavusiam pagoniui, kuris išklausė bandomąją paskaitą ir tvirtai įsitikino, jog Augustinas nėra krikščionis katalikas ir todėl jį siųsti saugu. Talentingi oratoriai ir rašytojai neretai gaudavo aukštas pareigas. Galima aptikti ir stulbinančiai panašią jo vyresnio amžininko pasaulietinę karjerą – išlikusios imperijos istorijos autoriaus Aurelijaus Viktoro, kuris gimė Afrikoje neturtingų valstiečių šeimoje, tačiau iškilo savo išsimokslinimu; jis tapo Panonijos valdytoju, o vėliau, 389 m., Romos prefektu. Milane Augustinas pateko į turtingų ir galingų senatorių namus, kuriuose popietėmis lankydavosi ambicingi jaunuoliai. Vis dėlto Augustino pasaulietinės karjeros ambicijos dėl pinigų stokos susidūrė su varginančiomis kliūtimis. Jei tik rastųsi turtinga žmona, kraitis galėtų tapti reikalinga įmoka pareigoms įgyti. Beveik visos svarbios pareigybės buvo parduodamos – tokia sistema taupė biudžeto lėšas ir tuo pačiu paliko vietos tokiems talentingiems, bet ne itin kilmingiems kandidatams kaip Augustinas.

Milane šalia Augustino vis dar buvo jo žemakilmė sugyventinė kartaginietė, kurią jis susirado būdamas septyniolikos. Ji jam nebuvo intelektualiai lygiavertė. Jų santykių pradžioje gimė neplanuotas, tačiau po to labai mylėtas sūnus, vardu Adeodatas – protingas ir tėvo pasididžiavimo šaltinis (mirė būdamas vos septyniolikos). Augustinui, siekiančiam įgyvendinti savo ambicijas Milane, jo sugulovė buvo kliuvinys. Ji vargiai tiko valdžios namuose ir bet kuriuo atveju tik žmona su dideliu kraičiu galėjo atnešti sėkmę. Jo partnerės žemesnis socialinis statusas vedybas darė neįmanomas ir teisiškai, ir pagal socialines normas. Tad ji grįžo į Kartaginą, o išsiskyrimas buvo itin skausmingas abiem. Tačiau uolias Monikos pastangas vainikavo sužadėtuvės. Vedybos buvo atidėtos, nes mergaitei buvo dar tik dešimt ar vienuolika. Pagal romėnų teisę tuoktuvėms reikėjo sulaukti dvylikos.

Šiuolaikiniams skaitytojams niekas Augustino karjeroje neatrodo labiau pasibjaurėtina už tai, kad jis išvarė savo sūnaus motiną, sugyventinę, su ja praleidęs 15 metų. IV a. mąstyme tai nieko nepiktino, nebent tai padaręs žmogus būtų išpažįstantis ar pakrikštytas krikščionis, o Augustinas tuo metu nebuvo. Ne Augustino rašyti tekstai rodo, jog jaunuoliui buvo įprasta susirasti sugyventinę, iki ras tinkamą sužadėtinę, o vedybos buvo suvokiamos kaip turto sandėris tarp dviejų šeimų. Svarbiausia buvo nuotakos kraitis. Šiuolaikinės kritikos taikinys yra ne tiek Augustinas, kiek visa visuomenė, kuriai jis priklausė. Jo pasaulis šia prasme nelabai skyrėsi nuo mūsiškio.

Pats Augustinas, jau būdamas vyskupu, santykius su savo partnere vertino kaip „savo nuodėmę. Kadangi abu buvo visiškai ištikimi vienas kitam ir kadangi Bažnyčiai (kaip yra parodyta 400 m. Toledo susirinkimo kanono) teisiškai nesusituokusių žmonių sugyvenimas nebuvo kliūtis priimti komuniją – su sąlyga, kad jie bus visiškai atsidavę vienas kitam, – toks negatyvus vertinimas gali pasirodyti stiprokas. Šis vertinimas dera su brandžia jo tikrosios vedybų prigimties doktrina. Augustinas apibūdina savo santykį su sugyventine kaip tik fizinio malonumo tenkinimą ir „įprotį (lot. consuetudo „įprotis – gerai žinomas eufemizmas vedybiniam santykiavimui įvardyti). Jame nebuvo siekio turėti vaikų, viso gyvenimo ištikimybės įžado, sakramentinio ryšio. Brandžiam Augustinui nepakeičiami struktūriniai elementai, sudarantys santuoką, yra stebėtinai nekūniški. „Išpažinimuose jis ne kartą priešina santuoką, paremtą bendryste ir atsakingu vaikų auginimu, su tik kūnišku santykiu, paremtu potraukio tenkinimu.

Augustinas atskirai mini, kad nuo vedybų jį atkalbėjo jo artimas bičiulis ir buvęs mokinys Alipijus. Slapta išgyventa seksualinė patirtis ankstyvoje paauglystėje paliko Alipijui ilgalaikį pasibjaurėjimo jausmą. Augustino gėrėjimasis savo partnere jam atrodė stulbinantis ir nesuvokiamas. Turbūt reiktų susilaikyti nuo nuomonės, kad jaunasis neatsivertęs Augustinas buvo nesuvaržytas romantikas. Nors, kaip ir Plotinas, jis nesibodi pasitelkti erotinius įvaizdžius palaimingiems reginiams kurti, tačiau Augustinas buvo panašus į daugumą kitų Antikos žmonių, kurie seksualinės patirties nelaikė gilaus psichologinio išsilaisvinimo šaltiniu. Antikiniame pasaulyje nedaugelis (ar bent jau ne erotinių epigramų autoriai penktojoje „Graikų antologijos"³ knygoje) taip manė apskritai apie bet ką. Visi pripažino, kad poravimosi akstinas užtikrina žmonijos išlikimą. Tačiau visi filosofai, turėję rimtų pretenzijų būti gerbiami kaip išmintingi moralistai – Platonas, Aristotelis, stoikai, epikūrininkai – sutarė dėl jo rizikų bei pavojų ir dėl lytinio geismo gebėjimo sutrikdyti ar netgi sužlugdyti pačius racionaliausius planus ir intencijas. Niekas nebuvo jam priešiškesnis už didįjį hedonistą Epikūrą, o jo pasekėjas romėnų poetas Lukrecijus šią bendrą antipatiją Venerai ir jos veiklai aštriai išsakė aistringiausiame savo ilgos poemos „Apie daiktų prigimtį" skyriuje. Jei laimę reikia suvokti kaip kuo veiksmingesnį emocinių trikdžių mažinimą, tuomet Antikos požiūris į seksualumą yra gana natūralus.

Subrendęs Augustinas priėmė savo atsivertimo pasekmes. Jis atmetė neigiamą manichėjininkų požiūrį į lytiškumą ir pakeitė jį gerokai didesniu pozityvių teiginių kiekiu, negu pripažįsta kai kurie autoriai. Prieštaraudamas manichėjininkams jis laikėsi esminio dauginimosi akstino gerumo prielaidos. Tačiau Pelagijaus kontroversija įtikino jį, kad dauginimosi procesas yra iracionalumo ir egotizmo nešėjas, kuris užkrečia lytinį potraukį. Pabrėždamas „gašlumą" (nevaldomą geismą), Augustinas nuvedė Vakarus nuodėmės ir sekso tapatinimo keliu; tai nebuvo jo ketinimas.

Tai, kad seksualinis impulsas taip dažnai nepaklūsta aukštesniems proto siekiams ir nurodymams, Augustinas laikė žmogaus būklės varganumo sudedamąja dalimi.

Kadangi šis impulsas linkęs į gyvuliškumą, jis pernelyg lengvai ima naikinti ir draugystę, ir savigarbą. Augustinui tapus vyskupu, sunkumus išgyvenančių sutuoktinių porų konsultavimas užėmė nemažai jo laiko ir rūpesčio, ir jis puikiai suvokė žmogiškosios širdies nepastovumą, polinkį į mažus, banalius romanus, kuriuos jis kadaise niekino kaip „vyrišką ligą", ir tai, kad esama vyrų, kurie žino apie savo žmonų neištikimybę, tačiau, nepaisant to, yra taip pavergti jų apkabinimų, kad nepajėgia išsiskirti. Kai kurie vyrai elgėsi su savo žmonomis kaip su ištvirkėlėmis.

Nekūniškos vedybų esmės apibūdinimui iš dalies įtaką padarė Augustino pasiryžimas Juozapo ir Marijos ryšį laikyti tikra santuoka. Taip manyti jis galėjo dėl savo įsitikinimo, kad ideali santuoka yra tobula abipusė bendrystė. Toks idealios santuokos paveikslas vaizduojamas keturioliktojoje „Dievo miesto"⁴ knygoje, kur Augustinas imasi aprašyti lytinį Adomo ir Ievos ryšį iki Nuopuolio, santykį, kurį kontroliuoja protas ir valia ir kuris niekuomet nepatiria nusivylimo, būdingo puolusiems mirtingiesiems, kai vieno iš partnerių jaučiamas potraukis nebūtinai tuo pat metu yra jaučiamas kito; abiem partneriams jis buvo didžiausio malonumo šaltinis. Ideali kalba santuokos prasme yra turtinga kaip aukščiausias intymios draugystės ir abipusės pagarbos pavyzdys.

Adeodato motina buvo neišsilavinusi. Augustinas įsitikino, kad jo motina Monika buvo didžiai išmintinga, tačiau ji kalbėjo liaudiškai. Trumpai tariant, nors jis žinojo, kad gerai išsilavinusios ir kultūringos moterys egzistuoja, jos buvo anapus horizonto. Jis pats savo draugų rate tokių moterų niekuomet neregėjo. Tad buvo tikras, kad „jei Dievas būtų norėjęs, kad Adomas turėtų partnerį nuostabiam pokalbiui, jis būtų sukūręs dar vieną vyrą; tai, kad Dievas sukūrė moterį, rodo, kad jis galvojo apie žmonijos išlikimą. Šis pastebėjimas (iš „Paraidinio Pradžios knygos komentaro⁵, parašyto netrukus po „Išpažinimų) atspindi Augustino justą prieštarą ir įtampą tarp santuokos socialinio vertinimo, kaip bendrystės sieloms susitikus ir kaip dauginimosi veiklos. Visuomenė, kurioje Augustinas užaugo, antraplanį ir neviešą moterų vaidmenį laikė savaime suprantamu. Vis dėlto „Išpažinimų pabaigoje jis tvirtins, kad vyrai ir moterys yra visiškai lygūs protu ir siela.

Asmeninė jo galimos santuokos krizė ir žeminantis kreipimasis į galinguosius ir įtakinguosius, tuščiai viliantis gauti jų paramą pasaulietinės karjeros ambicijoms, sutapo su intelektualine krize. Milane prarastą tikėjimą Maniu pakeitė skepsis dėl bet kokio tikrumo galimybės. Augustinas rijo Akademijos mokyklos filosofų skeptikų raštus, kurie tvirtino, kad tikrumas įmanomas tik grynosios matematikos klausimais. Psichologinis perėjimas iš radikalaus skepticizmo į tikėjimą yra gana dažnas, tad tikėtina, jog jo skeptiškasis laikotarpis atvykus į Milaną padėjo pamatus artėjančiam atsivertimui.

Tačiau Milane buvo platonikų grupė, kurioje buvo ir krikščionių, ir tų, kurie skaitė Plotino, mokiusio Romoje amžiumi anksčiau, ir jo biografo bei redaktoriaus Porfirijaus traktatus⁶. Kai kuriuos jų darbus iš graikų į lotynų kalbą apie 350 m. išvertė iškilus Romos oratorius ir mokytojas Marijus Viktorinas, kuriam pačiam padarė įspūdį panašumas tarp neoplatonizmo ir geriausios krikščioniškos teologijos. Aštuntojoje „Išpažinimų" knygoje Augustinas perpasakoja istoriją apie galutinį Viktorino sprendimą – tikriausiai apie 355 m. – pasisiūlyti krikštui Romos pagoniškos aristokratijos nuostabai. Plotinas, kaip rodo jo puolimas prieš gnostikus (Tr. 2. 9), nuoširdžiai nemėgo teosofijos, o manichėjybė neoplatonikams buvo apskritai nepriimtina. Išliko ilgi Aleksandro iš Likopolio Egipte (apie 300-uosius) ir Simplicijaus (apie 530-uosius) poleminiai tekstai.

Konkrečiai platonikų mokykla siūlė visiškai naują blogio problemos sprendimą.

Dievo apvaizdos patvirtinimo problemai sušvelninti buvo siūlomi trys paaiškinimai. Pirma, kosmas yra didysis kontinuumas, didžioji būties grandinė ar hierarchija, emanacijos būdu besileidžianti nuo aukščiausiojo iki žemiausiojo, nuo proto prie materijos, o šioje laipsnių progresijoje, kurioje pats egzistavimas yra gėris, kuo aukštesnis būties lygis, tuo aukštesnis gerumas. Taigi „blogis yra ne Būtis, o jos stoka, trūkumas, kurio esmė – buvimas žemesnėje pakopoje nei aukštesnieji esiniai. Kadangi egzistuoti platonikui reiškia būti „substancija, blogis neturi substancijos. Antra, materija nepaklūsta grožiui bei formai ir tempia sielą žemyn prie išorinių dalykų. Materija išnaudoja valios silpnumą ir kreipia ją link moralinio blogio. Trečia, blogis randasi, nes racionalios būtybės netinkamai naudoja laisvę rinktis.

Augustino laikais būta išsilavinusių žmonių, kuriems bet kokia religija tebuvo prietarai, tačiau vyraujantis sutarimas laikėsi tikėjimo dieviškąja apvaizda, regima matematinėje pasaulio tvarkoje bei nuoseklume ir specifiškai apsireiškiančia individams per sapnus ir pranašystes. Dieviškasis sumanymas buvo matomas plika akimi. Kita vertus, pasaulio netobulumas ir netikėtumas ar neapibrėžtumas rodė į tobulos ir būtinos Būties, visos egzistencijos pagrindo, egzistavimą. Nepaisant to, Augustinas manė būtina du kartus „Išpažinimuose"

(6 V 7 ir 7 VII 11) patvirtinti, kad visose savo klajonėse jis niekuomet neprarado tikėjimo Dievo buvimu ir apvaizda.

„Išpažinimuose pamatuotai apdairiai pažymima, jog vienas kitą sekusiuose sprendimuose, kurie nuo Numidijos kalvų atvedė Augustiną į imperatoriaus dvarą Milane, nebūta aukštų motyvų. Iš Tagastos į Kartaginą jis išvyko dėl to, kad jo gimtasis miestas buvo pilnas skausmingų prisiminimų apie jo mirusį bičiulį; toliau į Romą – dėl neklusnių mokinių, o tuomet į Milaną – dėl mokinių nesąžiningumo ir dėl to, kad manichėjininkai ir pagonis miesto prefektas jo labui panaudojo savo įtaką. Taip jau išėjo, kad jis „atvyko pas vyskupą Ambraziejų ir aptiko, koks skirtingas buvo krikščionių tikėjimas nuo to, kuo jis jį laikė. Ambraziejaus pamokslai tikrai buvo visiškai kitokie nei tai, ką jam teko girdėti kai kuriose Šiaurės Afrikos bažnyčiose, kur kalbos nepasižymėjo racionalia struktūra. Žvelgdamas į praeitį, visose savo klajonėse jis įžiūrėjo budrią nematomo sargo ranką, kurio apsaugą jam prikvietė Monika, kai dar kūdikis jis buvo padarytas katechumenu. Sprendimai, priimti be jokio krikščioniško motyvo, be jokio Dievo ar tiesos siekio, atvedė ten, kur jo Kūrėjas norėjo jį matyti.

Ambraziejus paveikė ne per kokį nors intymų asmeninį ryšį, bet savo kalbomis iš sakyklos, kurios išmokė Augustiną visiškai kitaip interpretuoti Bibliją. Be to, tie pamokslai pateikė krikščionišką teologiją, kuri suderino bjaurėjimąsi pagoniška religija su nemaža neoplatonizmo doze. Bjaurėjimasis pagoniška religija matyti Augustino „Išpažinimuose", kurie parašyti būtent tada, kai socialinė įtampa tarp pagonių ir krikščionių imperijoje buvo itin didelė dėl Teodosijaus įstatymų, draudžiančių apeigas senosiose šventyklose.

Plotinas suteikė Augustinui modelį ir žodyną mistinėms paieškoms, nukreiptoms į palaimingą sielos vienovės su Dievu vaizdinį. Septintojoje knygoje Augustinas imasi aprašyti savo bandymus pasiekti šią vienovę su Aukščiausiuoju Gėriu, Vieniu tais metodais, kuriuos išmoko iš neoplatonikų. Jį nuvylė tos patirties trumpalaikiškumas ir tai, kad jai praėjus, jis buvo lygiai taip pat įnirtingai apsėstas išdidumo ir geidulių, kaip ir anksčiau. Tačiau Augustinas žinojo, kad „sutviskus virpančiam blyksniui", jam šmėstelėjo akinantis amžinosios Būties vaizdas, pranokstantis jo paties net ir geriausiomis akimirkomis perdėm permainingą minčių srautą.

Plotino mistika rėmėsi tikėjimu, kad nuskaidrinta bei išvalyta nuo bet kokių kūniškų ryšių ir visų materialių dalykų vaizdinių, siela yra pajėgi pasiekti vienį su Dievu, kurį sudaro tapatybės potyris (Plotinas, Tr. 4. 8. 1).

Dar daugiau, tai ramybės ir tylos reikalaujantis patyrimas, kuriame siela iškeliama anapus laiko sekos į amžinybės vienalaikiškumą. Ir Plotinui ši patirtis nutikdavo retai bei buvo nemaloniai laikina ir trumpa (Tr. 6. 9. 10. 1 ff.); taip pat, kaip ir Augustinas, sielos vienovei su Gėriu Plotinas mėgo pasitelkti erotinę simboliką (pvz., Tr. 6. 7. 31, 33; Tr. 6. 9. 4. 18). Vienoje vietoje Plotinas tvirtina, kad reikia atsisakyti aukštų pasaulietinių pareigų, jei tai leidžia įgyti palaimingą Vienio vaizdinį (Tr. 1. 6. 7. 35). Tai pasiekiama introspekcijos būdu: „Eik į save" (Tr. 1. 8. 9. 7–8). Nes problema, kurią reikia įveikti, yra esminis sugedimas, ištikęs sielą tada, kai ji buvo įpainiota į materiją ir su ja susijungė (Tr. 1. 8. 13. 20; Tr. 2. 3. 16. 26). Šiame pasaulyje siela yra suskaidyta į daugį ir turi grįžti vienovėn; laiko procese ji patiria seką, kuri nukreipia ją nuo kilimo amžinybės link. Tai, kad vartojame žodžius, kuriuose reikšmė perteikiama vienas kitą sekančiais garsais, o ne vienalaikėje dabartyje, Plotinui, kaip ir Augustinui, yra puolusios žmonijos būklės simptomas (Tr. 5. 3. 17. 24).

Nepaisant to, „visa yra pilna ženklų" (Tr. 2. 3. 7. 12). Augustino žavėjimasis žodžiais ir sunkumų, kuriuos žmonės patiria perteikdami reikšmę vienas kitam, suvokimas – netgi ten, kur nėra įveiktino kalbinio barjero, – privertė jį mąstyti apie semantines problemas. Augustinas teigia, kad žodžius kaip ženklus vartojame todėl, kad esame puolę. Dieviškosioms paslaptims išsakyti nėra pakankami jokie žodžiai.

Aštrus žodžių nepakankamumo pojūtis paaiškina, kodėl „Išpažinimų" pradžioje Augustinas susiduria su sunkumais, ieškodamas būdo suprantamai kreiptis į Dievą arba teisingai kalbėti apie jį. Atsakymą į šį klausimą jis aptinka krikščionių bendruomenės Šventojo Rašto interpretacijoje. Bibliją sudaro žodžiai, kurie yra tikrai žmogiški, tačiau tikinčiųjų bendruomenei tai Dievo dovana ta prasme, kad ženkle visuomet slypi dieviškoji tikrovė. Tas pats principas galioja regimiesiems krikšto ir eucharistijos sakramentams, kuriuos tryliktojoje knygoje jis aprašo kaip būtinus ir nepamainomus, tačiau vis dėlto nepakankamus, jei jie nėra naudojami ir suvokiami dvasiškai. Žodžiai nėra atmetami, nes Šventajame Rašte Dievas pasitelkia žodžius, kad perteiktų meilės žmonijai evangeliją ir reikalavimą mylėti savo artimą. Taigi Augustinas gali kreiptis į Dievą taip, kaip tai darė psalmininkas. Jis gali rašyti veik vien citatomis iš Psalmyno, kuris, panašu, buvo kasdien naudojamas vienuolinėse bendruomenėse, kuriose jis gyveno nuo 388 m. Psalmių citatos netgi integruotos į literatūrinę kūrinio struktūrą taip, kad keliose vietose citata veikia kaip knygos sankaba. Ypatingai svarbios jam Ps 4, 41 (42) ir 138 (139). Dėl šio nuolatinio psalmių citavimo labiau miglotas „Išpažinimų" vietas dažnai galima paaiškinti palyginus jas su lygiagrečiais komentarais Augustino Psalmyno homilijose, kurios taip pat yra pirminis jo naudotos lotyniškosios Biblijos šaltinis.

Nuo pat pirmosios „Išpažinimų" pastraipos Augustinas aptaria neoplatonistines temas kalbėsena, kuri skamba nelyg Psalmyno pastišas. Vienas šio kūrinio paradoksų tas, kad autorius visiškai atmeta pagonišką religinį kultą, tačiau priima reikšmingą neoplatoniškosios teologijos dalį, tad skaitytoją vis nustebina nuolat išnyrantys Plotino atgarsiai. Įžymioje septintosios knygos vietoje esminiai platonizmo teiginiai aptinkami šv. Jono evangelijos įžangoje, tačiau su reikšminga įsikūnijimo išimtimi. „Kad Žodis tapo kūnu, to ten (t. y. platonikų knygose – aut. past.) neperskaičiau." Tos pačios knygos pabaigoje jis pastebi, kad anos knygos neturi ką pasakyti apie atgailos išpažintį ar eucharistinę padėką už mūsų išganymą. Platonikai regėjo taikos žemę tolumoje, tačiau negalėjo rasti kelio jai pasiekti. Vis dėlto aprašinėdamas regėjimą, kurį patyrė su Monika Ostijoje (tikriausiai unikalus vienalaikės dviejų žmonių mistinės patirties atvejis), žodyną Augustinas didžiąja dalimi skolinasi iš Plotino.

Plotinas ir kiti literatūriniai atgarsiai taip pat pasirodo aštuntosios knygos pasakojime apie Augustino atsivertimą Milane 386 m. vasarą – ir tokiu mastu, kad diskutuojama, kuri šio pasakojimo dalis yra rimta istorija, o kuri – labiau poetiškai pagražinta tiesa. Pačiame rašyme esama dvilypumo. Ar jo bičiulis Alipijus, buvęs su juo, taip pat girdėjo tą vaiko – berniuko ar mergaitės – balsą, nuolat kartojantį Tolle lege, tolle lege „Imk ir skaityk"? Literatūrinis paveikumas atsiremia į akivaizdų bandymą dievišką pranašystę perteikti per vaiko (?), kurio mintyse nebuvo tolimesnio dalyko už Augustino sielos išganymą, ištarmę. Esminis čia buvo visiškas atsitiktinumas. Tačiau Augustinas, kaip ir Plotinas (Tr. 3. 1. 1), netikėjo „atsitiktinumu", kurį laikė tiesiog terminu nusakyti įvykiui, kurio priežasties negalime nustatyti.

Prie pirmųjų devynių knygų autobiografijos Augustinas pridėjo dar keturias knygas. Dešimtoji – apie atmintį ir pasąmonę – yra daugiau nei dvigubai ilgesnė už daugumą kitų knygų ir kartais laikoma papildymu arba iš anksto nenumatytu priedu. Tačiau jos tema yra vidujai susijusi su likusiu kūriniu. Vienuoliktoji knyga aptaria laiką ir amžinybę, dvyliktoji – platoniškosios ir krikščioniškosios kūrinijos sampratų sutaikymą, o paskutinė tryliktoji knyga įstabiai perskaito Pradžios knygos pirmąjį skyrių kaip alegoriją ir aptinka jame kuo subtiliausią simbolistinį kūrinį apie Bažnyčią ir sakramentus. Paskutiniosios dvi knygos paprastai laikomos itin sudėtingomis šiuolaikiniams skaitytojams, nes kontekstas, kurį jos aptaria, yra labai nutolęs⁷.

Nemažai rašalo išlieta bandant nustatyti bendrą planą, sukabinantį skirtingas kūrinio dalis draugėn ir suteikiantį jam vienovės, jei tokio plano apskritai esama. Iš pirmo žvilgsnio autobiografinės knygos atrodo vargiai susijusios su paskutiniosiomis keturiomis knygomis. Tačiau yra nemažai tarpusavio nuorodų. Paskutinės keturios knygos atskleidžia tai, apie ką autobiografinėse dalyse tik užsimenama: kad nuklystančios nuo Dievo, o tuomet per kančias ir ašaras atsivertimu randančios kelią namo sielos istorija taip pat yra ir visos sukurtosios tvarkos istorija. Tai mėgstama neoplatonikų tema, bet taip pat, kaip matyti Laiško romiečiams sk. 8, esanti ir Naujajame Testamente.

Iš nieko sutverta Kūrinija įtraukiama į nuolatinį kismą ir laiko tėkmę.