Ganymo menas

By Dag Heward-Mills

Jei esate Dievo bandos ganytojas, jums labai padės šis išsamiai apgalvotas veikalas. Šiuose puslapiuose pateikta išsamūs ir rūpestingai atrinkti nurodymai, kurie nepaprastai svarbūs tam, kad jus lydėtų sėkmė. Vyskupas Dagas Heward-Millsas remiasi savo ilgesne nei trisdešimties metų piemens patirtimi ir dalijasi įžvalgomis į pastoriavimo veiklą. Jei norite tapti Dievo žmonių ganytoju, šis vadovas yra būtent tai, ko jums reikia.

• Language: Lietuvių
• Publisher: Dag Heward-Mills
• Release date: Apr 24, 2018
• ISBN: 9781641350877

Dag Heward-Mills

Bishop Dag Heward-Mills is a medical doctor by profession and the founder of the United Denominations Originating from the Lighthouse Group of Churches (UD-OLGC). The UD-OLGC comprises over three thousand churches pastored by seasoned ministers, groomed and trained in-house. Bishop Dag Heward-Mills oversees this charismatic group of denominations, which operates in over 90 different countries in Africa, Asia, Europe, the Caribbean, Australia, and North and South America. With a ministry spanning over thirty years, Dag Heward-Mills has authored several books with bestsellers including ‘The Art of Leadership’, ‘Loyalty and Disloyalty’, and ‘The Mega Church’. He is considered to be the largest publishing author in Africa, having had his books translated into over 52 languages with more than 40 million copies in print.

Book preview

Turinys

Kodėl avys gulasi

Kodėl avims reikia vandens

Kas nutinka, kai avis apvirsta

Kodėl avims būtinas vadovas

Kodėl avims reikalingos žaliuojančios ganyklos

Kodėl avims reikia eiti per slėnius

Kas nutinka, kai avis tampa nepatenkinta

Kodėl avims reikalinga lazda

Kodėl avims reikalinga ramstis

Ką avims reiškia turėti paruoštą staląpriešų akivaizdoj

Kodėl avis reikia patepti aliejumi

Kodėl avims reikia, kad piemens taurė būtų sklidina

Kodėl avims reikia gyventi piemens namuose

Kas nutinka, kai avis neturi piemens

Piemenų ligos, kurios yra ir avių ligos

Kodėl avys suserga

Trys ganytojo tikslai

Kaip identifikuoti ganytojus, kurie neįeinapro vartus

Ganymo užduotys: būti švelniu ir meiliu

Ganymo užduotys: vadovauti ir vesti

Ganymo užduotys: stebėti avis

Jahova – ganytojas sargas

Ganymo užduotys: maitinti

Ganymo užduotys: atgaivinti ir gydyti

Pastoriai vampyrai

Jahovos ganymo įgūdžiai

Trisdešimt penki būdai tapti geru ganytoju

Kaip motyvuoti avis įvairiais santykių tipais

Dvylika ganytojų samdinių savybių

Devyni pastorių samdinių tipai

Nuviliantys ganytojai

Dvidešimt du ganytojo tobulėjimo etapai

Kaip dvasinis sūnus tampa ganytoju

Pagrindinės sritys, kuriose ganytojas turi ugdyti savo gebėjimus

Kaip jaunas asmuo gali tapti ganytoju

Širdis, kaip tarnystės centras

Kaip suprasti dvasinę širdį ją lyginant su žmogaus širdimi

Kodėl ganytojo širdis yra svarbi

Harmoningos širdies ugdymas

Venkite užsispyrusios širdies

Išsiugdykite sveiką širdį

Išsigydykite sergančią širdį

Išsiugdykite drąsinančią širdį

Užtikrinkite, kad neišsiugdytumėte neigiamų savybių

Išsiugdykite dėmesingą širdį

Saugokitės, kad neišsiugdytumėte nepalenkiamos širdies

Išsiugdykite optimistinę širdį

Kaip galite išplėsti tarnystę

Ganytojas yra šviesa

Kodėl kai kurie žmonės yra didesnės šviesos

Jūs galite tapti didesne šviesa

Dvasiniai tarnystės raiščiai

Tarnystės kliūtys

Vėlavimų įveikimas piktą dieną

Penkiolika blogybių, kurios atsiranda esant vėlavimui

Aštuonios vėlavimų priežastys

Kas nutinka tarnystei, kai Dievas jums nepadeda

Kas nutinka, kai Dievas jus išaukština

1 dalis

Kodėl avys gulasi

Ateikite, pulkime žemėn prieš Dievą ir pagarbinkime, atsiklaupkime prieš Viešpatį, kuris sutvėrė mus!

Jis yra mūsų Dievas, o MES – JO GANOMA TAUTA IR JO RANKŲ GLOBOJAMOS AVYS...

Psalmės, 95:6–7

Dievo Žodyje Jo žmonės vadinami avimis. Jėzus mus apibūdino taip: „avys be piemens. Kad avims būtų galima efektyviai vadovauti, svarbu suprasti jų gyvenimą ir elgesį. Apie save privalote galvoti kaip apie Dievo avį ir savo pastoriaus avį. Taip pat būtina apie savo bažnyčios narius galvoti kaip apie avis – tada juos geriau suprasite. Dvidešimt trečioje psalmėje matome, kaip Dovydas, remdamasis savo, kaip piemens, patirtimi apibūdina avies gyvenimą. Šį išraiškingą „avies gyvenimo apibūdinimą pateikia patyręs piemuo izraelitas, kuris apie save galvoja kaip apie Dievui priklausančią avį.

Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.

Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų. Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.

Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.

Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.

Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.

Psalmės, 23:1–6 (Gyvoji Biblija)

Buvau sužavėtas atradęs daug panašių avies gyvenimo paralelių, kurias atskleidė šiuolaikinis ganytojas W. Phillipas Kelleris – jis aštuonerius metus buvo avių fermos savininkas Britų Kolumbijoje. Jis praktiškai patyrė, ką reiškia būti ganytoju šiais laikais, ir pateikia puikų 23 psalmėje esančio apreiškimo patvirtinimą.

VIEŠPATS yra mano ganytojas – aš nestokosiu. JIS PAGULDO MANE žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.

Psalmės, 23:1–2

Avis prigula tik esant tam tikroms aplinkybėms. Jūs privalote gebėti paguldyti savo bažnyčios avis ir užtikrinti, kad jos liktų su jumis. Privalote nuraminti išgąsdiną avį ir šeimos narius išlaikyti arti savęs. Remdamasis ganytojo patirtimi, Phillipas Kelleris pateikia kelis patarimus, kaip paguldyti avis. Kiekvienas iš toliau pateiktų keturių punktų atskleidžia, kodėl kai kurie žmonės negali likti bažnyčioje. Įtampa su kitais nariais, baimė, demoniški puolimai ir gero peno iš sakyklos stoka – štai visos priežastys, kodėl avys nepasilieka bažnyčiose. Toliau pateiktos Phillipo Kellerio mintys.

1. Avys priguls, jei nejaus baimės: dėl įgimto baikštumo, jos atsisako prigulti; jos priguls tik tuo atveju, jei nejaus baimės. Avys yra tokios baikščios ir lengvai išgąsdinamos, kad net iš už krūmų staiga iššokęs zuikis gali visą bandą priversti paniškai bėgti. Vienai aviai išsigandus ir pradėjus bėgti, tuzinas kitų iš aklo išgąsčio seks paskui ją nenorėdamos matyti, kas jas išgąsdino.

2. Avys priguls, jei nejaus įtampos su kitomis avimis: bandoje vyrauja tam tikras socialinis elgesys, todėl avys priguls tik tuo atveju, jei tarp jų nėra trinties.

3. Avys priguls, jei jų nevargina musės ar parazitai: musių ir parazitų varginamos avys nepriguls. Jos gali atsipalaiduoti tik apsaugotos nuo šių kenkėjų.

4. Avys priguls, jei nejaus alkio: avys nepriguls tol, kol jaus poreikį ieškotis maisto. Jos turi nejausti alkio. Ramybė aplanko tik visiškai nejaučiant baimės, įtampos, susierzinimo ir alkio.¹

2 dalis

Kodėl avims reikia vandens

VIEŠPATS yra mano ganytojas – aš nestokosiu. Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, VEDA MANE PRIE TYLIŲJŲ VANDENŲ.

Psalmės, 23:1–2

Mūsų šiuolaikinis ganytojas Phillipas Kelleris pasakoja apie savo patirtį su avimis ir paaiškina, kodėl avims reikia daug vandens, kad jos normaliai gyvuotų. Jis pastebėjo, kad avims negaunant joms reikalingo Dvasios vandens, jos vandens pradeda ieškoti netinkamose vietose. Tai mus moko, kad kiekvienas ganytojas vykdydamas tarnystę privalo avims duoti Šventosios Dvasios vandens. Pastoriai turi būti dvasingi ir jų tarnystė turi būti įtaigi, patepta Šventosios Dvasios. Jei iš sakyklos sklinda nepateptos žinios, bažnyčios nariai pradeda sprendimų ieškoti kitur – okultizme ir raganavime.

Toliau pateiktos Phillipo Kellerio mintys.

Šventasis Raštas aiškiai nurodo, kad taip, kaip fiziniam kūnui būtinas vanduo, taip ir žmogaus sielai būtinas amžinojo Dievo Dvasios vanduo. Ištroškusios avys tampa neramios ir leidžiasi ieškoti vandens. Jei jos nenuvedamos prie švaraus vandens, jos dažnai gers iš užterštų duobių ir užsikrės parazitais, pavyzdžiui, nematodais, distomatozėmis ar kitais mikrobais.

Jos man primena avių bandą, kurią vieną dieną prižiūrėjau – jos buvo vedamos prie nuostabios kalnų upės. Tarp medžiais apaugusių krantų tekėjo švarus ir krištolo skaidrumo tirpstančio sniego maitinami vandenys. Bet pakeliui kelios užsispyrusios avys su savo ėriukais sustojo atsigerti iš mažų, nešvarių, dumblinų balų šalia tako. Vanduo buvo ne tik nešvarus dėl ankstesnių avių sumindyto purvo, bet net ir užterštas anksčiau praėjusių bandų išmatomis bei šlapimu. Tačiau užsispyrusios avys buvo įsitikinusios, kad tai tinkamiausias vanduo gerti.

Vanduo buvo nešvarus ir visiškai netinkamas gerti. Be to, buvo akivaizdu, jog jis užterštas nematodais ir distomatozių kiaušinėliais, todėl avys užsikrės parazitais bei mirtinomis ligomis.

Avys geria trijų pagrindinių vandens šaltinių vandenį: šaltinių ir upelių, rasos ant žolės ir gilių šulinių. Gyvulių, tokių kaip avys, kūną sudaro vidutiniškai 70 procentų vandens. Vanduo palaiko normalų kūno metabolizmą. Vanduo yra kiekvienos ląstelės dalimi, todėl jis užtikrina ląstelių stangrumą ir normalaus gyvavimo funkcijas.

Todėl nuo vandens priklauso avies gyvybingumas, jėga ir energija.²

3 dalis

Kas nutinka, kai avis apvirsta

Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo...

Psalmės, 42:11

Mūsų šiuolaikinis ganytojas taip pat apibūdina savo patirtį su avimis ir pasakoja, ką aviai reiškia apvirsti. Įdomu sužinoti, kad avys yra bejėgės ir negali stovėti ant kojų, jei nesulaukia pagalbos. Paralelė tarp avių ir žmonių yra mažų mažiausiai įspūdinga.

Phillipas Kelleris pasakoja apie savo, kaip avių šeimininko darbo su tikromis avimis, patirtį. Toliau pateikti jo paaiškinimai.

Apvirsti – tai senas anglų piemenų terminas, kuriuo apibūdinama ant nugaros apvirtusi ir negalinti savarankiškai atsistoti avis. Apvirtusi avis atrodo labai apgailėtinai. Ji guli ant nugaros užvertusi kojas ir spurda norėdama atsistoti, tačiau jai nepavyksta. Kartais ji šiek tiek sumekena norėdama sulaukti pagalbos, tačiau dažniausiai ji guli spurdėdama apimta baimės ir nusivylimo.

Jei per gana trumpą laiką nepasirodo šeimininkas, tokia avis mirs. Tai dar viena priežastis, kodėl labai svarbu rūpestingam piemeniui kasdien prižiūrėti savo bandą – suskaičiuoti avis ir įsitikinti, kad visos geba vaikščioti. Jei vienos avies trūksta, pirmą mintis būna tokia: Viena mano avis kažkur apvirto. Reikia eiti ją surasti ir pastatyti ant kojų.

Apvirtusios avies akylai ieško ne tik piemuo, bet ir grobuonys. Suopiai, grifai, šunys, kojotai ir pumos žino, kad apvirtusi avis yra lengvas grobis ir ją lengva pribaigti.

Apvirtusi avis yra bejėgė, arti mirties, ją lengva užpulti, todėl avių apvirtimas yra rimta problema šeimininkui. Jis nuolat rūpinasi ir rūpestingai prižiūri bandą, nes žino, kad net didžiausia, riebiausia, stipriausia ir, kartais, sveikiausia avis gali apvirsti ir pražūti. Tiesą sakant, dažnai lengviausiai apvirsta riebiausia avis.

Štai kaip tai nutinka: sunki, riebi arba ilgo kailio avis patogiai atsigula yra mažą įdubą žemėje. Ji gali šiek tiek pasiversti ant šono, kad išsitiestų ar atsipalaiduotų. Staiga kūno svorio centras pasikeičia taip, kad avis apvirsta ant nugaros tiek, kad kojos nebeliečia žemės. Avis gali supanikuoti ir pradėti karštligiškai mojuoti kojomis. Dažnai tai dar tik pablogina situaciją. Ji apsiverčia dar labiau. Dabar jai beveik neįmanoma atsistoti.

Aviai stengiantis atsiversti, jos skrandyje pradeda kauptis dujos. Joms plečiantis, dažnai kraujas nebegali patekti į galūnes. Esant labai karštam ir saulėtam orui, apvirtusi avis gali per kelias valandas mirti. Jei oras vėsus, dangus debesuotas ir lyja, ji tokioje padėtyje gali išlikti gyva kelias dienas.

Piemuo gali daugybę valandų ieškoti vienos trūkstamos avies. Dažniausiai jis iš toli pamato bejėgę, ant nugaros gulinčią avį. Jis tekinas pasileidžia bėgti link jos, nes kiekviena minutė yra svarbi. Piemuo vienu metu patiria ir baimę, ir džiaugsmą: baimę, nes gali būti per vėlu, ir džiaugsmą, nes jis apskritai avį surado.

Kai tik piemuo pribėga prie apvirtusios avies, jis ją pakelia nuo žemės. Jis švelniai ją apverčia ant šono. Taip iš skrandžio pasišalina dujos. Jei avis buvo apvirtusi ilgą laiką, piemuo ją turės pakelti ir pastatyti ant kojų. Po to, apžergęs avį kojomis, piemuo neleis jai nugriūti ir trins jos galūnes, kad į jas patektų kraujo. Tai gali šiek tiek užtrukti. Aviai pradėjus eiti, ji dažnai suklumpa, svirduliuoja ir vėl pargriūna.

Pamažu avis atgauna pusiausvyrą. Ji pradeda eiti stabiliai ir užtikrintai. Netrukus, atsikračiusi baimės ir nusivylimo, gavusi galimybę pagyventi šiek tiek ilgiau, ji nubėgs prisijungti prie bandos. Avys apvirsta dėl įvairių priežasčių.

1. Dažnai apvirsta tos avys, kurios atsigula patogiose, minkštose, apvaliose įdubose. Tokiose įdubose lengva apsiversti ant nugaros.

Krikščioniui labai pavojinga nuolat ieškoti lengvai pasiekiamų vietų, jaukių kampelių, patogių situacijų, kur nėra jokių sunkumų, kur nereikia ištvermės ir nereikalinga savidrausmė.

2. Apvirsta avys, turinčios per daug vilnos. Kai vilna tampa labai ilga ir užsiteršia purvu, išmatomis, varnalėšomis ir kitais nešvarumais, avis lengviau apvirsta, nes ją slegia jos pačios vilna.

„Vilną" Šventajame Rašte vaizduojama kaip krikščionio senasis gyvenimas. Tai yra išorinė vidinio požiūrio, mūsų troškimų, vilčių ir siekių išraiška. Tai yra mūsų gyvenimo sritis, kuri turi nuolatinį sąlytį su aplink mus esančiu pasauliu. Čia randame prikibusių, susikaupusių daiktų, turto, žemiškų minčių, kurios mus slegia, stabdo ir neleidžia judėti.

Todėl jokiam vyriausiajam kunigui nebūdavo leidžiama dėvėti vilnos įeinant į Švenčiausiąją dalį. Nes vilna simbolizuoja egoizmą, išdidumą ir asmeninius pasirinkimus, o Dievas to netoleruoja.

Kai avis apvirsta dėl per ilgos ir sunkios vilnos, piemuo skubiai imasi veiksmų situacijai ištaisyti. Jis avį švariai nukerpa, kad jai nekiltų pavojus žūti. Tai nėra malonus procesas. Avims nepatinka, kai jos kerpamos. Be to, tai sunkus darbas piemeniui, tačiau jį atlikti būtina.

3. Apvirsta avys, turinčios per daug riebalų. Gerai žinoma, kad per daug riebalų turinčios avys nėra nei sveikiausios, nei produktyviausios. Todėl akivaizdu, kad dažniausiai apvirsta riebiausios avys. Dėl svorio joms daug sunkiau vikriai atsistoti ant kojų. Vos tik piemuo įtaria, kad avys apvirsta dėl per didelio riebalų kiekio, jis imasi ilgalaikių veiksmų šiai problemai pašalinti. Jis avims taiko griežtesnę dietą – jos gauna mažiau grūdų ir atidžiau stebima jų bendroji savijauta. Piemuo siekia užtikrinti, kad avys būtų stiprios, ištvermingos ir energingos, o ne riebios, suglebusios ir silpnos.³

4 dalis

Kodėl avims būtinas vadovas

VIEŠPATS yra mano ganytojas – aš nestokosiu. Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.

Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.

Psalmės, 23:1-3

Be vadovavimo mūsų bažnyčios nariai nueis klaidingu keliu ir jų gyvenimai žlugs. Daugeliui žmonių būdingas savinaiką lemiantis elgesys. Šiuolaikinis piemuo paaiškina, kodėl avims reikalingas vadovavimas. Jis mums sako, kad avys, kurioms nevadovaujama, nueina klaidingu keliu ir savinaiką lemiančiu elgesiu sunaikina save.

Toliau pateiktos jo mintys.

Plačiai paplitus, tačiau labai klaidinga koncepcija yra ta, kad avys gali „puikiai gyvuoti bet kur". Iš tiesų yra visiškai priešingai. Jokių kitų gyvulių nereikia taip atidžiai prižiūrėti ir tiksliai nukreipti kaip avių. Taip, kaip avys aklai, iš įpratimo ir kvailumo seka viena kitą tais pačiais siaurais takais, kol pastarieji gilėja ir tampa giliais grioviais, taip ir žmonės prisiriša prie tų pačių įpročių, kurie galiausiai sužlugdo jų gyvenimus.

Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus.

Izaijo pranašystė, 53:6

Avis reikia sumaniai valdyti ir prižiūrėti. Jei avys paliekamos sau pačioms, jos eina kur panorėjusios, kur jas veda jų žalingi įpročiai.

1. Jei avims nevadovaujama, jos vaikščios tais pačiais takais, kol šie taps grioviais. Avys rupšnos žolę iki pat žemės, kol bus pažeistos šaknys. Tokiose vietose žolės šaknys išminamos iš dirvožemio ir ten niekas nebeauga. Dėl tokio netinkamo elgesio žemė tampa nederlinga ir joje pasireiškia visi erozijos poveikio nulemti padariniai.

2. Jei avims nevadovaujama, jos ganysis