Anarchistinės antropologijos fragmentai

By David Graeber

Šiame ankstyvame tekste antropologas ir aktyvistas Davidas Graeberis apmąsto anarchizmo kaip politinės nuostatos ir akademinės veiklos santykį. Remdamasis įvairiais savo paties ir kitų antropologų surinktais duomenimis Graeberis tvirtina, jog būtent antropologija kaip akademinė disciplina yra pajėgi padėti mums kitaip pažiūrėti į savo pačių kultūrą, politines nuostatas ir išankstinius nusistatymus, kuriuos priimame kaip neginčijamas tiesas.

„Iš tiesų pasaulis neprivalo tenkinti mūsų lūkesčių ir tiek, kiek „tikrovė“  apskritai nurodo į ką nors, ji nurodo būtent į tai, kas niekada negali būti apibrėžta mūsų įsivaizduojamų konstrukcijų. Ypač totalybės visuomet tėra vaizduotės kūriniai. Tautos, ideologijos, uždaros sistemos... nei viena iš jų iš tikrųjų neegzistuoja. Tikrovė visuomet nelygstamai painesnė.“
David Graeber

• Language: Lietuvių
• Publisher: HUBRIS
• Release date: Sep 12, 2020
• ISBN: 9786098280043

Book preview

David Graeber

Fragments of an Anarchist Anthropology

Licensed by Prickly Paradigm Press LLC, Chicago, Illinois, U.S.A.

Iš anglų kalbos vertė

Viktoras Bachmetjevas

Knygos viršelio dailininkas

Jurgis Griškevičius

Kalbos redaktorius

Tomas Marcinkevičius

Korektorė

Kamilė Patackaitė

El. knygos (EPUB 3) gamyba –

Albertas Rinkevičius

ISBN 978-609-8280-02-9

ISBN 978-609-8280-04-3 (el. knyga)

© Prickly Paradigm Press LLC, 2004

© Viktoras Bachmetjevas, vertimas, 2007

© Hubris, 2020

Visos teisės saugomos.

Leidykla

HUBRIS

[e-mail]

www.hubris.lt

Vertėjo žodis

Pagrindinis kaltininkas, kad ši knyga pasirodė lietuvių kalba – mano senas bičiulis Saulius Užpelkis. 2005 m. žiemą apsilankęs mano studentiškame būste Liuvene, jis išūžė man ausis grandioziniais planais apie tai, kokius tekstus planuoja išleisti lietuviškai. Tuose planuose buvo ir periodinis kairysis žurnalas, vėliau pasirodęs „Juodraščio" pavidalu, ir bent keliolika verstinių šiuolaikinės politinės kairės tekstų. Turint omenyje, kad visa tai buvo paremta lygiai nuliniu biudžetu, Sauliaus planai idealiai atitiko vadovėlinį utopinių planų apibrėžimą. Būtent dėl šio tų planų pobūdžio neturėjau kur trauktis – gavau namų darbą išversti Davido Graeberio Anarchistinės antropologijos fragmentus.

Tuo metu Davidas Graeberis buvo žinomas tik palyginti siauruose akademinės antropologijos ratuose ir ne ką platesniuose tarptautiniuose kairiųjų aktyvistų sambūriuose. Rimta akademinė veikla (Graeberis dirbo Jeilio universitete) ir politinis aktyvizmas nėra savaime suprantamas derinys, tad gal ir nekeista, jog už šių sluoksnių ribų Graeberis pagarsėjo, kai Jeilis, priešingai nei įprasta, nepratęsė su juo sutarties – Graeberio nuomone, dėl jo politinio aktyvizmo. Panašiai manė daugiau nei 4500 žmonių, pasirašiusių Graeberį palaikančią peticiją.

Dabar, praėjus 15 metų, Graeberis žinomas gerokai plačiau. Iš Jeilio persikėlęs į Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklą (London School of Economics), Graeberis tapo vienu ryškesnių kairiųjų viešųjų intelektualų Vakaruose. Nors jis ir neatsisakė aktyvizmo bei einamųjų politinių procesų komentarų, nesuklysime pasakę, kad jo šlovė visų pirma paremta knygomis, iš kurių ypač minėtinos dvi. Tai 2011 m. pasirodžiusi Skola: pirmieji 5000 metų (Debt: The First 5,000 Years), analizuojanti skolos fenomeną, kurią ne kas kitas, o Financial Times savo apžvalgoje apibūdino kaip „šviežią ir provokuojančią susimąstyti", o The Guardian įvardino viena įtakingiausių metų knygų. Kaip galima spėti iš pavadinimo, Graeberis knygoje analizuoja skolos fenomeną civilizacijų istorijoje ir parodo, jog skola egzistavo dar iki pinigų išradimo ir kad tai – visų pirma moralinė, o ne finansinė kategorija. Antroji knyga – tai Šūdmalos darbų teorija (Bullshit Jobs: A Theory), pasirodžiusi 2018 m., kurioje Graeberis tvirtina, jog, pirma, mūsų visuomenėse pilna visiškai beprasmiškų darbų, kurie nekuria jokios vertės, ir, antra, šie darbai ne tik nekuria jokios vertės, bet ir daro rimtą žalą mūsų visuomeninei sanklodai.

Abi minėtos knygos gerokai solidesnės nei knygutė, kurią laikote savo rankose. Anarchistinės antropologijos fragmentai – jauno, gana naivaus ir atvirai idealistiško tyrinėtojo tikėjimo išpažinimas. Tad kodėl leisti ją, o ne kitas dvi? Iš dalies todėl, kad be pirmosios nebūtų ir kitų dviejų. Be jauno ir naivaus Graeberio nebūtų neortodoksiško ir originalaus antropologijos profesoriaus Graeberio. Bet vis dėlto galbūt dar svaresnė priežastis ta, kad šios knygos pasirodymu noriu priminti Sauliui, o turbūt taip pat ir sau, kad utopinių planų turėti verta dėl vienos paprastos priežasties – jie pildosi. Nežinia kaip, nežinia kodėl, bet kartais ima ir pačiais keisčiausiais būdais išsipildo. Ši Graeberio knygutė kaip tik apie tai – apie tokių mažų utopijų poreikį.

Grasjosa

2020 m. liepa

Anarchizmas:

Pavadinimas, suteiktas elgsenos ar gyvenimo teorijai ar principui, pagal kurį visuomenė suvokiama be valdžios – harmonija tokioje visuomenėje pasiekiama ne paklūstant įstatymui ar valdžiai, o įvairioms profesinėms ir teritorinėms grupėms laisvai tariantis dėl gamybos ir vartojimo bei dėl civilizuotos būtybės begalinių poreikių ir aspiracijų tenkinimo.

Piotras Kropotkinas (Encyclopedia Britannica)

Iš esmės, jei nesi utopistas, esi bukagalvis.

Jonathan Feldman (Indigenous Planning Times)

Tai, kas toliau seka, yra pamąstymų, galimų teorijų apybraižų bei nedidelių manifestų virtinė, skirta užmesti akį į radikalios teorijos, kuri neegzistuoja, nors ir galėtų egzistuoti kada nors ateityje, visumos eskizą.

Kadangi yra pakankamai priežasčių, kodėl anarchistinė antropologija iš tiesų turėtų egzistuoti, galime pradėti nuo klausimo, kodėl gi vis dėlto ji neegzistuoja – ar, jei jau prakalbome apie tai, kodėl taip pat neegzistuoja anarchistinė sociologija, anarchistinė ekonomika, anarchistinė literatūrologija ar anarchistinis politikos mokslas.

Kodėl akademinėse institucijose tiek mažai anarchistų?

Tai taiklus klausimas, nes anarchizmas kaip politinė filosofija šiuo metu iš tiesų plinta. Visur dygsta anarchistiniai ar anarchizmo įkvėpti judėjimai; tradiciniai anarchistiniai principai – autonomija, savanoriška bendrystė, saviorganizacija, tarpusavio pagalba, tiesioginė demokratija, – buvę vidiniu organizaciniu globalizacijos judėjimo pagrindu, dabar tą patį vaidmenį atlieka įvairiausių tipų radikaliuose judėjimuose. Revoliucionieriai Meksikoje, Argentinoje, Indijoje ir kitur vis dažniau atsisako netgi kalbėti apie valdžios paėmimą ir pradeda formuluoti radikaliai kitokias idėjas apie tai, ką apskritai reiškia revoliucija. Reikia sutikti, kad dauguma jų nevartoja žodžio „anarchizmas". Tačiau, kaip neseniai pastebėjo Barbara Epstein, anarchizmas dabar užėmė tas pozicijas, kurias 7-ojo dešimtmečio socialiniuose judėjimuose turėjo marksizmas: netgi tie, kurie nelaiko savęs anarchistais, jaučia, kad privalo apibrėžti savo santykį su anarchizmu ir pasiremti jo idėjomis.

Tačiau visa tai lieka beveik nepastebėta akademiniuose sluoksniuose. Dauguma mokslininkų, atrodo, arba neturi jokio supratimo, kas yra anarchizmas, arba atmeta jį primityviais stereotipais. („Anarchistinė organizacija! Bet ar tai nėra akivaizdus prieštaravimas?") Jungtinėse Valstijose yra tūkstančiai vieno ar kito tipo akademinių marksistų, bet vargu ar atsirastų tuzinas mokslininkų, norinčių save vadinti anarchistais.

Tai ar neliko mokslininkai „už posūkio? Galbūt. Visai įmanoma, kad po keleto metų akademiniai sluoksniai bus perpildyti anarchistų. Nors aš to nesitikiu. Iš tiesų atrodo, kad marksizmas yra toks artimas akademiniam pasauliui, koks anarchizmas niekada nebus. Galų gale, juk tai buvo vienintelis didelis socialinis judėjimas, sukurtas mokslų daktaro, net jei vėliau ir tapo judėjimu, siekiančiu išjudinti darbo klasę. Daugumoje anarchizmo istorijų daroma prielaida, kad šis iš principo buvo toks pats: anarchizmas pristatomas kaip tam tikrų XIX a. mąstytojų – Proudhono, Bakunino, Kropotkino ir t. t. – kūdikis, kuris vėliau įkvėpė darbo klasės organizacijas, įsivėlė į politines kovas, išsidalino į sektas… Anarchizmas standartiniuose pasakojimuose paprastai vaizduojamas kaip vargšas marksizmo pusbrolis, teoriškai šiek tiek nerangus, bet tai, ko galbūt stokoja smegenyse, kompensuojantis aistra ir sąžiningumu. Tačiau iš tiesų ši analogija geriausiu atveju tėra pritempta. XIX a. „steigėjai nemanė išradę ką nors ypatingai nauja. Pamatiniai anarchizmo principai – saviorganizacija, savanoriška bendrystė, tarpusavio pagalba – nurodė į žmogiškojo bendravimo formas, kurias jie manė egzistavus tiek, kiek egzistuoja žmonija. Tą patį galima pasakyti apie valstybės ir visų formų struktūrinės prievartos, nelygybės ar dominavimo („anarchizmas pažodžiui reiškia „be valdovų) atmetimą, ir netgi apie teiginį, kad visos šios formos yra kažkaip susijusios ir stiprina viena kitą. Nei viena iš šių doktrinų nebuvo pristatoma kaip stulbinamai nauja. Tiesą sakant, jos tokios ir nebuvo: per visą istoriją galima rasti liudijimų apie žmones, teigiančius tą patį, nors ir itin tikėtina, jog daugeliu atvejų tokias nuomones užrašyti buvo linkstama mažiausiai. Tad