Iš Gelmių

By Klemensas Kacinskas

Atokiame kosmoso platybių užkampyje korporacijos „Alvium“ šachtininkai, kasinėdami statinį asteroidą, aptinka keistą nežemiškos kilmės radinį. Vedama smalsumo mokslininkų grupė, pati to nesuvokdama, netrukus atvers Pandoros skrynią, grasinančią sunaikinti visą civilizaciją.

• Language: Lietuvių
• Publisher: Klemensas Kacinskas
• Release date: Sep 23, 2023
• ISBN: 9798215653920

Book preview

Įvadas

„Alvium" korporacijai priklausantis statinis asteroidas XRC-2

Oriono žvaigždynas, Delta kvadratas

Pilotuojama giluminė rūdos kasimo platforma nepailstamai rausėsi per milžiniško, dviejų tūkstančių kilometrų skersmens dangaus kūno vidurius. Šio šešių metrų diametro cilindro formos agregato, dėl savo išvaizdos kasėjų tarpe praminto „Kurmiu", priekyje sumontuotas termoplazminis grąžtas dvidešimt keturias valandas per parą smulkino akmeninės rūdos sluoksnį trijų kilometrų per valandą greičiu. Tuo tarpu platformos užpakalinėje dalyje integruota automatinė perimetro instaliavimo sistema, periodiškai išleisdama po keturis gravitacinius plūdurus, ką tik išraustame tunelyje, formavo vis naują plika akimi nematomo elektromagnetinio lauko atkarpą. Šiuo, vis ilgėjančiu tuneliu, be paliovos pirmyn ir atgal zujo autonominiai rūdos transportavimo konteineriai, pervežantys žaliavą į asteroido centre įsikūrusį perdirbimo centrą tolesniam apdorojimui.

– Kalbu rimtai. Man rodos aš jai patinku. Galiu duoti pirštą nukirsti, kad vakar ji visą laiką vis žvilgčiojo į mane, – tarė antros kategorijos vairuotojas mechanikas Kreinas Loras. Susikėlęs kojas ant prietaisų panelės atbrailos jis svajingai vėpsojo į valdymo kabinos lubas.

„Kurmio" autopilotas laikėsi griežtai nustatyto maršruto, atlikdamas už jį didžiąją darbo dalį, bet pagal kompanijos reglamentą platformoje visuomet privalėjo būti budintis personalas.

– Laimei niekas nesivargina su tavim lažintis. Antraip jau seniai nebeturėtum ne tik rankų ar kojų pirštų, bet ir kitų galūnių, – kikendamas atsakė pirmos kategorijos navigatorius Ianas Džeidinas, viena akimi nuobodžiai spoksodamas į navigacinį ekraną. Tik jam vienam suprantama duomenų stulpelių bei komandų matrica jo partneriui Kreinui buvo tarytum gūdus miškas. Galbūt todėl pastarasis taip ir neprasimušė iki pirmos kategorijos kvalifikacijos.

– Taip manai? Labai tau ačiū. Tokio palaikymo iš draugo aš ir tikiuosi, – niūriai burbtelėjo Kreinas.

– Klausyk, seni. Sakau tai tau būtent kaip draugas. Nusileisk žemėn ir pripažink universalią visatos tiesą. Tai dėsningumas, toks pat nenuginčijamas kaip ir faktas, kad vakuume nėra oro. Tau su moterimis nesisekė, nesiseka ir nesiseks. O Mirandai tavęs tiesiog pagailo, tad ir bandė užjausti.

– Bet...

– Jokių bet. Ir žinai kodėl? Nes tu esi tikra vaikščiojanti nelaimė ir merginos tai jaučia. Esi girdėjęs apie moterišką nuojautą? Tai štai, ji egzistuoja ir su ja nepajuokausi. Pažvelk į save. Nuolat esi viskuo nepatenkintas, be paliovos bambi, atrodai paniuręs. Ir jokio pasitikėjimo savimi. O moterims patinka savimi pasitikintys vyrai, supranti? Tad kol iš pagrindų nepakeisi savo požiūrio ir elgesio, taip toliau ir draugausi tik su savo dešine ranka. Pala, ar tu kairiarankis? Nesvarbu... Vienu žodžiu, baik elgtis kaip užguitas lepšis.

– Aš nesielgiu kaip užgui....

– Palauk, skaneris kažką užfiksavo, – pertraukė jį Ianas, sutelkdamas dėmesį į ekraną. – Kažkokia velniava....

– Kas? Ką matai? – spoksodamas ten pat, bet vis tiek nieko nesuprasdamas paklausė Kreinas.

– Nesu tikras, – sumurmėjo Ianas studijuodamas duomenis. – Akimirkai pasirodė, kad priekyje davikliai užfiksavo didžiulę tuščiavidurę ertmę, bet dabar skaneris nieko nerodo.

– Gal davikliai streikuoja?

– Visi penki? Nemanau. – Papurtė galvą Ianas valdymo panelėje suvesdamas keletą komandų. – Diagnostika nerodo jokio gedimo. Bet kažkas čia tikrai ne taip. „Kurmio" geoterminis radaras nieko nefiksuoja.

– Tai gerai ar blogai?

– Tu nesupranti, – pabrėžė Ianas. – Jis visiškai nieko neberodo. Tik kažkokį statinį triukšmą. Tarytum už penkiasdešimties metrų priekyje kažkas būtų išskleidęs bet kokį signalą blokuojančią užsklandą.

– Na taip žinoma, – sukikeno Kreinas. – Mes sumauto asteroido viduriuose. Kokia dar užsklanda?

– Metaforiškai kalbant. Pats nesu tikras, – susirūpinusiu balsu atsakė Ianas. – Gal ir skaneris kvailioja. Dėl viso pikto, sustabdyk „Kurmį". Perkrausiu sistemą.

– Kaip liepsi. – Savo valdymo panelėje Kreinas išjungė autopilotą ir sustabdė platformą. Kabinos vibracija bei triukšmas akimirksniu atlėgo ir jis su palengvėjimu atsiduso. – Kaip gera. Kodėl jie negali geriau izoliuoti šių skardinių? Visas ausis baigia išūžti.

– Kad galėtum snausti darbo metu? – krenkštelėjo Ianas, skaitmeniniame ekrane surinkdamas radaro sistemos perkrovimo parametrus. – Džiaukis, kad bent sėdynę savo šiknai turi.

– To dar betrūko. Tada tikrai nedirbčiau. Ir taip svarstau ar man verta čia tūnoti. Moka grašius, darbo ir poilsio sąlygos tragiškos, – suniurnėjo Kreinas. – Kažkaip jaučiu, kad laiku šiandien nebaigsim.

Ianas dėbtelėjo į jį užuojautos kupinu žvilgsniu. – Štai apie ką kalbu. Ir vėl bambi. Išmok galvoti pozityviai. Va tuoj perkrausim sistemą ir važiuosim toliau. Tikėkimės tai tik programinis trikdis, – pridūrė jis, aktyvuodamas komandą.

– O jei ne tik programinis trikdis? – neatlyžo Kreinas. – Tuomet teks stabdyti darbą. Kviesti inžinierius. Sulaukti kol tie veltėdžiai teiksis prisistatyti. Tada apie baigimą anksčiau laiko ar premijinius nebus nė kalbos. Kur tu čia įžiūri pozityvumą?

– Visur, seni, – šyptelėjęs atsakė Ianas, nenuleisdamas akių nuo ekrano. Skanerio perkrovimas užtruko vos minutę, tačiau po įsijungimo monitoriuje vėl atsiradę duomenys rodė tą patį rezultatą. – Po galais.

– O galais? Ką reiškia po galais? Nesakyk... po galais nereiškia nieko gero ar ne? Taip ir maniau. Sakiau, kad taip ir bus, – užsivedė Kreinas.

– Rimtai, baik zyzti, – sudrausminęs jį Ianas valdymo panelėje surinko dar vieną komandą, šįkart aktyvuodamas vieną iš „Kurmio" autonominių zondų.

Po akimirkos nuo platformos tyliai zyzdamas atsiskyrė kumščio dydžio aparatas. Ekrane nušvito tiesiogiai perduodamas aplinkos topografinis vaizdas.

– Tuoj pažiūrėsim, kas per velniava ten dedasi. – Ianas perjungė zondą į rankinį valdymą ir nukreipė jį į platformos priekį.

– Na ir ką? – dėbtelėjęs per petį paklausė Kreinas.

– Kol kas viskas gerai, – stebėdamas ekraną tarė Ianas. – Šio daikto veikimo spindulys ribotas, tad teks priskristi kaip galima arčiau. Sulig šiais žodžiais vaizdas staiga dingo.

– Kas per? – Ianas bergždžiai kelis kartus trūktelėjo vairalazdę, tačiau ryšys su zondu visiškai nutrūko.

– Kas nutiko?

– Kas, kas? Netekom zondo. Jis tiesiog išsijungė.

– Sumautai nuostabu.

– Ką gi... – Nekreipdamas dėmesio į Kreino komentarą Ianas ištiesė ranką ir virš ekrano kabančioje komutatoriaus panelėje paspaudė valdymo centro mygtuką. – Pirmas kviečia centrą. Kaip girdit?

– Girdim gerai, pirmasis. Kas nutiko? – beveik akimirksniu atsiliepė žvalus moteriškas balsas.

Užuot atsakęs Ianas iki ausų išsiviepė ir šelmiškai pažvelgęs į Kreiną sušnabždėjo: – Žiūrėk ir mokykis, vaike. Statau šimtą kreditų, kad per penkias minutes įtikinsiu ją po pamainos išgerti.

– O Marijos nebijai? – Išpūtė akis Kreinas. – Ji tau galvą nuraus.

– Raminkis, tai tik socialinio eksperimento vardan. Kad tu, mano drauge, suprastum ką bandau tau pasakyti.

– Pasvajok, – išsiviepė Kreinas, bet sukirto rankomis. – Šimtinė man kaip tik pravers.

– Pirmasis, čia centras. Pas jus ten viskas gerai? – pakartotinai paklausė dispečerė.

– O taip, taip, tik ryšys trūkčioja, – paskubomis atsiliepė Ianas. – Atsiprašau už tai. Beje aš Ianas. Kuo tamsta vardu?

– Leina.

– Nieko sau. Vardas toks pat gražus kaip ir balsas. Malonu susipažinti, Leina, – pračiulbo Ianas, tuo pačiu nustatydamas kuo rimčiausią miną. – Jūs naujokė? Turbūt naujokė, nes šio balso dar neteko girdėti.

– Na... ačiū, – akivaizdžiai sutrikusi atsiliepė mergina. Bet....

– Jokių bet, – pertraukė ją Ianas. – Tai ne komplimentas, bet faktas. O mama mane nuo mažens mokė visuomet sakyti tiesą.

– Labai šmaikštu. – Sukikeno dispečerė. – Tai kuo galiu padėti, Ianai?

– Pirmiausia labai padėtum sutikdama po darbo išgerti su manimi.

– Kad papasakotum daugiau apie savo mamą?

– Jei tik norėsi pasiklausyti.

– Žinoma, – atsakė Leina. – Tikiuosi neprieštarausi jei mano vaikinas prisijungs? Jam labai patinka klausytis pasakų.

– Ech, kaip gaila. Bijau, kad tokiu atveju teks atsisakyti šio sumanymo, – filosofiškai pareiškė Ianas, mirktelėdamas Kreinui.

Šis džiaugsmingai pasitrynė rankas ir spragtelėjo pirštais duodamas suprasti, kad laukia laimėto lažybų atlygio. Vis dar šypsodamasis Ianas pritariamai linktelėjo galvą, pripažindamas pralaimėjimą.

– Štai ir išsiaiškinom, – tarė Leina ir surimtėjusiu balsu paklausė: – Taigi, kas pas jus ten atsitiko?

– Tiesą sakant nesam tikri. Spėju, kad mūsų skaneris sušlubavo. Buvom priversti sustoti.

– Patikslinkit problemą.

– Gauname dviprasmius parodymus. Tiksliau davikliai nebefiksuoja „Kurmio" priekyje esančio reljefo. Tik statinius trikdžius. Tarytum ten būtų tuščia, kas be abejo neįmanoma nes tūnom asteroido viduriuose trijų kilometrų gylyje.

– Pirmas supratau. Palaukit.... – tarė dispečerė. – Pas mus nerodo jokio gedimo.

– Tame ir reikalas, Leina, čia taip pat nieko nerodo, bet priekyje nieko nematom. Nei rūdos sandaros, nei geodezinio vaizdo.

– Pirmas supratau. Pabandykit perkrauti sistemą ir dar kartą patikrinkit.

– Jau pabandėm, rezultatas tas pats.

– Bandykit siųsti zondą.

– Leina, širdele, ir tai jau bandėm, – atsakė Ianas. – Deja zondas toli nenuskrido ir taip pat išsijungė.

– Palaukit. – Dispečerė vėl trumpam nutilo. – Išoriniai davikliai nefiksuoja jokio padidėjusio radiacinio fono ar kitų faktorių. Viskas normos ribose.

– Tegul pasako tai, ko dar nežinom, – sumurmėjo Kreinas, bet Ianas davė jam ženklą prikąsti liežuvį.

– Kaip ir pas mus. Bet kažkas visgi išvedė įrangą iš rikiuotės. Leina, širdele, gal galėtum mums atsiųsti inžinierių komandą?

– Bijau, kad tektų ilgai laukti... širduk, – atsakė dispečerė. – Abu pamainos ekipažai šiuo metu dirba kitose šachtose.

– Nuostabu. Tai ką patarsi mums daryti? – paklausė Ianas, nutaisęs liūdną miną.

– Galite arba laukti, bet greit jie tikrai neatvyks, arba...

– Arba?

– Arba eiti laukan ir patikrinti vizualiai. Jei rasit pažeidimų, registruosim gedimą. Bet kokiu atveju ilgai netruksit.

– Na jau ne, – prasižiojo Kreinas.

– Toks protokolas. Bijau, kad kito varianto nėra, – sausai atkirto dispečerė.

– Centre, supratom. Na ką gi, suksimės kaip išmanydami, – piktai dėbtelėjęs į bičiulį tarė Ianas.

– Informuokite apie eigą.

– Būtinai. Ryšio pabaiga. – Užbaigęs pokalbį Ianas atsiduso. – Ir kas tave tempė už liežuvio?

– Mane? O ką aš tokio pasakiau? – paklausė nustebęs Kreinas.

– Komentuoji kur nereikia. Gal būtume sutarę, kad visgi iškviestų technikus. O dabar teks lįsti laukan.

– Jei nori, tai lįsk. O aš geriau palauksiu, – susierzinęs atšovė Kreinas. – Beje, tu man skolingas.

– Šito tai tu nepamirši, ar ne? – Šyptelėjo Ianas. – Na ir kas, kad susimoviau? Ne tame esmė. Svarbiausia neimti į galvą ir mėgautis gyvenimu.

– Aha, aš irgi pasimėgausiu už tavo šimtinę.

– Būtinai, drauge mano. Būtinai. Bet pirma pasinaudosim puikia proga pratampyti vieną tų naujutėlaičių skafandrų kuriuos taip dosniai teikėsi parūpinti visų mūsų mylimas darbdavys.

– Sakau tau, aš ten tikrai neisiu, – kategoriškai pareiškė Kreinas.

– Dar ir kaip eisi, antros kategorijos mechanike. – Palinksėjo galvą Ianas. – Abiem bus puiki proga prasibezdėti.

***

Judėti su skafandru buvo stebėtinai nepatogu ir Kreinas keletą kartų vos neišsitiesė paslikas ant nelygaus akmenuoto paviršiaus. Be paliovos mintyse keiksnodamas Ianą, jis buvo priverstas tipenti šiam iš paskos. Dar nepasiekus „Kurmio" priekio jo skafandro elektronikoje taip pat atsirado nežymūs statiniai trikdžiai. Ianas suskubo jį nuraminti, užtikrindamas, kad tai gan būdinga vaikščiojant taip giliai po asteroido paviršiumi.

– Štai ir zondas. – Bakstelėjęs pirštu į tarp uolienų gulintį aparatą Ianas pritūpė jo apžiūrėti.

– Toli nenuskrido, – tarė iš paskos prisiartinęs Kreinas.

– Jokių išorinių pažeidimų, – konstatavo Ianas. – Atrodo kaip naujutėlaitis.

– Klausyk, nepatinka man visa tai. Gal grįžtam ir palaukiam inžinierių? – pasimuistęs paklausė Kreinas. Jis nedegė nė menkiausiu noriu tūnoti seismiškai nestabilaus asteroido gelmėse kur jį nuo kosmoso vakuumo skyrė tik plono, nors ir patvaraus apsauginio kostiumo pluoštas. Sėdėdamas „Kurmio" kabinoje jis jautėsi daug užtikrinčiau.

– Nagi, bičiuli. Kur tavo nuotykių troškimas? – padrąsino jį Ianas. – Negi tau visai neįdomu, kas čia vyksta?

– Man bus lygiai taip pat įdomu ir sėdint viduje. Be to, skafandro elektronika irgi kvailioja.

– Menkniekis. Kol gali kvėpuoti, viskas tvarkoje. – Patapšnojęs jam per petį Ianas nužingsniavo priekin. – Eime, baily.

– Kad tave kur... – Kreinas, nors ir nenoromis buvo priverstas paklusti.

„Kurmio" grąžto priešakyje iškastas tunelis buvo gerų šešių metrų skersmens ir driekėsi maždaug penkiasdešimt metrų į priekį, galiausiai atsiremdamas į tamsiai pilkos spalvos uolienos sieną.

– Kad ir kas tai būtų, statinis laukas prasideda už poros metrų giliau, – palietęs šiurkštų paviršių tarė Ianas, analizuodamas rankinio skanerio perduodamą vaizdą. Detalus reljefo žemėlapis kaip tik baigėsi ties siena, tarytum kažkas būtų nukirpęs likusią jo dalį.

– Ir ką siūlai? – paklausė Kreinas. – Tik nesakyk, kad nori bandyti kastis.

– Tik ne su „Kurmiu", – papurtė galvą Ianas. – Nesinorėtų, kad statinis laukas išvestų ir jo elektroniką iš rikiuotės.

– Na tai ką tada darysim?

– Tą, ką darydavo seneliai. Išmušim skylę senais gerais sprogmenimis.

– Tu ką pakvaišai? – Išpūtė akis Kreinas. – Galą gauti nori? O jeigu mus užvers?

– Ir vėl tas tavo negatyvumas. – Nekreipdamas dėmesio į bičiulį Ianas išsitraukė iš juosmens dėklo du kumščio dydžio pusapvalius diskus. – Kaip seniai norėjau juos išbandyti, – tarė jis užprogramuodamas sprogmenis. – Šie mažuliai padarys pakankamai didelę spragą, kad pamatytume kas viduje. Bet, dėl viso pikto, atsitraukim saugiu atstumu.

– Velniop. Aš grįžtu atgal. – Papurtęs galvą Kreinas apsisuko ir pradėjo žingsniuoti atgal link platformos. – Žinojau, kad esi beprotis, bet aš dar noriu gyventi.

– Žygiuok, – atsainiai tarė Ianas, pritvirtindamas sprogmenis prie uolienos. – Bet jei aš ten rasiu ką nors vertingo, su tavim nesidalinsiu.

To pakako, kad Kreinas prilėtintų žingsnį. – Ką vertingo tu ten įsivaizduoji rasti?

– Na nežinau. Gal kokią naują rūdą, brangius metalus, bala juos žino, – postringaudamas atsakė Ianas. – Netrukus pamatysiu. O tu keliauk. Ko sustojai?

– Tiek to, palaikysiu tau kompaniją, – persigalvojęs tarė Kreinas.

– Godus kalės vaikas. – Sukikeno Ianas atsistodamas. – Na ir šaunu. O dabar judink klumpes. Šie daikčiukai pavojingi.

Atsitraukus saugiu atstumu Įanas aktyvavo sprogmenis per skafandro rankovėje įtaisytą valdymo panelę. Nuaidėjo du duslūs pokštelėjimai. Precizinė termo detonacija išgriovė dviejų metrų skersmens spragą uolienoje, akimirksniu išgarindama visas atskilusias nuolaužas. Vyrai palaukė dar minutę kol nusės dulkės ir įsitikinę, kad nuo tunelio sienų niekas netrupa, abu atsargiai prisiartino prie naujai susiformavusio plyšio.

– Matau kažkokią tuštumą, – tarė Ianas, galingu prožektoriumi šviesdamas į spragą. Siauras šviesos spindulys driekėsi gerą pusšimtį metrų taip ir neatsimušdamas į jokį paviršių. – Ir gan nemažą. – Jis dar kartą patikrino skanerio parodymus. – Įdomu. Panašu, kad sprogimas šiek tiek susilpnino statinių trikdžių lauką. Davikliai pradėjo fiksuoti milžinišką tuščiavidurę ertmę.

– Kaip suprasti susilpnino? – paklausė Kreinas?

– Iš kur man žinoti?– Gūžtelėjo pečiais Ianas. – Aš ne mokslininkas. Jie galės aiškintis. Tai ką, lendam pasižvalgyti?

– Tu tikras, kad nori ten eiti? – nejaukiai paklausė Kreinas. – Gal visgi palaukim inžinierių?

– Ir dalintis su jais tuo ką rasim? – Prunkštelėjo Ianas. – Na jau ne. Tu kaip sau nori, o aš einu. – Nieko nelaukdamas jis prasispraudė pro ertmę ir dingo iš akiračio.

– Po galais... – Kreinas vis dar dvejojo. Galiausiai, kiek patrypčiojęs jis visgi nusekė iš paskos. Būdamas gerokai stambesnis už Ianą jis turėjo paprakaituoti, kad besisprausdamas pro ganėtinai ankštą ertmę nepažeistų savo skafandro hermetiškumo. Kai kurios detonacijos suformuotos atbrailos atrodė pavojingai aštrios. Galiausiai jis išniro šalia it stulpas stovinčio Iano.

– Tu tik pažiūrėk, – tarė šis, šviesdamas prožektoriumi priešais save.