KRAŠTAS, TEKANTIS PIENU IR MEDUMI(Lithuanian Edition)

By Jaerock Lee

Šiandien jis vadinamas Palestina. Skirtingai nuo Egipto dykumų ten buvo gausu vandens ir derlingos žemės. Galvijų kaimenės duodavo daug pieno, laukuose žydėjo gėlės, todėl žmonės turėjo medaus. Buvo ir tyrlaukių, bet daugelyje vietų driekėsi lygumos. Klimatas buvo švelnus, ten augo alyvmedžiai, vynuogynai, granatmedžiai, figmedžiai ir rugiai. Te

• Language: Lietuvių
• Publisher: Urim Books USA
• Release date: Feb 15, 2024
• ISBN: 9791126311279

Book preview

Turinys

cover

title

copyright

Prologas

1 skyrius „Išvesk mano tautą iš Egipto"

2 skyrius „Padariau tave tarsi Dievu"

3 skyrius „Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, jūsų Dievas"

4 skyrius „Jei VIEŠPATS bus malonus"

5 skyrius „VIEŠPATS tavo Dievas su tavimi"

6 skyrius Jie perėjo Jordaną sausa žeme

7 skyrius „VIEŠPATS atidavė jums miestą"

8 skyrius „Jie sulaužė mano Sandorą"

9 skyrius Saulė ir mėnulis sustoja

10 skyrius „Duok man tą aukštumų sritį"

11 skyrius „Aukštumų sritis bus jūsų"

12 skyrius „Aš ir mano šeima tarnausime VIEŠPAČIUI"

Epilogas

Autorius

backcover

logo

cover.jpgtitle

THE LAND FLOWING WITH MILK AND HONEY

by Dr. Jaerock Lee

Published by Urim Books (Representative: Johnny. H. Kim)

235-3, Guro-dong 3, Guro-gu, Seoul, Korea

www.urimbooks.com

Visos teisės saugomos. Šios knygos ar jos dalių panaudojimas bet kokia forma, saugoma paieškos sistemoje, arba perduodama bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis – elektroninėmis, mechaninėmis, fotokopijų, įrašų ar kitomis – be išankstinio raštiško leidėjo sutikimo yra draudžiamas.

Visos Šventojo Rašto citatos paimtos iš tinklavietės RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. © Lietuvos Biblijos draugija, 1999. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999.

Copyright ⓒ 2010 by Dr. Jaerock Lee

ISBN: 979-11-263-1127-9 (ebook)

Translation Copyright ⓒ 2008 by Dr. Esther K. Chung. Used by permission.

Urim Books išleista korėjiečių kalba Seule, Korėjoje 2007 m.

Pirmas leidimas išleistas 2009 liepą

Redaktorė Dr. Geumsun Vin

Leidėjas Editorial Bureau of Urim Books

Daugiau informacijos: [e-mail]

Prologas

Istorinės knygos, aprašančios istorinius tautos įvykius dažnai tampa gerais vadovėliais vėlesnėms kartoms. Istoriniais įvykiais pagrįsti romanai taip pat dažnai būna populiarūs. Aš irgi daug sužinojau apie įvairių tautų karus, bendradarbiavimą, strategiją ir žmonių širdies nusistatymą, skaitydamas klasikinį kinų veikalą „Trijų karalysčių romanas".

Tačiau didžiausias ir geriausias istorinis veikalas ir mūsų gyvenimo vadovas yra Biblija. Pradedant pasaulio sukūrimu ir baigiant ateities įvykiais, Biblija aprašo žmonijos istoriją nuo pradžios iki pabaigos.

Dievas išsirinko Izraelio tautą ir padarė ją žmonijos ugdymo modeliu. Jis vis dar rodo jiems savo meilę, kad nuvestų juos į nuostabią dangaus karalystę. Kanaano krašto užkariavimas, aprašytas penkiose knygose – Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo ir Jozuės – ypatingai atskleidžia nesibaigiančią Dievo meilę ir Jo karštą troškimą pašventinti mus ir padaryti šventus.

Išėjimo vadovas Mozė ir jo įpėdinis Jozuė tikėjo į visagalį Dievą. Jie vykdė Dievo valią ir darė nuostabiu ženklus bei stebuklus. Jie garbino Dievą pasiektomis pergalėmis. Faraonas ir jo ministrai nepripažino Dievo Kūrėjo ir priešinosi Jam. Galiausiai nelaimės ir prakeikimai ištiko juos.

Dievas tikrai yra istorijos Valdovas, valdantis žmonių gyvenimą, mirtį, sėkmę ir nesėkmę bei tautų iškilimą ir žlugimą.

Bet kodėl Kanaano žemė vadinama kraštu, tekančiu pienu ir medumi?

Pradžios knygoje 10, 19 parašyta: „Kanaaniečių žemė nuo Sidono driekėsi Geraro kryptimi iki pat Gazos, o Sodomos, Gomoros, Admos ir Ceboimų kryptimi ­ iki pat Lešos." Kanaano kraštas buvo žemė į vakarus nuo Jordano upės.

Šiandien jis vadinamas Palestina. Skirtingai nuo Egipto dykumų, ten buvo gausu vandens ir derlingos žemės. Galvijų kaimenės duodavo daug pieno, laukuose žydėjo gėlės, todėl žmonės turėjo medaus. Buvo ir tyrlaukių, bet daugelyje vietų driekėsi lygumos. Klimatas buvo švelnus, ten augo alyvmedžiai, vynuogynai, granatmedžiai, figmedžiai ir rugiai. Ten buvo daug galvijų ir gausių jūros gėrybių.

Kanaano kraštas taip pat yra Dievo Pažadėtoji žemė (Pakartoto Įstatymo knyga 11, 9) ir dvasiškai simbolizuoja dangaus karalystę, į kurią mes trokštame įžengti. Izraelitų pasikliovimas Dievo pažadu ir krašto, tekančio pienu ir medumi, užkariavimas simbolizuoja dvasinę kovą krikščionių gyvenime.

Kai žvelgiame į Išėjimą, keturiasdešimt metų dykumoje, Jordano upės perėjimą, Jericho miesto ir paskui Kanaano krašto užkariavimą, matome žmogaus gyvenimo kelionę nuo išgelbėjimo iki įžengimo į dangaus karalystę.

Dievas išvedė izraelitus iš Egipto ir nuvedė į Kanaano žemę, tekančią pienu ir medumi. Lygiai taip pat Jis nori, kad visi turėtų tikrą tikėjimą ir džiaugtųsi amžinuoju poilsiu nuostabioje dangaus karalystėje. Be to, Jis nori, kad kiekvienas iš mūsų turėtų tikėjimą, patinkantį Dievui, gautų atsakymus į maldas, ko beprašytų, ir kad mes viską darytume Jo galia.

Ši knyga „Kraštas, tekantis pienu ir medumi" atseka Mozės ir Jozuės žingsnius, kai jie žygiavo, remdamiesi tik tikėjimu ir Dievo pažadu. Tikiu, kad skaitytojai bus palaiminti ir sužinos atsakymų į maldas ir palaiminimų gavimo paslaptis. Jie taip pat supras iš pažiūros nereikšmingų dalykų svarbą kasdieniniame gyvenime.

Meldžiu Viešpaties vardu, kad skaitytojai patikėtų visais Dievo pažadais, užkariautų Kanaano kraštą, tekantį pienu ir medumi, ir jėga įsiveržtų į Naujosios Jeruzalės miestą, geriausią dangaus karalystės buveinę.

Dėkoju Dr. Geumsun Vin, leidyklos direktorei, Manmin centrinei bažnyčiai, jos darbuotojams ir pastoriui Joong-won Lee už pagalbą ir visiems, kas meldėsi už šį darbą.

Jaerock Lee

1 skyrius

„Išvesk mano tautą iš Egipto"

- Dievas pašaukia Mozę -

(Išėjimo knyga 3, 7-8) O VIEŠPATS tęsė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi, į šalį kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių."

Šiandien gyvename „žinių ir informacijos tvane," ir kompiuteris yra viena iš pagrindinių priemonių, kurios didina žinių ir informacijos kiekį niekada anksčiau neregėtais mastais. Kompiuteriai veikia pagal į juos įvestas programas.

Dievo apvaizdos sumanytas žmonijos ugdymas, suplanuotas prieš laiko pradžią, gali būti palygintas su programa; ji veikia iki šios dienos be menkiausios klaidelės. Tauta, kuri buvo išrinkta įvykdyti Dievo apvaizdos planą, buvo izraelitai.

Izraelio tautos formavimasis

Dievo apvaizda suplanavo žmonijos ugdymą ir sukūrė dangų, žemę ir viską, kas yra visatoje, kad turėtų ištikimų vaikų, su kuriais galėtų dalintis savo ištikimąja meile. Dievas sukūrė pirmąjį žmogų Adomą, vaikščiojo su juo ir davė jam valdžią viešpatauti visai kūrinijai.

Adomas ir Ieva gyveno Edeno sode ilgą laiko tarpą. Jie gerai nesuprato Dievo meilės, todėl nelaikė Jo žodžio giliai širdyje. Tai baigėsi tuo, kad jie pasidavė žalčio gundomi ir valgė nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Jie buvo išvaryti iš Edeno sodo dėl savo nepaklusnumo ir turėjo pragyventi sunkiai dirbdami ir liedami prakaitą.

Žmonių nuodėmės taip išaugo, kad Adomo sūnus Kainas net nužudė savo brolį Abelį.

Nojaus laikas pasaulis buvo toks pilnas nuodėmių, kad Dievas net pasigailėjo sukūręs žmones. Galiausiai Jis nutarė nubausti pasaulį. Jis leido Nojui, vieninteliam teisiajam tuo metu, pastatyti išgelbėjimo arką ir liepė jam perduoti žmonėms žinią apie artėjančią bausmę.

Tačiau žmonės neklausė Nojaus. Galų gale visi iki vieno žemės žmonės, išskyrus Nojų su šeima, buvo nubausti vandeniu. Nuostabu, kad šio įvykio pėdsakai išliko net kinų rašmenyse. Pavyzdžiui, rašmuo „laivas yra 船. Tai „arkos (舟), skaičiaus „ aštuoni (八), ir „burnos (口) kombinacija.

Tą pačią dieną Nojus drauge su savo sūnumis Semu, Chamu ir Jafetu, žmona ir trimis sūnų žmonomis įlipo į laivą (Pradžios knyga 7, 13).

Tai reiškia, kad aštuoni Nojaus šeimos nariai įlipo į arką, nes kinų rašmuo „burna turi ir reikšmę „burnos, kurios kartu valgo, kitaip tariant, „šeima."

Tai tragedija, kad mirtis ištiko žmoniją dėl Adomo nuodėmės, bet kita prasme tai buvo apvaizdos numatytas žmonijos ugdymas. Dievas išsirinko teisų žmogų įvykdyti Jo apvaizdą. Tas buvo Abraomas, vadinamas „tikėjimo tėvu."

Prieš maždaug 4000 metų Dievas paskyrė Abraomą tikėjimo tėvu ir pažadėjo duoti jam nesuskaitomą gausybę palikuonių. Dievas pašaukė jį ir išvedė iš chaldėjų Ūro (vieno iš didelių miestų senovės Mesopotamijoje) ir davė jam Kanaano kraštą.

Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abromui: „Dabar pakelk akis ir pasižiūrėk iš tos vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus, nes visą kraštą, kurį matai, amžinai atiduosiu tau ir tavo palikuonims. Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkės. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti. Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes tau jį atiduosiu". Abromas išardė savo palapinę ir nusikėlė gyventi prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė VIEŠPAČIUI aukurą (Pradžios knyga 13, 14-17).

Išvedęs jį laukan, tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti. Po to tarė: „Tokie gausūs bus tavo palikuonys. (Pradžios knyga 15, 5).

Dievas pasakė Abraomui, kas atsitiks jo palikuonims: jie bus pavergti Egipte 400 metų ir paskui sugrįš į Kanaano kraštą.

Tuomet VIEŠPATS tarė Abromui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų. Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Po to jie išeis su dideliu lobiu. Tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės. O čia sugrįš jų ketvirta karta, nes amoritų nedorumo saikas dar neprisipildė" (Pradžios knyga 15, 13-16).

Abraomas susilaukė sūnaus Izaoko, būdamas šimto metų amžiaus. Izaokui gimė Ezavas ir Jokūbas. Ezavas turėjo pirmagimio teisę į Dievo palaiminimus, bet būdamas labai išalkęs pardavė pirmagimio teises savo jaunesniajam broliui Jokūbui už dubenį lęšių sriubos (Pradžios knyga 25, 30-34).

Pirmagimio teisių pardavimas buvo ne smulkmena. Tai rodo, kad Ezavas menkai vertino pirmojo